Su Goda pokalbio susitinkame prie puodelio arbatos. Jau po pirmųjų sakinių mergina užburia nepaprastu nuoširdumu ir geranoriškumu. „Noras padėti kitiems – įgimtas, tokia buvau nuo vaikystės. Darbas su tais, kuriems labiausia reikia pagalbos, man teikia didžiulį malonumą. Kaskart pas žmones einu su džiaugsmu – žinodama, kad tądien galėsiu padaryti ką nors gero“, – šypsosi Goda.
Likimas nuvedė į Norvegiją
Mergina pasakoja, kad nuo mažumės ją lydėjo ir muzika. Goda grojo pianinu, vėliau pasirinko saksofoną. „Po vidurinės galvojau toliau studijuoti muziką, vis dėlto noras padėti kitiems nugalėjo, pasirinkau socialinės pedagogikos studijas Vilniaus edukologijos universitete. Tuo pat metu dirbau viešbutyje. Šį darbą pasirinkau neatsitiktinai – viešbučiuose apsistoja įvairių tautybių, skirtingo amžiaus žmonių, visais jais reikia pasirūpinti. Tai man visada teikė daug džiaugsmo“, – pasakoja pašnekovė.
Aktyvi, stropi mergina darbe neliko nepastebėta – ji sparčiai kilo karjeros laiptais. Netrukus Goda sulaukė skambučio iš Norvegijos – ten statomas didelis viešbutis, norvegams reikia pagalbos jį administruoti. „Maniau, nuskrisiu ten mėnesiui, padėsiu kolegoms ir grįšiu. Niekada nenorėjau emigruoti, bet taip nutiko, kad gyvenu Norvegijoje jau aštuonerius metus“, – pasakoja Goda.
Apsistojusi svečioje šalyje ilgesniam laikui, mergina pirmiausia pradėjo mokytis norvegų kalbos: „Jausdavausi nejaukiai, kol nekalbėjau tos šalies kalba. Į viešbutį, kuriame dirbau, atvykdavo ir vyresnio amžiaus žmonių, kurie kalbėjo tik norvegiškai. Žinoma, padėdavo bendražmogiška, universali gestų kalba, vis dėlto susikalbėjimo trūko. Pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus ir po pusmečio jau kalbėjau ir rašiau norvegiškai.“
Norėjosi dirbti pagal specialybę
Baigusi socialinės pedagogikos bakalauro ir magistro studijas, mergina įteisino diplomą Norvegijoje. Jai norėjosi dirbti pagal specialybę, socialinėje sferoje, su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos. „Sužinojau, kad netoliese gyvenanti moteris ieško asmeninio asistento. Nuėjau į darbuotojus samdančią įmonę, po išsamaus pokalbio jie nusiuntė mane pas būsimą klientę. Asmeninio asistento darbas ypatingas, būni labai arti žmogaus, jo namuose, todėl reikia, kad charakteriai ir požiūriai sutaptų. Pokalbis su moterimi truko maždaug valandą. Abi viena kitai patikome, tad sutarėme, kada pradėsiu dirbti“, – pasakoja mergina.
Norvegė, į kurios namus atėjo Goda, viena augina du vaikus ir serga diabetu. „Jai sunku dirbti fizinius darbus, ką nors panešti, pakelti, bet nenori savo silpnumo rodyti vaikams. Pasitaiko dienų, kai jai sunku pagaminti vaikams maisto – paprašo manęs. Mielai padedu visur, kur reikia pagalbos. Kartu važiuojame apsipirkti, nes moteriai kartais nepakanka jėgų net vežimėlio su pirkiniais pastumti ar krepšio parsinešti“, – pasakoja Goda.
Ji taip pat padeda norvegei susitvarkyti dokumentus, apmokėti sąskaitas. Goda šypsosi – kartą netgi padėjo išvengti telefoninių sukčių paspęstų pinklių: „Atėjau į klientės namus ir išgirdau įtarimų sukėlusį pokalbį telefonu. Ji jau buvo padiktavusi pusę savo sąskaitos numerio. Mane pamačiusi moteris perdavė ragelį man, ir nuostolių pavyko išvengti. Moteris man buvo labai dėkinga.“
Pasak Godos, asmeninis asistentas, kuris yra negalią turinčiųjų savarankiškumo ir socialinio dalyvavimo priemonė, Norvegijoje joks stebuklas – asistento pagalbos sulaukia visi, kurie kreipiasi. Tiesa, socialinių tarnybų darbuotojai išsiaiškina, ar paramos reikia tiek ir tokios, kokios prašoma. „Neįgaliesiems gali būti skirtas asistentas ir tokiems darbams kaip statybos, remontas. Vis dėlto tarnybų specialistai prieš tai išsiaiškina, ar tikrai žmogui reikalingas asmeninis asistentas, o ne statybininkas ar remontininkas. Institucijų darbuotojai taip pat kontroliuoja, ar neįgalieji nepiktnaudžiauja asmeninio asistento paslaugomis“, – aiškina Goda.
Vis dėlto, pašnekovės teigimu, ir patys norvegai ne visada drįsta paprašyti pagalbos. „Dar viena moteris, pas kurią lankausi, sunkiai valdo rankas, jai sudėtinga pačiai apsitarnauti, bet asmeninio asistento paslaugas ji gauna vos du kartus po tris valandas per savaitę. Tai, matant jos sveikatos būklę, labai mažai“, – kalba mergina.
Ši Godos globotinė labai mėgsta gėles, jų pilni namai, kiemas: „Man taip pat labai patinka prižiūrėti gėles. Moteriai sunku pasilenkti, susidėlioti daiktus, nunešti skalbinius į pusrūsyje esančią patalpą, padedu ir šiais atvejais.“
Pasak merginos, nors asmeninio asistento paslaugomis norvegai nepiktnaudžiauja, kai kuriais atvejais jai tenka padirbėti ir viršvalandžius. „Kartą moteris paprašė nuvežti ją į miestelį prie jūros, esantį maždaug už šimto kilometrų nuo Oslo. Buvo nuostabi pavasario diena. Užsukome į lauko kavinę. Visi staliukai buvo užimti, mus prisėsti pakvietė dvi vyresnio amžiaus norvegės. Džiaugiausi matydama, kaip mano globojama moteris pražydo – jai taip gera buvo bendrauti su žmonėmis. Laikas tiksėjo, dar reikėjo spėti grįžti namo, bet niekaip nedrįsau įsikišti į pokalbį, nes tiesiog džiaugiausi jų laime“, – atsimena mergina.
Labiausiai reikia dėmesio
Pasak Godos, visiems negalią turintiems žmonėms reikia ne tik pagalbos, bet ir gero žodžio, galimybės išsikalbėti: „Visada išklausau žmogų, bet niekada nelendu jam „į dūšią“. Žmonės apie save pasakoja tiek, kiek jiems norisi. Jei ko nors nepasako, vadinasi, nenori, kad žinočiau.“
Merginai puikiai sekasi bendrauti ir dar su viena kliente – neįgaliojo vežimėlyje sėdinčia moterimi. „Jai apie šešiasdešimt, bet širdyje moteris labai jaunatviška. Norvegė turi seserį, tačiau nenori jai būti našta. Asmeninio asistento pagalba reikšminga dar ir dėl to, kad padedi išsyk keliems žmonėms – tiek turinčiajam negalią, tiek ir jo artimiesiems, kuriuos išlaisvini nuo būtinybės nuolat rūpintis šeimos nariu“, – sako pašnekovė.
Ji pasidžiaugia, kad ir su šia kliente užsimezgė puikūs santykiai. Juodvi kartu keliauja apsipirkti, į miestą, užsuka į kavines. „Dažnai negalią turintys žmonės sėdi vieni namuose, nedrįsta ar baiminasi išeiti pasižmonėti. Įdomios, smagios veiklos su šia moterimi randame ir namuose. Kad nebūtų liūdna, pasileidžiame muziką ir šokame. Kartu daug juokiamės. Teigiamos emocijos kiekvienam padeda pasijusti geriau“, – šypsosi Goda.
Asmeninė asistentė taip pat lanko negalią turinčią merginą, kuri studijuoja universitete. Ji negali dirbti kompiuteriu, todėl Goda jai diktuojant rašo referatus, išsiunčia juos dėstytojams. „Taip studijuojame kartu. Be to, padedu merginai nudirbti ir kitus darbus. Visada paklausiu – kuo dar galėčiau padėti? Žinoma, gali ateiti į kliento namus ir atsisėdęs laukti, kol jis ko nors paprašys. Vis dėlto, nebūdamas empatiškas, geranoriškas, tokio darbo ilgai dirbti negalėtum“, – tvirtina mergina.
Goda pasidžiaugia ir dėl to, kad asmeninio asistento darbas Norvegijoje yra gerai apmokamas. Įkainiai didesni, kai tenka dirbti poilsio dienomis, vakarais, o geriausiai mokama už darbą švenčių dienomis – net 130 proc. daugiau nei įprastai. Užmokestis taip pat priklauso ir nuo asmeninio asistento stažo.
Džiaugsmą teikia ir kitos veiklos
Vis dėlto, pasak merginos, asmeninio asistento paslaugų žmonėms reikia vos po keletą valandų per parą ar savaitę, todėl turėti reikiamą darbo krūvį pavyksta retam. Dėl to Goda nėmaž nenusimena – taip jai lieko laiko ir kitoms veikloms. Mergina moko norvegus groti saksofonu, pianinu, šis darbas jai taip pat labai prie širdies.
„Vyriausiai moteriai, kuri mokosi groti, 68-eri. Daugiausia pas mane ateina sulaukę keturiasdešimties – ilgai svajoję išmokti groti ir pagaliau pasiryžę pradėti. Šis darbas man šiek tiek primena asmeninio asistento – turi parodyti žmogui, kad jis gali, suteikti jam motyvacijos siekti, daryti“, – sako Goda.
Lietuvoje G. Vaitkutė atpažįstama kaip saksofonininkė. Ji dalyvauja įvairiuose projektuose su žinomais muzikantais. Pastaruoju metu ji vis dažniau kviečiama groti ir Norvegijoje vykstančiuose renginiuose, koncertuose.
Vis dėlto ir šių darbų Godai negana – Norvegijoje ji darbuojasi konferencijų rengimo srityje, Indijos ambasadoje padeda norvegams užpildyti dokumentus vizoms, taip pat po keletą valandų dirba pagrindiniame Oslo oro uoste. Goda sako, kad visos šios veiklos jai labai artimos. „Nevadinu jų darbais. Viskas, ką darau, man teikia didelį džiaugsmą. Niekada negalėčiau dirbti nemėgstamo, nuobodaus darbo“, – kalba mergina.
Nors Goda sako jau prigijusi Norvegijoje, nusipirkusi Oslo centre butą, vis dėlto dažnai grįžta į Lietuvą. Čia jos laukia nauji projektai, žmonės, darbai. „Lietuva nuo Norvegijos – vos pusantros valandos skrydžio lėktuvu. Šiuo metu turiu daugybę veiklos, gyvenu tarp dviejų šalių ir jaučiuosi laiminga. Kai darai gera kitiems, teigiamos emocijos sugrįžta su kaupu“, – šypsosi Goda.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Kanadoje
Belgijoje
Prancūzijoje
