Į susitikimą su Seimo pirmininku Ričardas atvažiavo gerokai anksčiau. Dėl negalios vyras pats automobilio vairuoti negali, todėl naudojasi viešuoju transportu. Ričardas iš savo patirties žino – jeigu numatytas svarbus susitikimas, iš namų negali išsiruošti paskutinę minutę. Ką reikės daryti, jeigu neatvažiuos tvarkaraštyje neįgaliojo ženkleliu pažymėtas autobusas? Su neįgaliojo vežimėliu į bet kurį maršrutinį autobusą juk nepateksi. Be to, vidurkelyje dar teks išlipti ir sulaukti kito pritaikyto autobuso.
„Neįgaliojo vežimėliu judantis žmogus turi iš anksto žinoti ir kaip patekti į Seimo rūmus, – sako R. Dubickas. – Iš Gedimino prospekto, Nepriklausomybės aikštės, mes negalime tiesiai patekti į Seimo rūmus, nes čia yra dveji laiptai. Neaukšti, bet statūs ir prie jų nėra turėklų – be pagalbos negaliu jais pakilti, todėl turiu apvažiuoti aplink Martyno Mažvydo biblioteką.“
Savarankišku Ričardas nesijaučia ir pačiuose Seimo rūmuose. „Bene prieš 5-erius metus pastato viduje prie perėjimo į III rūmus įrengė keltuvą, judėti po parlamentą tapo patogiau, – sako R. Dubickas, – bet jeigu atvykai vienas, keltuvu nepasinaudosi, nes spynelėje nėra raktelio. Turi žvalgytis, kas padėtų išsikviesti pagalbą. Šiuose rūmuose atsitiktiniai žmonės nesilanko, kažin ar kas bandytų keltuvu naudotis, jį sugadinti?“
Šiomis įžvalgomis R. Dubickas pasidalijo ir su Seimo pirmininku V. Pranckiečiu, jo patarėja Justina Jurevičiūte. Parlamento vadovas sutiko, kad šias neįgaliuosius trikdančias kliūtis nesunku pašalinti, ir patikino, kad tai nebus atidėliojama.
Peticijoje – kryptys neįgaliųjų diskriminacijai įveikti
Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui įteiktoje peticijoje išdėstytos pagrindinės neįgaliųjų gyvenimui trukdančios problemos: dvigubai mažesnės galimybės įgyti išsilavinimą; socialinę atskirtį įtvirtinančios specialiosios ugdymo, įdarbinimo, globos įstaigos; didelis neįgaliųjų nedarbas, minimalus darbo užmokestis, skurdas; nepritaikyta gyvenamoji, viešoji, darbo aplinka; paslaugų stoka; medicininiais kriterijais, o ne žmogaus teisėmis grįstas požiūris į negalią turintį žmogų.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija visas ją pasirašiusias šalis įpareigoja imtis konkrečių priemonių, kad šios ir panašios problemos būtų sprendžiamos. Peticijoje išvardyti Neįgaliųjų konvencijos straipsniai, kuriems, neįgaliųjų nuomone, reikia nedelsiant skirti ypatingą dėmesį, kad būtų užtikrintos lygios negalią turinčių žmonių teisės.
Peticiją Seimo pirmininkui įteikęs „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos prezidentas R. Dubickas pabrėžė – tokie patys reikalavimai buvo keliami ir gegužės pradžioje surengtose neįgaliųjų protesto eitynėse „Laimė galėti“. Dalis peticiją pasirašiusių žmonių – šių eitynių dalyviai.
R. Dubickas įsitikinęs: protesto eitynės pasiteisino. Ne vien dėl to, kad jose dalyvavę neįgalieji pasijuto patys esą atsakingi už savo gyvenimą, suprato, kad turi būti aktyvūs ir kovoti už savo teises.
„Savarankiško gyvenimo“ vadovas džiaugiasi, kad netruko sulaukti ir valdžios institucijų reakcijos į eitynėse keltus reikalavimus. Pirmoji į neįgaliųjų keltas problemas sureagavo Valstybės kontrolė. Su eitynių organizatoriais jau susisiekė ir Aplinkos, Susisiekimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų atstovai, tariamasi dėl susitikimų, kuriuose ketinama aptarti aktualiausias problemas. Apie jas kalbėta ir įteikus peticiją Seimo pirmininkui.
Prieinamumas – labai plati sąvoka
Pokalbyje su Seimo pirmininku R. Dubickas daugiausia dėmesio skyrė prieinamumo problemoms. Pasak jo, universalus dizainas yra aplinkos prieinamumo problemas iš esmės spendžiantis principas, bet daugelyje šalies regionų tai vis dar negirdėtas terminas. Ričardas pasakoja, kad vieno rajono mero pasiteiravęs, kaip jame taikomi universalaus dizaino principai, išgirdo atsaką, kad grafičių ant pastatų sienų piešti čia neleidžiama, o to paties paklaustas kito rajono architektas tikino, kad miesto gėlynai puikiai sutvarkyti...
R. Dubickas apgailestauja, kad neįgaliojo vežimėliu judantiems žmonėms dažnai neprieinami ne tik kultūros namai, teatrai, bet netgi viešojo maitinimo įstaigos. Jis pasakoja kreipęsis į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir sutaręs, kad pasitelkę įvairiuose miestuose bei rajonuose esančių laikraščių žurnalistus pabandys apsilankyti ten veikiančiose kavinėse, kitose maitinimo įstaigose. Ričardas įsitikinęs, kad viešumas – veiksminga poveikio priemonė, galinti paskatinti pokyčius.
Dėl kitos – maldos namų prieinamumo – problemos sprendimo tikino prisidėsiąs ir pats Seimo pirmininkas. Pasak jo, bus susisiekta su Vilniaus ir Kauno vyskupijomis, pabandyta rasti išeičių, kad neįgalieji galėtų patekti į maldos namus, kaip ir visi tikintieji atlikti išpažintį.
„Nemažai neįgaliųjų važiuoja į reabilitaciją Birštone. Gražus, sutvarkytas kurortas, bet jeigu nori apsilankyti bažnyčioje – negali į ją patekti“, – patirtimi dalijosi R. Dubickas. Neįgalus vyras sako nekantriai laukiantis, kol Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, bus baigta statyti nauja bažnyčia. Ja besirūpinantis kunigas Ričardas Doveika ne kartą bendravo su neįgaliaisiais, iš anksto išsiaiškino, kaip maldos namus pritaikyti visų tikinčiųjų poreikiams. „Į šią bažnyčią galėsime patekti per pagrindinį įėjimą, rateliuose sėdintiems žmonėms bus pritaikytos ir klausyklos“, – pasakojo Ričardas.
Nepasitarus su neįgaliaisiais tą patį darbą reikia daryti dukart
Bendraudamas su Seimo pirmininku, R. Dubickas atkreipė dėmesį į tai, kad nesitariant su neįgaliaisiais dažnai tenka perdaryti tai, kam buvo išleisti dideli pinigai. Pasak jo, akivaizdus to pavyzdys – toje pačioje Pilaitėje įrengta požeminė perėja. Vyras pasakoja, kad jau ją atidarant norėjosi sustabdyti miesto merą, neleisti jam iškilmingai perkirpti perėjos atidarymo juostelės, nes iš anksto buvo galima nuspėti, kad lauke įrengtas vidaus patalpoms skirtas keltuvas ilgai neveiks. Taip po kelių dienų ir atsitiko. Buvo bandyta jį taisyti, bet situacija nepasikeitė – keltuvas ir vėl sugedo. Neveikia jis ir iki šiol.
V. Pranckietis sutiko – neįgalieji yra patys geriausi ekspertai. Dalykiškas pabendravimas su jais gali būti vertingesnis nei ilgas statybos techninių reikalavimų studijavimas, neįgaliuosius pasitelkę kaip partnerius daug greičiau išspręstume ne vieną problemą. Tai patvirtino ir R. Dubickas: nesėkmingai įrengus Pilaitės požeminę perėją projektuojant viaduką Narbuto gatvėje neįgaliųjų konsultacijos padėjo išvengti tokių nesusipratimų.
Nepritaikyti net greitosios pagalbos automobiliai
„Savarankiško gyvenimo“ asociacijos vadovas Seimo pirmininko dėmesį atkreipė ir dar į vieną neįgaliesiems labai aktualią problemą – medicinos paslaugų prieinamumą. R. Dubickas neslepia – jo sveikata silpna, ne visada padeda ir kasdien vartojamos didelės dozės vaistų, reguliariai atliekamos skausmo blokados. Neretai ištikus priepuoliui žmona kviečia greitąją pagalbą. Jeigu medikai nusprendžia vežti vyrą į ligoninę, turi iškviesti dar vieną greitosios pagalbos ekipažą, nes šie automobiliai nepritaikyti vežti neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio žmogaus, o ant įprastinių neštuvų Ričardo paguldyti negalima – dėl pažeisto stuburo vyras net miega pusiau sėdomis. Pora žmonių su tokia užduotimi nesusidoroja, todėl reikia kviestis dar vieną ekipažą.
Ričardas sako domėjęsis ir sužinojęs, kad šalyje apskritai nėra neįgaliesiems vežti pritaikytų greitosios pagalbos automobilių, ir sako nesuprantąs, kodėl perkant naujus automobilius nepagalvojama apie keltuvus. „Nauda būtų ne tik pacientams, būtų pasirūpinta ir greitosios pagalbos darbuotojų sveikata“, – sako jis.
Pasak Ričardo, nors daug sveikatos problemų turintys neįgalieji turi dažnai lankytis gydymo įstaigose, nei jos pačios, nei medicinos paslaugos jiems nepritaikytos. „Įrengti nuolydį prie poliklinikos – dar ne viskas, – Seimo pirmininkui dėstė jis. – Daugelis tyrimų mums tampa tikru iššūkiu. Paprastai tokiuose kabinetuose dirba moterys, jos fiziškai nepajėgia mums padėti. O mobilus keltuvas, kuriuo būtų galima perkelti žmogų iš vežimėlio ant tyrimų stalo, tekainuoja 118 eurų. Tikrai gydymo įstaigoms tai tokia neįperkama įranga?“
Keisis požiūris, keisis ir situacija
Atvirame pokalbyje su Seimo pirmininku R. Dubickas palietė ir daugiau aktualių problemų: neįgaliesiems dar labai trūksta informacijos apie valstybės jiems garantuotą paramą, ne visiems pritaikomi būstai, daug problemų kyla norint pasinaudoti viešuoju transportu ir pan. R. Dubicko nuomone, nemažai jų būtų galima išspręsti panaudojus kasmet socialinėms reikmėms nepanaudojamas savivaldybėms skiriamas lėšas (vidutiniškai apie 120 mln. eurų).
Pasak V. Pranckiečio, reikėtų parengti tokių konkrečių problemų (darbų) sąrašą ir kartu su peticija išsiųsti Seimo nariams – jie atstovauja visos Lietuvos žmonėms, todėl turėtų padėti spręsti jų rūpesčius. Seimo pirmininkas žadėjo tai aptarti ir su Neįgaliųjų teisių komisija. Į jo darbotvarkę bus įtraukti ir pasitarimai su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Seimo Socialinių reikalų komiteto, savivaldybių atstovais.
Kalbėdamasis su R. Dubicku, V. Pranckietis ypač pabrėžė savanorystės idėją. Juk sukalti nediduką nuolydį ar įrengti turėklą reikia ne pinigų, o žmogiško požiūrio, noro padėti. Seimo pirmininkas prisiminė, kokį proveržį sukėlė visų mūsų savanorystė įsitraukiant į akciją „Darom“. Jo įsitikinimu, neįgaliųjų situacija iš esmės pasikeis tik tada, kai pasikeis visų mūsų požiūris.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Kanadoje
Belgijoje
Prancūzijoje
