neįgalieji

Grigiškių „Šviesos“ gimnazija – viena tų, kuriose mokosi ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Pasak direktorės Astos Turskienės, tenka įdėti daug pastangų ir juodo darbo, kad mokykloje gerai jaustųsi kiekvienas vaikas, kad tėvai, palikę savo atžalas, galėtų ramiai skubėti į darbą. Pirmoji neįgaliojo vežimėlyje sėdinti mergaitė į mokyklą atėjo prieš šešetą metų. Jai diagnozuotas cerebrinis paralyžius.

Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) jau kelis dešimtmečius vidurvasarį sukviečia neįgaliuosius iš visos Lietuvos į tradicinę šventę Talačkoniuose. Šis renginys – unikalus neįgaliųjų vienybės įrodymas, keičiantis visuomenės požiūrį, raginantis įvertinti ir priimti negalią turinčius žmones. Biržietis Virginijus Kalvėnas neįgalus nuo vaikystės, juda elektriniu vežimėliu. Vyras prisimena: tokie kaip jis, sunkią negalią turintys vaikai, buvo laikomi nemokytinais.

Su iš Čikagos, JAV, atvykusia kalbos patologijos specialiste Rūta Grigiene susipažinome birželio pabaigoje Molėtų rajone, Alantoje, vykusiame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime. Rūta – aktyvi santarietė, dalyvavusi dar „Tabor Farm“ vykusiuose suvažiavimuose. Pašnekovė kalba taisyklinga lietuvių kalba, nors Lietuvoje niekada negyveno – gimė Vokietijoje, o būdama trejų metukų su tėveliais persikraustė į Ameriką. Jie ir išmokė lietuvių kalbos.

Viešojo transporto kontrolierių darbas – stebėti, ar visi keleiviai susimoka už kelionę, o neturinčius bilieto – bausti. Be abejo, pažeidėjus kontroliuoti būtina. Vis dėlto ne mažiau svarbu ir žmogiškas požiūris į kiekvieną keleivį, ypač į turintį negalią. Šiaulietės Virginijos Petraitienės dukra Vaida, liepos 15-ąją įlipusi į bendrovės „Busturas“ autobusą, pirmiausia nusipirko iš vairuotojo bilietą. Tiesa, su 80 proc.

Du iš penkių (43 proc.) šalies dirbančiųjų netiki, kad jų darbovietė būtų tinkama vieta dirbti žmonėms su negalia ir galėtų padėti jiems integruotis į darbo rinką. Priešingai galvoja tik kas penktas (21 proc.) dirbantysis, pabandęs įvertinti savo darbo vietą bei aplinką per specialiųjų poreikių turinčių žmonių prizmę. Tokius duomenis atskleidė bendrovės „Spinter tyrimai“ gegužės mėnesį atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa.

Beveik prieš 10-metį Lietuvai ratifikavus Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvenciją, pagaliau turime jos įgyvendinimo priežiūrą atliksiančią nepriklausomą komisiją. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos funkcijos nustatytos liepos 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Lygių galimybių įstatyme. Prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įkurtoje ir kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės įsakymu patvirtintoje Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijoje – penki nariai.

Priimti tikrovę ir gyventi toliau – pats sudėtingiausias iššūkis sunkiai susirgusiam žmogui. Nepagydomos ligos sukelta negalia gąsdina, stumia į neviltį, žmogų apima depresija, panika.

Skaitytojų klausėme, kas, jų manymu, yra Tureto sindromas. Apklausoje dalyvavo 295 žmonės. 69,2 proc. dalyvių atsakė teisingai – tai neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai). 9,8 proc. spėjo, kad tai sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys. 7,8 proc. – kad tai asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais. 13,2 proc. dalyvavusiųjų sakė, kad jų ši tema nedomina.

Valakampių socialinių paslaugų namuose ilgalaikės globos sąlygomis gyvena 48 intelekto negalią turintys žmones. Nemaža šių namų gyventojų dalis – vyresni už čia dirbančias socialines darbuotojas, tačiau jos jais rūpinasi kaip savo šeimos nariais, suprasdamos kiekvieno jų kitoniškumą, charakterių skirtybes, padėdamos jiems jaustis saugiai, skatindamos pažinti pasaulį ir svajoti. Viktorija Grežėnienė, Valakampių socialinių paslaugų namų direktorė, į socialinį darbą atėjo iš verslo pasaulio.

Vilniuje ir kai kuriuose kituose miestuose sparčiai įsibėgėja modernių, pusiau požeminių šiukšlių konteinerių įrengimas. Nauji konteineriai talpesni, gilesni, todėl saugiai izoliuotos atliekos žemesnėje temperatūroje lėčiau ges, neskleis blogo kvapo, nebus taip lengvai išmėtomos. Tai neabejotinai pranašumas kuriant tvarkingesnį miestą, tačiau kol valdininkai vardija privalumus, neįgalieji suka galvą, kaip spręsti su šiais pakeitimais susijusius nepatogumus.

Nepritaikyta aplinka, visuomenės nesupratimas, ko reikia negalią turinčiam žmogui, – tai kliūtys, kurios vis dar trukdo neįgaliesiems gyventi savarankiškai. Pasak asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidento Ričardo Dubicko, net matant akivaizdžiai statybininkų ar kelininkų daromas klaidas, užbėgti už akių joms būna sunku. Ne ką lengviau ir pakeisti visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones.

„Saugi mokykla, visi mes čia laimingi, vasaros vėjas“, – tokiu haiku savo pranešimą „Santaros-Šviesos“ suvažiavime baigė JT žmogaus teisių ekspertas, VDU profesorius Jonas Ruškus.

Lietuvoje retas leidinys gali pelnytai didžiuotis šešių dešimtmečių nepertraukiamos veiklos istorija ir jau tikrai nė vienas negali pasigirti skaitytojus pasiekiantis net keturiais pavidalais. O štai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) mėnraštis „Mūsų žodis“ gali! Pradėtas leisti 1959 metų pradžioje, žurnalas jau septintas dešimtmetis kiekvieną mėnesį lanko savo skaitytojus, yra leidžiamas Brailio ir reginčiųjų raštu, įskaitomas balsu ir pateikiamas internete.

Vilniaus apskrities gestų kalbos vertėjų centre (VAGKVC) – įkurtuvių šurmulys. 2001 m. veiklą pradėjusi įstaiga iš Vilniaus rajono savivaldybės patalpų Rinktinės gatvėje persikraustė į Rudnios g. 6 ir dabar džiaugiasi kone dvigubai didesniu plotu. Naujakuriai įsitikinę: nuo šiol vertimo sąlygos ir paslaugų teikėjams, ir gavėjams kur kas geresnės.

„Koks ugdymas reikalingas mums visiems – greitiems, lėtiems, judriems ir nelabai, susiduriantiems su skirtingų poreikių įvairove?“ Tokį klausimą kėlė Aukštelkės mokykloje-daugiafunkciame centre organizuotos kasmetinės diskusijos „Geros mokyklos link“, šiais metais pavadintos „Mokykla visiems“ organizatoriai. Norinčių dalyvauti iš anksto prašyta pagalvoti apie rūpimą įtraukiojo ugdymo temą ar klausimą, nes diskusija organizuojama atviros erdvės principu.

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil sako, kad turinčiųjų autizmo spektro sutrikimą Lietuvoje sparčiai daugėja – 2014 metais nustatyta apie 150 atvejų, dabar – apie 300. „Po dešimtmečio turėsime tūkstančius autizmo atvejų. Turime ruoštis priimti šiuos žmones ir padėti jiems įsilieti į visuomenę“, – sako K. Košel-Patil. Deja, jos manymu, visuomenė dar nėra tam pasiruošusi.

Beveik prieš pusę tūkstančio metų buvo atidaryta pirmoji pasaulyje kavinė. Ji veikė Turkijoje, ant Auksinio Rago įlankos kranto, ir buvo pavadinta „Išsilavinusių žmonių klubu“. Šiandien, kai kavinių pasirinkimas didžiulis, vis ieškome tokios, kurioje būtų jauku ir kur jaustumėmės laukiami. Tokia kavine jau džiaugiasi panevėžiečiai ir miesto svečiai.

Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV mokslininkas Williamas Dwightas Whitney atkreipė dėmesį, kad kurtieji tėvai atsakymo į šį klausimą sulaukia gerokai anksčiau, apie šeštąjį jų vaikelio gyvenimo mėnesį. Pasirodo, gestu ar ženklu kūdikiui save pavyksta išreikšti anksčiau nei žodžiu. Vėliau šis svarbus faktas 100 metų buvo nustumtas į užmarštį.

Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji įveikia net tokius, kurie kitiems atrodo neįveikiami. Dviejų suaugusių dukrų mama, dviejų anūkių močiutė, aktyvi, nuolat siekianti naujų žinių moteris sutiko pasidalyti savo skaudžiais išgyvenimais, papasakoti apie dideles ir mažas pergales.

Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų apklausoje mano, kad visuomenę labiausiai veikia informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje. 29,7 proc. įsitikinę, kad labai paveikios yra socialinės kampanijos. 20,6 proc. sako, kad naudingas politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai. 5,8 proc. apklaustųjų ši tema neaktuali.

Violeta Janulevičiūtė – specialioji pedagogė, logopedė, saviraiškos specialistė, viena iš studijos „Pažinimo spalvos“ steigėjų, su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais dirba jau 21 metus. Specialistė, remdamasi savo patirtimi, pasakoja, kaip randa raktą bendrauti ir dirbti su autizmo spektro ar įvairiapusių raidos sutrikimų turinčiais vaikais. „Vienas pirmųjų mano ugdytinių buvo Tomas, turintis Aspergerio sindromą“, – sako Violeta ir visai nenustemba, kad pažįstu Tomą.

Per šiųmetę Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos „Euroviziją“ – kasmetį dainų konkursą „Uždainuokime kartu“ – dalyviams uždaviau tą patį klausimą: kas jums yra muzika? „Muzika – tai mano gyvenimas“, „Muzika – tai sveikata“, „Muzika – šventė“, – skambėjo atsakymai iš psichikos negalią turinčių žmonių lūpų. Mažeikiškių bendriją „Gyvenimo spalvos“ lankantis Alfredas sako, kad muzika jį išmokė gyventi. „Tėvai mane auklėjo pagal save.

Praėjusią savaitę Vilniuje vyko Europos žmonių, turinčių intelekto negalią, ir jų šeimų judėjimo „Inclusion Europe“ konferencija, kurioje dalyvavo per 220 žmonių iš 30 pasaulio šalių. Dvi konferencijos sesijos vyko atvirose Vilniaus erdvėse – Lukiškių aikštėje ir Užupyje, šalia Vilnelės. Pasak „Inclusion Europe“ prezidento Jyrki Pinomaa, Užupio respublika pasiskelbęs mažiausias Vilniaus mikrorajonas ir jo konstitucija kaip tik tapo šių metų konferencijos įkvėpimo šaltiniu.

Ar reikia akliesiems suprasti vaizduojamąjį meną? Tiek Vakarų valstybių, tiek Lietuvos aklųjų patirtis sako, kad reikia! Daugelis pasaulio muziejų savo ekspozicijas irgi atveria regėjimo negalią turintiems žmonėms, rengia specialias edukacines programas. Tam yra keletas priežasčių. Ne visi žmonės, kurie šiuo metu nemato, nematė ir anksčiau. Dalis jų matė, domėjosi menu, o galėti vėl prisiliesti prie kažkada matytų kūrinių jiems sukelia daug teigiamų emocijų.

Raigardas Daraganas – Muzikos ir teatro akademijos III kurso džiazo studentas. Neįprasta tik tai, kad jaunuolis nemato. Nepaisant to, kad jam neįmanoma pačiam rasti tako vingriais akademijos koridoriais, kad visą kursą tenka mokytis mintinai, Raigardas ryžtingai siekia savo tikslo – tapti geru džiazo muzikantu. Daraganų šeima nuolat užimta. Didžiąją laiko dalį užima sūnaus studijos: reikia nuvežti, palydėti, padėti mokytis... Juk neregiui studijuoti – nelengvas iššūkis.

„Aš esu žmogus, kuris 25 metus gyveno institucijose, bet padedama draugų sugebėjau iš ten ištrūkti“, – sakė Elisabeta Moldovan iš Rumunijos, prisistatydama vakar Vilniuje prasidėjusios „Inclusion Europe“ konferencijos dalyviams. Šiandien Elisabeta dirba Rumunijos atstovavimo sau organizacijoje „Ceva de spus“, yra Europos atstovavimo sau platformos iniciatyvinės grupės narė ir kovoja už neįgaliųjų teisę gyventi savarankiškai. Neseniai išleista ir knyga, paremta jos gyvenimo faktais.

Gydymo įstaigų prieinamumas neįgaliesiems – viena skausmingiausių ir opiausių problemų. Nors 2001 m. patvirtintame aplinkos ministro įsakyme dėl statinių pritaikymo neįgaliesiems nurodoma, kad jiems turi būti užtikrinta patekimo į gydymo įstaigas ir judėjimo poliklinikos teritorijoje galimybė, deja, reali situacija visiškai kitokia.

Aktorius, renginių ir laidų vedėjas Dominykas Vaitiekūnas šį pavasarį aplankė Lietuvos mokyklas, dalyvavusias projekte „Mokykla visiems“. Moderuodamas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusią projektui aptarti skirtą diskusiją Dominykas prisipažino, kad susitikimai mokyklose, ypač pokalbiai su mokiniais, jį nuteikė optimistiškai. „Tikiu šia karta. Mums tereikia jai netrukdyti“, – sakė jis.

Psichikos ar intelekto negalią turintys žmonės nori dirbti, užsidirbti, būti visaverčiais bendruomenės nariais. Deja, dėl neigiamo visuomenės požiūrio, ne visada geranoriškai nusiteikusių darbdavių ir nepritaikytos aplinkos dirba labai nedaug tokią negalią turinčių žmonių. Gyvendami iš pašalpų ir išmokų jie skursta, patiria socialinę atskirtį. „Įsidarbinti turintiems psichikos ar intelekto negalią nelengva ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Birželio 1-ąją geriausių Lietuvos sportininkų ir tūkstančių sporto entuziastų keliai suko į Klaipėdą. Uostamiestį drebino Olimpinės dienos renginiai, kuriuose sporto profesionalai ir entuziastai išbandė net šimtą įvairiausių rungčių, tarp jų – ir neįgaliųjų sporto šakas: rutulio stūmimą iš specialiai tam pagamintos kėdutės, vežimėlių krepšinį, tinklinį sėdint ir aklųjų stalo tenisu vadinamą šoudauną.

Kai Nikolajus Mironovas gimė, jo mamai buvo pasakyta, kad sūnus nevaikščios ir nekalbės. Tiek mamos, tiek paties Nikolajaus užsispyrimas padėjo paneigti visas gydytojų prognozes – vyras ne tik sportuoja, bet ir laimėjo ne vieną kultūrizmo čempionatą, o dabar svajoja dalyvauti prestižinėse A. Švarcnegerio organizuojamose kūno rengybos ir kultūrizmo varžybose.

Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse NVO vaikams konfederacija pakvietė į tradicinį renginį „Vaikų žvaigždynas“. Jau keturioliktą kartą organizuotoje šventėje ne tik priminta apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises, bet ir apdovanoti „Geriausio vaiko draugo“ nominaciją pelnę žmonės, savo veikla prisidedantys prie gražesnio ir laimingesnio vaikų gyvenimo.

Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro klientai – beveik 150 negalią turinčių kauniečių nuo 18 metų ir jų šeimų nariai. Intelekto, fizinę, psichinę ir kompleksinę negalią turintiems asmenims centre teikiamos bendrosios ir specialiosios socialinės paslaugos, užtikrinama žmogaus orumą atitinkanti pagalba, tarpininkaujama ginant šių asmenų interesus ir orumą.

Skaitytojams siūlėme pasitikrinti žinias – klausėme, kokioje šalyje Žanas Vanjė (1928–2019) įkūrė pirmąją „Arkos“ bendruomenę, kurioje intelekto negalią turintys žmonės ir sveikieji gyvena kartu. Viktorinoje dalyvavo 112 žmonės. Dauguma dalyvių (78,5 proc.) atsakė teisingai – Ž. Vanjė pirmąją „Arkos“ bendruomenę įkūrė Prancūzijoje. Kiti skaitytojai manė, kad pirmoji „Arkos“ bendruomenė buvo įkurta Kanadoje (10,7 proc.) arba Belgijoje (9,8 proc.

Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui įteikė peticiją „Prieš neįgaliųjų diskriminaciją, už neįgaliųjų teises“. 2228 ją pasirašę žmonės pabrėžė – Lietuvoje vis dar neįgyvendinama Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kurią 2010 metais ratifikavo Seimas, todėl reikia imtis skubių priemonių padėčiai keisti. Į susitikimą su Seimo pirmininku Ričardas atvažiavo gerokai anksčiau.

Besibaigiant gegužei Vilniuje trisdešimtąjį kartą surengtas tarptautinis golbolo (aklųjų riedulio) turnyras Vilniaus Vytauto Didžiojo „Lions“ klubo taurei laimėti. Pradėtas rengti 1989 metais, turnyras be pertraukų vyksta iki šiol. „Lions“ klubas jį remia ir palaiko jau beveik du dešimtmečiai. Dėl kokybiško organizatorių darbo, gerų žaidimo ir gyvenimo sąlygų turnyras mėgstamas ir gerai vertinamas užsienio partnerių.

Praėjusį šeštadienį Vilniaus sportinės gimnastikos klube „Skrydis“ pirmą kartą vyko netradicinės parodomosios varžybos. Jose pirmą kartą dalyvavo specialiųjų poreikių turintys jaunieji klubo lankytojai. Skambėjo muzika, aidėjo plojimai, o ant nugalėtojų pakylos po vieną kilo visi varžybų dalyviai. Visi jie buvo apdovanoti diplomais ir medaliais, gavo ir dovanų – kuprines su klubo simbolika.

Į Godą Vaitkutę pirmiausia dėmesį atkreipiau kaip į talentingą menininkę – ji grojo saksofonu per asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ gegužės pradžioje surengtą akciją „Laimė galėti“. Tik vėliau išgirdau, kad Goda aktyviai dalyvauja negalią turinčių žmonių gyvenime – jau daug metų dirba asmenine asistente Norvegijoje, lanko net keletą negalios paliestų žmonių. Su Goda pokalbio susitinkame prie puodelio arbatos. Jau po pirmųjų sakinių mergina užburia nepaprastu nuoširdumu ir geranoriškumu.

Laura Sidaraitė-Michailovė įsitikinusi: bet kuria liga sergant būtina sportuoti. Jau 17 metų su išsėtine skleroze gyvenanti kineziterapeutė ne tik pati stengiasi gyventi aktyviai, bet ir padeda kitiems, susidūrusiems su įvairiomis ligomis ir negaliomis. Pirmuosius išsėtinės sklerozės požymius Laura pajuto būdama pirmo kurso studente. Tąkart nei gydytojai kreipė dėmesio, nei pati juos labai sureikšmino. Ši liga jai buvo nustatyta tik po dešimtmečio.

Ką tik galingai riaumojusių 17 keturračių motociklų dingo miško glūdumoje. Kačerginės seniūnijoje (Kauno r.) įsikūrusioje „Barsukynės“ stovyklavietės aikštelėje liko tik keliolika neįgaliųjų vežimėlių. Juos vyrai neskubėdami nešė į mikroautobusiuką, kuris netrukus pasuks pirmosios ekstremalių įspūdžių ištroškusių žygio „Ant4ratų 2019“ dalyvių stotelės link.

Praėjusią savaitę pasaulis atsisveikino su Jean Vanier (Žanu Vanier) – „Arkos“ bendruomenės, kurioje kartu gyvena intelekto negalią turintys ir negalių neturintys žmonės, įkūrėju. Šiuo metu visame pasaulyje veikia 154 „Arkos“ bendruomenės. Dvi iš jų įkurtos Lietuvoje: „Betzatos“ bendruomenė Vilniuje ir Kauno „Arkos“ bendruomenė.

Panevėžys nuo seno garsėja sporto tradicijomis, aukštais sportininkų pasiekimais. Panevėžio „Cido“ arenoje rengiamos parodos, kuriose dėmesys skiriamas ir neįgaliesiems sportininkams. Antrus metus iš eilės čia miestiečiai gali susipažinti su Panevėžio sporto istorija nuo XX a. pradžios iki šių dienų, garsiais sportininkais ir treneriais, tarp kurių tokios garsenybės kaip Jonas Kazlauskas ar Raimundas Sargūnas.

Pastaruoju metu Šiaulių keleivinio transporto įmonė „Busturas“ ne tik iš esmės atnaujino viešojo transporto priemonių parką, bet ir įdiegė nemažai naujovių, skirtų neįgaliesiems. Veikia speciali miesto viešojo transporto programėlė „Transporto balsas“, skirta turintiems regos negalią. Visos pastaruoju metu įsigytos naujos ir pavažinėtos transporto priemonės yra žemagrindės, naujosios – dar ir pritaikytos žmonėms, turintiems kitų negalių.

Panevėžietis Alvidas Bajorūnas patyrė daug likimo išbandymų. Dėl ligos netekęs kairiosios kojos, vyras nestabtelėjo ir sako net neturėjęs kada sielvartauti. Jis vėl aktyvus, vėl važinėja į mokyklas ir kalba apie tuos dalykus, kuriuos pats išgyveno, kurie jam rūpi, ir niekada nesiskundžia, kad su kojos protezu iki šiol nepavyksta susidraugauti. Važinėti po mokyklas ir dalyvauti įvairiuose renginiuose Alvidas pradėjo tapęs Sausio 13-osios brolijos nariu.

Gegužės 18 d. visų kultūros mylėtojų laukia „Muziejų naktis“ – tradicinė, Tarptautinės muziejų dienos, kuri kaip tik minima gegužės 18-ąją, proga vykstanti akcija. Tądien visi muziejai, kviesdami lankytojus į iki vidurnakčio vykstančius nemokamus renginius, stengiasi skatinti visuomenę dažniau lankytis muziejuose. Prie tarptautinės iniciatyvos, apimančios 145 valstybes ir 35 000 muziejų, jungiasi ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio (MKČ) dailės muziejus.

Po Europą sklindanti iniciatyva „DUOday“ pasiekė ir Lietuvą. Gegužės 16-ąją VšĮ „SOPA“ surengtoje akcijoje prie iniciatyvos „DUOday“ prisijungusios 25 įmonės ir organizacijos suteikė galimybę negalią turintiems žmonėms išbandyti pačias įvairiausias profesijas – susipažinti su įmonių veikla, išbandyti įprastas darbuotojų užduotis, o juos priėmusioms įmonėms – geriau pažinti neįgalius žmones, išsivaduoti ir stereotipų. Oksana nėra „Swedbank“ darbuotoja.

Skaitytojams siūlėme pasitikrinti savo žinias – klausėme, kodėl gegužės 5 d. minima Europos savarankiško gyvenimo diena. Iš viso viktorinoje dalyvavo 155 žmonės. Didžioji dauguma (72,2 proc.) atsakė teisingai – šią dieną siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą. Tiesa, 3,9 proc. dalyvių sakė, kad taip siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste. Beveik ketvirtadalis (23,9 proc.

Elektrėnų savivaldybės žmonių bendrija „Spindulys“ jungia psichikos sutrikimų turinčius rajono žmones. Šiuo metu bendrijos sąrašuose – 39 negalią turintys žmonės ir 12 jų šeimos narių. Jauniausiajam vos 10 metų, vyriausiajam netrukus bus 85-eri. Visų jų gyvenime „Spindulys“ labai svarbus. Čia jie sako randantys šilumą, atjautą, supratimą. Lyg šeima Kai lankėmės Elektrėnuose, bendrijoje buvo švenčiama Motinos diena.

Vilnietė Jolanta Kulbienė pasakoja, kad iki lemtingų 2013-ųjų apie Parkinsono ligą žinojo tik tiek, kad šia liga sirgo popiežius Jonas Paulius II, kai kurie kiti įžymūs žmonės. Kad ji pati galėtų susirgti šia klastinga liga, nebuvo net minties. Jolanta ilgus metus dirbo teisininke. Darbas buvo įtemptas, krūvis didelis, namo tekdavo grįžti ir devintą, ir dešimtą valandą vakaro.