Pasak asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidento Ričardo Dubicko, net matant akivaizdžiai statybininkų ar kelininkų daromas klaidas, užbėgti už akių joms būna sunku. Ne ką lengviau ir pakeisti visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones.
Klaidos – akivaizdžios, bet taisyti nesiimama
Vilniaus miesto savivaldybė džiugiai raportuoja apie Pilaitėje, viename sparčiausiai augančių sostinės rajonų, atnaujinamas gatves, šaligatvius. „Vilniaus miesto savivaldybė atnaujina beveik 200 metrų ilgio Vydūno gatvės atkarpą, kurioje klojama nauja asfalto danga, taip pat bus pakeisti kelio bortai, sutvarkytos dvi viešojo transporto stotelės, šaligatviai, įrengta iškilioji perėja ir atnaujintas ženklinimas. Pasirūpinome, kad pėstiesiems būtų įrengti laikini praėjimai, kuriais jie gali saugiai judėti. Darbus planuojame baigti iki rugpjūčio mėnesio“, – sako Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Eksploatacijos poskyrio vedėjas Raimondas Jacunskas.
Pilaitė ypatinga ir tuo, jog čia gyvena nemažai turinčiųjų negalią – žmogus neįgaliojo vežimėlyje čia nėra retenybė. R. Dubickas taip pat gyvena Pilaitėje. Jis piktinasi jau tris savaites turintis įveikti didžiules kliūtis – trukdo perkasti, išardyti, statybininkų technika užgriozdinti šaligatviai.
Negalėdamas užvažiuoti ant išardyto šaligatvio, Ričardas priverstas neįgaliojo vežimėliu judėti važiuojamąja gatvės dalimi, o tai nėra saugu. „Vienoje iš perėjų buvau pravažiuojančių automobilių kliudytas jau tris kartus. Dabar, norėdamas privažiuoti prie kitoje gatvės pusėje nuo mano namų esančios viešojo transporto stotelės, privalau įveikti kur kas ilgesnį atstumą nei įprastai. Nuo gatvės iki šaligatvio tarsi suformuota nuovaža, bet ji – vos vienos šaligatvio plytelės pločio, užvažiuoti ant jos nėra jokių galimybių“, – pasakoja asociacijos prezidentas.
Vis dėlto, pasak R. Dubicko, tai laikini sunkumai, remontas anksčiau ar vėliau baigsis. Didžiausia problema – kelių tiesėjų klaidos, kurias vargu ar pavyks ištaisyti. „Kaip žinia, bortelio užvažiuoti nuo gatvės ant šaligatvio aukštis neturi būti aukštesnis nei du centimetrai – tai numatyta Statybos techniniame reglamente. Jau dabar akivaizdu, kad naujai nutiestas asfaltas yra gerokai žemiau nei sumontuotas bortelis. Išsikviečiau savivaldybės atstovus, atkreipiau jų dėmesį. Jie teigia, kad problema bus išspręsta. Negaliu įsivaizduoti – kaip, jei kelininkų darbai jau atlikti“, – stebisi pašnekovas.
Be to, ties Tolminkiemio viešojo transporto stotele jau sumontuoti gerokai aukštesni nei numatyta šaligatvio borteliai. „Jau dabar akivaizdu, kad, žemagrindžiam autobusui sustojus ir nuleidus nuovažą, tarp jos ir šaligatvio susidarys tarpas, įvažiuoti neįgaliojo vežimėliu bus labai sudėtinga“, – piktinasi kasdien viešuoju transportu besinaudojantis R. Dubickas.
R. Jacunskas ramina, kad borteliai šiuo metu tvarkomi, reguliuojamas jų aukštis. „Darysime viską, kad jų aukštis būtų minimalus, t. y. 0 cm, siekiant sukelti kuo mažiau nepatogumų judėjimo negalią turintiems žmonėms. Ties stotelėmis bortai pakeisti naujais, netrukus bus pakeista ir stotelių danga. Tuomet naujų plytelių ir naujų bortų aukštis bus toks pat“, – teigia savivaldybės atstovas.
R. Dubicko teigimu, stebint dabartinę situaciją sunku patikėti, kad darbai bus padaryti vadovaujantis universalaus dizaino principu. „Pastaruoju metu keitėsi šalies teisinė bazė, ir už panašias klaidas galima reikalauti tiesioginės konkretaus žmogaus atsakomybės. Visi naujai statomi objektai turi būti pritaikyti pagal universalaus dizaino principus, t. y. ne tik žmonėms, turintiems negalią, bet ir tėvams su vaikų vežimėliais, senjorams, judantiems su vaikštynėmis. Antraip statybininkams gresia sankcijos, netgi licencijos verstis numatyta veikla atėmimas“, – aiškina „Savarankiško gyvenimo“ prezidentas.
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Aktualus ir žmogiškasis veiksnys
R. Dubickas teigia, kad žmonės, turintys skirtingų negalių, vis dar susiduria su visuomenės nesupratingumu, diskriminacija. Jiems ne visada svetingos miestų autobusų stotys.
„Kartą į Vilniaus miesto autobusų stotį socialiniu taksi atvažiavau paimti iš kitų miestų atvykusių negalią turinčių draugų. Vienas iš jų sėdi neįgaliojo vežimėlyje, kitas sunkiai juda ir prastai mato. Ties įvažiavimu būdelėje sėdėjusi moteris manęs į stoties teritoriją neįleido. Turėjau palikti taksi ir netrumpą kelio atkarpą įveikti vežimėliu, vėliau taip pat su draugais grįžti iki automobilio“, – piktinasi R. Dubickas.
Pasak Arūno Indrašiaus, bendrovės „Toks“, eksploatuojančios Vilniaus miesto autobusų stotį, generalinio direktoriaus, panašių atvejų neturėtų būti. „Nuolat kalbame su darbuotojais, kad būtų paslaugūs, atsižvelgtų į kiekvieną žmogų, pagelbėtų. Deja, kol kas dar pasitaiko visokių situacijų. Gaila, bet kai kurių žmonių mentalitetas dar išlikęs sovietinis“, – kalba įmonės vadovas.
R. Dubickas sako, kad derėtų baigti dangstytis mentalitetu: „Lietuva nepriklausoma jau trisdešimt metų, reikia baigti kalbėti apie mentalitetą. Neįgaliųjų diskriminacijos nebeturėtų būti nė vienoje srityje.“
Kaip išvengti piktnaudžiavimo?
A. Indrašius teigia, kad su neįgaliųjų ženklais įvažiavę žmonės palieka automobilius autobusų stotyje keletui savaičių, jie trukdo pravažiuoti atvykstantiems autobusams. Pasitaiko, kad su neįgaliojo ženklu atvažiuoja prabangūs automobiliai, iš jų išlipę žmonės laisvai vaikšto po autobusų stoties teritoriją.
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas pripažįsta, kad neįgaliųjų automobilius žyminčiais ženklais piktnaudžiaujama, privilegijomis bando naudotis ir tie žmonės, kuriems jos nepriklauso: „Jei automobilio vairuotojas neturi visoje Europoje priimtos automobilio statymo kortelės, jis neturi jokių privilegijų. Mėlyni ženkliukai už automobilio stiklo nesuteikia vairuotojams jokių teisių. Privilegijos priklauso tik judėjimo negalią turintiems žmonėms, kuriems nustatytas nuo 0 iki 30 proc. darbingumas.“
R. Dubickas sako, kad europinės statymo kortelės yra su kodais, visos jos – registruotos bendroje sistemoje, jas gauna tik žmonės, kurie negali vaikščioti. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 12 tūkst. tokių kortelių. Visi kiti ant automobilių klijuojami ženklai – tik informacinio pobūdžio, nesuteikiantys teisės statyti automobilio neįgaliesiems skirtose vietose.
R. Dubickas siūlo nustatyti terminą, kiek laiko neįgaliojo automobilis galėtų stovėti autobusų stoties teritorijoje. „Realiai pakaktų 40 minučių. Gali būti, kad autobusas vėluos, todėl kai kuriais atvejais derėtų atsižvelgti ir į konkrečią situaciją. Vis dėlto, jei automobiliai autobusų stoties teritorijoje užsibūna ilgesnį laiką, juos derėtų išvežti į saugojimo aikštelę“, – sako R. Dubickas.
A. Indrašiaus teigimu, problema nesunkiai išsprendžiama. Budėtojams ties įvažiavimu į autobusų stotį bus pateiktas europinės automobilio statymo kortelės pavyzdys, jie žinos, kurie žmonės išties turi teisę įvažiuoti į teritoriją. Be to, ketinama paskelbti informaciją, kad žmonių, turinčių negalią, automobiliai stoties teritorijoje neturėtų užsibūti ilgiau kaip 40 minučių, o išskirtiniais atvejais, jei autobusai vėluoja ar dėl kitų nenumatytų priežasčių, žadama atsižvelgti į realias aplinkybes.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
