J. Ruškus šiuolaikinėje Lietuvoje kaip tik ir pasigenda mokyklos, kurioje vaikai nerūšiuojami ir kur saugiai jaučiasi kiekvienas vaikas. „Aš apie dramblį kambaryje, apie nelygybę ir diskriminaciją, apie švietimą kaip diskriminacijos instrumentą. Galime apsimesti, kad dramblio kambaryje nėra, tačiau Europos Komisija mums neseniai priminė apie augančią nelygybę Lietuvoje. Mano pranešimo tikslas – kažkiek praskleisti tylėjimo suokalbį, atpažįstant dabartinio švietimo sistemoje diskriminacinę erdvę“, – kalbėjo VDU profesorius.
Dėmesio centre – šaliai svarbios temos
Molėtų rajone, Alantoje, šiemet net keturias dienas vykusio 62-ojo „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo dalyviai diskutavo ne tik apie švietimo politiką, bet ir apie demokratijos ateitį, partijų vaidmenį, aplinkosaugą, LGBT ir kitus klausimus. Apie būsimą Lietuvos penkmetį santariečiai kalbėjosi su išrinktuoju prezidentu Gitanu Nausėda.
Kaip ir kasmet, suvažiavimą sveikinimo kalba atidarė vienas iš šios organizacijos įkūrėjų, iki šiol santariečiu save vadinantis prezidentas Valdas Adamkus. „Peržvelgęs šių metų „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo, sakyčiau, tikrai ambicingą programą, apsidžiaugiau, kad liečiamos tokios gyvybiškai svarbios ir tokios įvairios mūsų gyvenimo temos“, – kalbėjo prezidentas, pastebėdamas, kad jas jungia bendra dvasia – vertybės.
1957-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose įkurta „Santara-Šviesa“ nuo 1993-iųjų savo suvažiavimus rengia ir Lietuvoje. Organizacija jungia šalies likimui neabejingus Lietuvos ir pasaulio kultūrininkus, intelektualus, akademinį jaunimą.
Neatsitiktinai viena svarbiausių ir kasmet suvažiavime aptariamų temų yra švietimas. Šiemetės švietimui skirtos sesijos prelegentai ieškojo atsakymų į klausimą „Švietimo politika: į apšvietą ar į aptamsą?“ Apie švietimo politikos spragas diskutavo J. Ruškus, filosofai VDU prof. Gintautas Mažeikis ir Ohajo (JAV) universiteto prof. Algis Mickūnas, Vilniaus universiteto prof. Rimantas Želvys, sesiją moderavo švietimo ekspertė, VDU doc. Emilija Sakadolskienė. Visi prelegentai kritiškai kalbėjo apie dabartinę Lietuvos švietimo politikos strategiją, besivadovaujančią ekonomizmu, besistengiančią patenkinti ne individo ir visuomenės, o darbo rinkos poreikius, o mokinių pasirengimą vertinančią vien visuotinių brandos egzaminų principu.
Prof. J. Ruškus, kritikuodamas švietimo politiką vaikus skirstyti į gabius ir negabius, diskriminuojančią sunkumų dėl negalių ar įvairių kitų priežasčių turinčius vaikus, pabrėžė, kad būtina atsigręžti į įvairovę ir lygybę.
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Vaikus rūšiuojanti sistema
JT ekspertas kalbėjo apie Lietuvos švietimo politikos sukurtą ydingą „gabaus vaiko konceptą“ ir susirinkusiems priminė kasmet Valdovų rūmuose vykstančius pompastiškus gabiausių abiturientų apdovanojimus. Čia pat pateikė ir kitą pavyzdį: eilinis į Norvegiją išvykusių emigrantų vaikas iš vidutinio Lietuvos miesto, paklaustas, kuo skiriasi mokykla Lietuvoje ir Norvegijoje, atsakė: „Lietuvos mokykloje aš bandžiau kalbėti, kreiptis pagalbos, manęs niekas nesuprato. Norvegijoje manęs nuolat klausia, ar aš viską pasakiau, ką dar norėčiau pasakyti, ir kaskart klausia, kaip jaučiuosi.“
„Ką iš tikrųjų reiškia tie šimtukininkų apdovanojimai Valdovų rūmuose ir ką reiškia vaiko jausmas būti nematomam Lietuvos mokyklose ir būti matomam ir pripažintam Norvegijos mokykloje?“ – klausė J. Ruškus.
Pasak jo, švietimo sistemos vaidmuo yra vaikų ir jaunimo integracija visuomenėje, socializacija, vertybių, elgsenos normų, įgūdžių perdavimas, kad vaikai galėtų sėkmingai veikti visuomenėje. Dabartinėje Lietuvos mokykloje kiekvienas vaikas įgyja tokį socialinį statusą, kokio nusipelnė savo mokymosi pasiekimais. Pasiekimai – žinios ir kompetencijos – egzaminuose dažniausiai vertinami atliekant testus, kurie, pasak J. Ruškaus, skirti vaikams rūšiuoti į tuos, kurie moka, sugeba, ir tuos, kurie į tas užduotis neatsako taip, kaip tikimasi, nesigilinant į to priežastis.
„Nepaisant pačių geriausių pedagogų, vaikų, atskirų mokyklų iniciatyvų siekti švietimo idealų, kasmetis akademinių pasiekimų vertinimas testais ir brandos egzaminai viską suniveliuoja. Tokia tvarka, diskriminuodama akademinius testus neišlaikančius arba blogai išlaikančius vaikus ir jaunimą, keičia pačią švietimo prigimtį, vaikai rūšiuojami į gabius ir negabius, o švietimas verčiamas vaikų selekcijos aparatu. Tai esminis pilietinis žmogaus teisių pažeidimas“, – sako J. Ruškus.
Jo teigimu, dėl skurdesnių socialinių ir ekonominių sąlygų, turimos negalios ar kitų priežasčių vadinamiesiems negabiems vaikams iškart priskiriami specporeikiai: „Jiems skiriamos specklasės, specmokyklos, specpedagogų pagalba. Etiketė „spec“ yra švietimo sistemos negebėjimas ir nenoras sudaryti visiems tinkamų ugdymo sąlygų.“ Nors specporeikių vaikams mokamas 30 proc. didesnis mokymo krepšelis, tai mokyklų nė kiek neskatina priimti kitokių, įvairių negalių turinčių vaikų.
„Pats Švietimo įstatymas yra diskriminacinis, nes jame aiškiai sakoma, kad mokykla gali nepriimti specialiųjų poreikių turinčių vaikų, jei tam neturi sąlygų, – kalbėjo JT ekspertas, pridurdamas, kad tada vaikai siuntinėjami iš mokyklos į mokyklą, kol galų gale atsiduria specmokykloje. – Koks paradoksas – švietimas, kurio prigimtis – įgalinti, socializuoti, kurti bendruomenę, tampa selekcijos, socialinės nelygybės varikliu.“
J. Ruškaus įsitikinimu, Lietuva neturi švietimo strategijos. Pats tokią strategiją skelbiantis dokumentas yra, bet jis „be turinio, be idėjos ir be jokių įsipareigojimų“. Nors dokumente ir rašoma, kad svarbu užtikrinti švietimo prieinamumą ir lygias galimybes, maksimaliai plėtoti aprėptį ir pan., bet tai – tik formalūs žodžiai.
Kryptis – įtraukusis ugdymas
J. Ruškus pateikė Suomijos kaip šalies, turinčios švietimo strategiją, pavyzdį.
„Suomija jau 7-ajame XX a. dešimtmetyje pasakė: švietimas ir ugdymas yra prigimtinė kiekvieno vaiko ir jaunuolio teisė. 1972 metais pakeista senoji ir sukurta kiekvienam vaikui prieinama bendrojo švietimo sistema, kurioje dėmesys skiriamas pedagogikos metodams, padedantiems išlyginti vaikų akademinius skirtumus, taip pat pedagogų kvalifikacijai. Kiekvienas Suomijos mokytojas turi turėti magistro laipsnį, o tai užtikrina švietimo metodų ir tyrimų vienovę. Suomijoje atsisakyta kontrolės ir stebėjimo, konkurencijos skatinimo, vaikų selekcijos skirstant juos pagal pažangumą. Tokia sistema paremta pasitikėjimu mokytoju, mokyklos vadovu ir savivaldybe“, – šios šalies sėkmės priežastis vardijo J. Ruškus, pabrėždamas, kad Suomijoje lūžis įvyko todėl, kad švietimo politikos pagrindu tapo lygiateisiškumas ir pasitikėjimas.
Ką daryti, kad ir Lietuvoje situacija pasikeistų? „Tiek UNESCO, tiek JT, tiek Europos ekonominio saugumo ir bendradarbiavimo organizacija mus kviečia atsigręžti į nediskriminavimą, į įvairovę, į lygybę, – teigė J. Ruškus. – Pasaulio švietimo ekspertai sako: kryptis, kuria turime eiti – įtraukusis ir lygiateisis kokybiškas ugdymas ir mokymasis visą gyvenimą visiems. JT Neįgaliųjų teisių konvencija aiškiai nurodo, ką valstybės turi padaryti, kad dabar atsidūrę visuomenės paraštėse taptų aktyviais visuomenės procesų dalyviais. Valstybės ir švietimo politikos uždavinys – užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, nepaisant negalios ar socialinės kilmės, turi teisę mokytis kartu su visais, be atskirties, be patologizavimo.“
Pasak JT eksperto, galima džiaugtis, kad Lietuvoje stiprėja judėjimas „iš apačios“ – daugėja mokyklų, kurios stengiasi dirba pagal įtraukaus švietimo modelį. „Deja, švietimo sistema jų ne tik kad nepalaiko – jos galų gale vis tiek atsiremia į testų ir brandos egzaminų skydą ir filtrą. Yra daug kitų būdų pademonstruoti mokinių gebėjimus ir motyvaciją, – įsitikinęs J. Ruškus. – Man dažnai kas nors sako, kad viskas bus gerai, tik reikia ugdyti visuomenės jautrumą. Žinot, tie žmonės laukia to jautrumo daug metų, tad gal mes neturėtume jų palikti atsitiktiniams procesams?“
Skylėtas švietimo biudžetas
Diskusijos moderatorės E. Sakadolskienės nuomone, viena pagrindinių tokios situacijos problemų yra per mažas švietimo finansavimas. „Atrodo, sutariame, kad švietimas –prioritetinė sritis, bet kasmet švietimui skiriama BVP dalis kažkodėl mažėja. Užsienio šalyse, kur įdiegtas įtraukiojo ugdymo principas, skiriama pakankamai lėšų, kad su vaikais, kuriems reikia pagalbos, mokykloje dirbtų specialistai. Ir ne tik su specialiųjų poreikių vaiku“, – teigia švietimo ekspertė ir pateikia Suomijos pavyzdį: 60 proc. šios šalies vaikų gauna kokią nors papildomą specialistų pagalbą. Pavyzdžiui, antroje klasėje pastebėta, kad vaikas atsilieka su matematika, tada atsiunčiamas specialistas, kad vaikas pasivytų kitus, o ne laukiama iki dešimtos klasės, kai ką nors taisyti jau bus per vėlu ir beliks konstatuoti, kad jis tinka profesinei technikos mokyklai.
Dėl per menko finansavimo, pasak E. Sakadolskienės, kenčia ir mokytojų rengimas. „Visose pažangiose šalyse, į kurias lygiuojamės, mokytojas turi įgyti magistro laipsnį. Tai reiškia, kad yra pakankamai laiko parengti mokytoją, jog jis galėtų ir diagnostika užsiimti, ir suprasti, kokios pagalbos vaikui reikia. Ar iš mūsų pradinių klasių mokytojo, per trejus metus baigusio kolegiją, galima reikalauti, kad jis turėtų diagnostinius gebėjimus ir suvoktų, ko reikia vaikui, kad jis neatsiliktų, ypač vaikui, kurio tėvai neturi galimybių samdyti korepetitorių, sumokėti už popamokinę veiklą ir pan.?“ – retoriškai klausia ekspertė. Jos teigimu, Lietuvoje mokytojo padėjėjui apskritai užtenka būti baigus dvylika klasių, o yra buvę atvejų, kai Darbo birža į mokyklą siuntė padėjėjus, net nebaigusius vidurinės mokyklos.
„Valstybė viską nori padaryti greitai ir pigiai, juk koleginis išsilavinimas pigesnis, – sako švietimo ekspertė, pastebėdama, kad šiuo metu daug dėmesio skiriama mokomųjų dalykų mokytojams parengti per vienus metus po bakalauro studijų. – Per vienus metus pedagoginis mąstymas neišugdomas. Tai profesionalizacijos klausimas – ar norime parengti dalykininką, kuris kreipia dėmesį tik į gabius ir motyvuotus vaikus, ar pedagogą, kuriam rūpi kiekvienas vaikas? Prof. R. Želvys diskusijoje kaip tik kalbėjo apie tai, ar mums svarbu, kad pedagogas būtų tik žinių perteikėjas, ar kūrybinis darbuotojas, kuris galėtų suvokti, ko reikia kiekvienam vaikui, o ne klasei kaip vienetui. Klasė susideda iš individų, ir kiekvieno iš jų poreikiai kitokie.“
E. Sakadolskienė teigiamai vertina judėjimą „iš apačios“, tėvų reikalavimus keisti švietimo sistemą, atsigręžti į kiekvieną vaiką. „Ačiū Dievui, kad tai vyksta – gal tėvai reikalaus ir gal tada mokytojai pradės pykti, kad jie nesulaukia tinkamos pagalbos ir kad negauna pakankamai žinių, kaip dirbti su įvairiais vaikais, tada gal bus išgirsti, – viliasi ekspertė. – Bet klausimas – kaip tuos dalykus įvesti į viešąjį diskursą, kad išgirstų tie, kurie kuria politiką?“
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
