Viena tokių įstaigų – Panevėžio miesto poliklinika. Joje aplinkos pritaikomumą sunkina per stati ir sunkiai įveikiama nuovaža bei įsisenėjusi lifto problema, kuri egzistuoja nuo tada, kai poliklinika buvo pastatyta – 1991-ųjų. Nors liftas veikia, jis nepritaikytas judantiems neįgaliųjų vežimėliais, tad norint juo pasinaudoti tenka persėsti į itin siaurą poliklinikos vežimėlį, telpantį pro lifto duris.
Pakaitiniai rateliai – neįveikiama kliūtis
Poliklinikos siūlomą alternatyvą neįgalieji vertina kaip diskriminuojančią, pažeidžiančią jų teises. Dėl susiklosčiusios situacijos daugelis turinčių judėjimo neįgalią yra priversti medikų pagalbos ieškotis kitose įstaigose. Tokį sprendimą prieš kelerius metus teko priimti Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovei Irmai Zabulionytei. Ji teigia, kad jei ne liftas, mielai būtų likusi miesto poliklinikoje, kurios pacientė buvo nuo vaikystės.
Jauna moteris neslėpė nusivylimo: „Ši situacija mus verčia įrodinėti priežastis, kodėl negalime naudotis siauresniu vežimėliu. Tačiau jei aplinkiniai labiau įsigilintų, tikrai suprastų, kad kas sveikajam atrodo smulkmena, neįgaliajam tampa neįveikiamu barjeru. Vežimėlis, kuriuo naudojuosi, yra žemesnis nei siūlomas poliklinikoje. Kai man po klubo operacijos reikėjo kone kasdien lankytis pas gydytojus, nebūčiau leidusi kažkam manęs kilnoti, nes kiekvienas judesys buvo skausmingas, o čia siūloma žmones „mėtyti“ nuo vežimo ant vežimo. Tai tikrai ne tas pats, kas lūžus kojai pasėdėti ant vienos kėdės, kitos. Neįgalusis yra prisitaikęs vežimėlį pagal savo poreikius, vieni sėdi vienaip, kiti – net su pagalvėlėmis. Kad atsisėstų į vežimėlį namuose, žmogus prisitaiko aplinką, priemones, žino, kur ir kaip įsitverti pačiam arba padedant artimiesiems. O poliklinikoje neįgalųjį kels žmogus, kuris niekada jo nekilnojo ir nepažįsta. Juk taip galima žmogų dar labiau sužaloti, o kas tada prisiims atsakomybę? Tai jei aš pati galiu persėsti, tai gal tada galiu ir užlipti?“
Vis dėlto gal nepritaikytas liftas – ne tokia jau didelė problema, negalią turinčiam žmogui galima šeimos gydytoją pasirinkti toje įstaigoje, kur patogu privažiuoti? Tačiau ir dar vienoje gydymo įstaigoje – konsultacinėje poliklinikoje, kur dirba antrinio lygio specialistai, veikia lygiai toks pat sovietinius laikus menantis liftas. „Mes ten galime nueiti tik pas traumatologą ir pasidaryti rentgenogramą, nes jie yra pirmame aukšte, o visi kiti specialistai dirba antrame ir trečiame aukštuose. Žmonėms, turintiems negalią, sirgti negalima. Suprantu, kai vežimėlis siūlomas sunkiau vaikštantiems žmonėms – tai jiems padeda įveikti atstumą nuo automobilio iki poliklinikos“, – svarsto I. Zabulionytė.
Miesto poliklinikos teikiamomis paslaugomis negali naudotis ir Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša. Jis šią įstaigą yra „iškeitęs“ į Panevėžio rajono polikliniką, kuri, nors ir perpus mažesnė, turi modernų ir neįgaliesiems pritaikytą liftą. Jo manymu, į siaurą vežimėlį jau vien pagal fizinius duomenis žmogus gali netilpti – jei neįgaliajam per mažai vietos, jam spaus šonus, jis gali nusibrozdinti ir to užteks, kad susidarytų pragulos. O juk yra tokių žmonių, kurie turi sunkių stuburo, kaklo bėdų ar net visiškai nepasijudina ir gali naudotis tik elektriniais vežimėliais. „Tokie žmonės galėtų be vargo savarankiškai pasiekti gydymo įstaigą, jei ši turėtų liftą, o dabar kai kurie priversti prašyti, kad juos namuose kas nors persodintų į turimą siauresnį vežimėlį ir visą kelią stumtų iki poliklinikos. Vežimėliai neįgaliajam turi užtikrinti tokią sėdėjimo padėtį, kuri apsaugotų nuo naujų stuburo deformacijų, odos pažeidimų, spaudimo šonuose ir kitose vietose, taip pat reikalingam saugumui būtinas tinkamas nugarėlės aukštis“, – paaiškina J. Dumša.
Palankiausias laikas reikalingam sprendimui
Kaip tik dabar laukiama galutinio patvirtinimo dėl poliklinikos remonto finansavimo Europos regioninės plėtros fondo lėšomis pagal projektą „Pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklos efektyvumo didinimas Panevėžio mieste“. Numatoma gerinti poliklinikos infrastruktūrą – įrengti tinkamą nuovažą, neįgaliųjų ir kitų lankytojų tualetus, atlikti vidaus patalpų, vamzdynų remonto darbus. Deja, lifto planuojamų darbų sąraše nėra.
Projektą koordinuojanti vyriausioji slaugos administratorė Danutė Stanevičienė paaiškino, kad taip yra dėl per didelės lifto kainos. Visa projekto suma siekia 391 tūkst. eurų, iš kurių pagal reikalavimus 250 tūkst. eurų turi būti skirta medicininei įrangai atnaujinti, o 135 tūkst. eurų – remonto darbams.
D. Stanevičienė kalba atvirai: „Jei būtume įtraukę liftą, kurio įrengimo vertė yra 70 tūkst. eurų, ši suma viršytų pusę visos remonto sumos, o tai neatitiktų projekto reikalavimų ir liktume įstrigę jau vien su projekto aprašu. Tačiau puikiai suprantame neįgaliųjų situaciją ir palaikome juos, kad tuos klausimus kelia į viešumą. Bet kol taip yra, esame registratūroje įrengę telefonspynę, kad vežimėlyje sėdintis neįgalusis galėtų registratūros darbuotojos paprašyti vežimėlio persėsti. Jei nėra artimųjų, padeda slaugytojos. Taip pat kraujo paėmimo paslaugą teikiame pirmame aukšte, čia įrengtas kabinetas, į kurį budintis gydytojas prireikus ateitų ir suteiktų reikiamą konsultaciją, turime nešiojamą elektrokardiogramos įrangą, taip pat pirmame aukšte yra procedūrų kabinetas.“
Vis dėlto poliklinikos neįgaliesiems siūloma pagalba tik labai nedidele dalimi tenkina medicininių paslaugų prieinamumą, nes neįgaliesiems reikalinga ne tik būtiniausia pagalba – jiems reikalingos medicininės priežiūros spektras labai platus. Tai pripažįsta ir patys projekto rengėjai. Tačiau jei jie kartu su projekto partnere Panevėžio miesto savivaldybe dabar nepasirūpins ne vieną dešimtmetį neįgaliuosius kankinančios problemos sprendimu, žlugs visas ne tik remonto darbų, bet ir medicininės įrangos finansavimas. Tolesnei projekto eigai reikalingas neįgaliųjų atstovo patvirtinimas dėl aplinkos pritaikomumo, bet už tai atsakingas Neįgaliųjų aplinkos asociacijos vadovas Algis Giba neketina duoti sutikimo tol, kol nebus išspręstas sklandus negalią turinčių asmenų patekimas į poliklinikos antrą ir trečią aukštus.
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
Vienintelė viltis
Susidūrus su tvirta Neįgaliųjų aplinkos asociacijos vadovo pozicija, situaciją savo žinion perėmė Panevėžio miesto savivaldybė, kuri ir yra poliklinikos steigėja. Jos atstovų teigimu, liftui įrengti reikalinga pinigų suma jau numatyta miesto biudžete. Tačiau A. Gibos tokie pasakymai neįtikina ir jo griežtos pozicijos nekeičia: „Tai tik žodžiai, kuriais iš savo skaudžios patirties jau nebegaliu pasikliauti – šiandien pakalbėjome, o rytoj viskas gali pasikeisti. Savivaldybė turėtų skelbti viešuosius pirkimus, kurie turėtų vykti dviem etapais. Pirmasis konkursas reikalingas projektavimo darbams, antrasis – įrengimo, statybos darbams, konstrukcijai. Kol tokių veiksmų nėra, pasirašyti neketinu.“
Neįgaliųjų aplinkos asociacijos vadovas pabrėžia ir tai, kad pagal šiuolaikinius statybos darbų reikalavimus tiek nauji, tiek senesnės statybos, bet atnaujinami pastatai vienareikšmiškai turi būti pritaikyti neįgaliesiems. Miesto poliklinikos atvejis – ne išimtis, ir į lifto problemą turėjo būti atsižvelgta jau planuojant statybų darbus. Tikėtina, kad į tai nebuvo tinkamai įsigilinta, todėl dabar būtina šią situaciją išspręsti.
Tokia A. Gibos pozicija neįgaliesiems teikia vilties, kad galbūt bus rasta išeitis naujam liftui įrengti toje vietoje, kur dabar veikia du. Tarp jų išgriovus pertvarą, vietoj dviejų siaurų šachtų atsirastų viena plati. Tada liftu būtų patogu naudotis ne tik neįgaliesiems, bet ir kitiems pacientams, taip pat mamoms su vežimėliais. Tačiau kada ir kaip tai pavyks įgyvendinti, kol kas aiškaus atsakymo niekas nepateikia.
Straipsnio autorė: Dovilė Zuozaitė
