Viktorija Grežėnienė, Valakampių socialinių paslaugų namų direktorė, į socialinį darbą atėjo iš verslo pasaulio. Iš pradžių ji dirbo sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktore. Šiuose namuose padariusi tuomet labai reikalingas pertvarkas ir palikusi juos gerose rankose, Viktorija pradėjo dirbti Valakampių socialinių paslaugų namuose. Direktorė didžiuojasi puikia socialinių darbuotojų, jų padėjėjų ir kitų specialistų komanda ir kviečia pasikalbėti su socialine darbuotoja Aurika Lazdauskiene.
Ryšys su ankstesniais globos namais
Aurikos grupėje yra 14 vyrų. Ji turi 6 pagalbininkus, kurie dirba vakarais ir naktimis. Aurika sako, kad negalėtų išskirti nė vieno įstaigos gyventojo, nes kiekvienas yra unikalus, turintis savo gyvenimo istoriją.
Aurika stengiasi kuo daugiau sužinoti apie savo globotinius. Ji pasakoja apie Joną ir Justiną. Į socialinių paslaugų namus jie jau suaugę buvo perkelti iš Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensiono. „Pastebėjau, kad jie kažko liūdi, tarsi kažko trūktų, ypač Justinas. Bandžiau išsiaiškinti to priežastį. Ilgai juos stebėjau ir klausinėjau, kol suvokiau, kas jiems kelia nerimą. Jie yra našlaičiai, užaugę Vilniaus vaikų ir jaunimo pensione, ten praėjo jų vaikystė ir paauglystė, o juk mes visi ilgimės savo vaikystės namų, turėdami ryšį su jais jaučiamės stipresni“, – įsitikinusi Aurika.
Ji paskambino į Vaikų ir jaunimo pensioną, pasikalbėjo su šiuos vaikinus globojusia socialine darbuotoja Violeta Medeliene. Po kurio laiko Aurika su savo globotiniais nuvažiavo į pensioną. „Mačiau, kaip jaunuoliai džiaugėsi susitikę su savo vaikystės draugais ir buvusiomis auklėtojomis, juk tai – jų vaikystės namai su visais gražiausiais ir šilčiausiais prisiminimais, ten liko dalelė jų širdies“, – pasakoja socialinė darbuotoja ir džiaugiasi, kad jie buvo labai maloniai sutikti tiek gyventojų, tiek darbuotojų, ir dabar nuolatos palaiko draugiškus ryšius.
Kadangi Justinas nekalba, Aurika jo emocijas pastebi per piešinius: „Iš pradžių jo piešiniai buvo tamsių, niūrių spalvų, o vėliau paveikslėliuose ėmė dominuoti šviesios, ryškios spalvos. Pasikeitus emocinei būsenai, pasikeitė ir jo elgesys: pradėjo daugiau šypsotis, juoktis, bendrauti su kitais įstaigos gyventojais ir darbuotojais, atviriau reiškė savo jausmus, aktyviai dalyvauja įvairiose jam siūlomose veiklose“, – sako Aurika.
Ji priduria, kad buvusi vaikinų globėja V. Medelienė pasiūlė drauge su pensiono globotiniais dalyvauti projekte „Pažink savo šalį“. „Du kartus per savaitę repetuojame tautinius šokius, mokomės dainų. Važinėjame po įvairias Lietuvos vietas – jau buvome Alytuje, Panevėžyje, Tauragėje ir planuojame aplankyti dar 7 Lietuvos miestus, – pasakoja pašnekovė. – Ryšys su Vilniaus pensionu vyrams labai brangus, tarsi su tėvų namais, nes pensione prabėgo jų vaikystė, paauglystė. Tačiau nėra lengva ir tiems, kurie į šiuos namus atvažiavo iš tėvų namų.“
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Mokėsi iš globotinio mamos
Aurika pasakoja apie kitą globotinį Liną. „Kai pradėjau dirbti šiuose namuose, Linas buvo užsidaręs, neidavo iš kambario, nenorėjo bendrauti. Jaučiau, kad jam labai sunku. Turėjau pergalvoti visą savo patirtį, prisiminti psichologijos žinias, kad rasčiau raktelį į šį žmogų. Ir radau!“ – džiaugiasi Aurika.
Ji švelniai, atsargiai mezgė kontaktą. Linas nekalba ir nemoka gestų kalbos. Vis dėlto Aurika matė, kaip su juo susikalba, kaip bendrauja Lino mama, dažnai lankanti sūnų, ir pamažu perprato, kaip kalbėtis su Linu ženklais, stebėjo, kas jam patinka, o kas erzina, pamažu skatino jį išeiti iš savo kambario ir daugiau bendrauti su kitais, bandė išsiaiškinti jo vienokio ar kitokio elgesio motyvus ir priežastis. Skatino tai daryti ir kitus darbuotojus, tad ledai pradėjo tirpti.
„Linas turi puikų humoro jausmą ir viską supranta. Mudu važiuojame į parduotuves, apsiperkame, einame pasivaikščioti“, – vardija socialinė darbuotoja. Lino mama džiaugėsi pastebėjusi, kad sūnus pradėjo šypsotis. Liną ir dar keletą Aurikos globotinių mamos dažnai lanko, pasiima per šventes į namus. Vis dėlto kitiems šie namai vieninteliai.
Iš kelionės – glėbys įspūdžių ir gerų emocijų
Aurika pasakoja, kad šią gegužę ji, gavusi direktorės sutikimą ir automobilį, su savo globotiniais Justinu ir Jonu leidosi į iškylą – į Ignalinos rajone esančią poilsiavietę. Išsinuomojo kambarius Vilniaus paukštyno poilsio bazėje. „Buvau ir socialinė darbuotoja, ir virėja, ir kelionės vadovė, ir vairuotoja, bet labai norėjau šiems vyrams dovanoti tokių įspūdžių, kokių jie nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą“, – sako Aurika.
Kasdien ji savo globotiniams organizuodavo keliones po apylinkes. Iš vakaro supažindindavo su būsima ekskursija, kad jie žinotų, kur važiuos, ką pamatys. Tai buvo ne tik poilsinė, bet ir pažintinė išvyka, jaunuoliai aplankė daug gražių ir reikšmingų Ignalinos krašto vietovių ir muziejų, susipažino su šio krašto istorija. Lankėsi Palūšėje, Salų etnoarchitektūrinėje kaimo sodyboje, Ginučių vandens malūne, buvo nuvažiavę prie Stelmužės ąžuolo, užsuko į Stelmužės bažnytinio meno muziejų. Važiavo ir į Imbradą, Salakus, Visaginą. Lankėsi Zarasuose, grožėjosi vaizdais nuo Zarasų apžvalgos tako, apsilankė Zarasų krašto muziejuje. Taip pat turėjo galimybę sudalyvauti Ignalinoje vykusiame XXI atvirajame tarptautiniame tarnybinių šunų meistriškumo čempionate, kur buvo pristatyta Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos ir Estijos tarnybinių šunų parodomoji programa, ten ragavo ir pasienietiškos košės. Grįždami namo sustojo prie Puntuko akmens.
Nors jaunuoliai labai daug keliavo, tačiau pakako laiko ir ramiam poilsiui: maudėsi ežere, plaukiojo vandens dviračiais, žvejojo, kaitinosi pirtyje, žaidė, piešė, mokėsi lietuvių liaudies dainų, kepė mėsą, gamino įvairius patiekalus. Aurika prisimena, kad grįžtant atgal į socialinių paslaugų namus vyrai vis klausinėjo: „Kada vėl važiuosime?“ Deja, ne visus globotinius gali vežtis į tokias keliones. Kai kuriems tokia kelionė būtų per sunki, jie sunkiai prisitaiko naujoje aplinkoje.
Artimieji visuomet labai laukiami
Aurika sužinojo, kad jos globotinio Miroslavo Bobrovičiaus brolis gyvena Prūdiškių socialinės globos namuose. Anksčiau broliai gyveno kartu, bet juos teko išskirti, nes jie labai pykosi, net susimušdavo. Vis dėlto pasimatyti jie turi. Aurika susisiekė su šiais globos namais ir pasiprašė į svečius, kad broliai galėtų pasimatyti. „Sutikimą gavau, o bendravimas, manau, bus naudingas ne tik broliams, bet ir mums, socialinėms darbuotojoms, kurios su jais dirba“, – įsitinusi pašnekovė.
Aurika sako, kad ypatingų receptų nežino, bet, jos nuomone, socialiniu darbuotoju dirbti gali ne kiekvienas, vien žinių ir teorijos nepakanka. Šią profesiją pasirinkęs žmogus turi turėti tam tikrų savybių: empatijos, gebėjimo įsijausti į kitą ir pamatyti pasaulį jo akimis. „Kartais aš tarsi atsitolinu pati nuo savęs ir bandau tapti Jonu, Vytuku, Justu, Alvydu, pajausti taip, kaip jaučia jie“, – sako Aurika ir prisipažįsta, kad ne visada jai tai pavyksta, bet suprasti, kaip jie jaustųsi vienu ar kitu atveju, ji gali.
„Stengiuosi juos pradžiuginti, bet būna visko. Štai Petras yra šokėjas, dainininkas ir labai tikintis. Nutariau jį nuvežti į Pažaislio vienuolyną. Kaip tyčia tą dieną, kai atvykome, vienuolynas buvo uždarytas, tad mudu pradėjome ekskursiją po Kauną. Kai nuėjome į Velnių muziejų, Petras, ramusis gerasis Petras, išsigando ir puolė žegnotis. Turėjau raminti, kad šie velniai jam nieko blogo nepadarys. Pasakojau jam apie etnografiją, kaukes“, – prisimena Aurika. Ji sako, kad jos globotiniai patys informacijos nesusiranda, jie net nežino, kad yra vandens dviračiai, pirtys ir kt., bet kai jiems tai parodai, jie patiria tokį atradimo džiaugsmą, kokio mes, naudodamiesi begalinėmis informacijos galimybėmis, jau nebepažįstame.
Kai paklausiu Aurikos apie globotinių artimuosius, ji pasakoja apie Liną dažnai lankančią mamą, o paskui sako, kad yra atvejų, kai žmogus lyg ir turi artimųjų, bet kartu neturi. Vladas (vardas pakeistas) turi dėdę, tačiau jis vaikino nelankė. Aurika net ruošėsi važiuoti pasikalbėti su savo globotinio giminaičiu, bet per jo 50-ąjį gimtadienį dėdė atvažiavo. Visi tik ir klausinėjo, kas jis toks, nes nuoširdžiai savo giminaitį lankantis žmogus būtų buvęs šiuose namuose savas. Vieną vaikinuką mama aplanko tik kartą per metus, jai sunku matyti savo vaiko negalią, o sūnus ilgisi mamos. Aurika atsiklausė moters, ar ši sutiktų duoti savo nuotrauką, o gavusi atspaudė ją ant drobės ir pakabino prie Juliuko (vardas pakeistas) lovos, sakydama, kad jo mama, jo angelas sargas, kiekvieną dieną ir naktį bus su juo. „Mačiau, kokia laime švytėjo Juliuko akys, ir aš džiaugiausi drauge su juo.“
„Artimųjų meilės stygių kompensuoja nuostabios mūsų savanorės“, – sako Aurika ir pasakoja apie jas. Dailininkė Skaistė Sėmenikė drauge su globotiniais piešia paveikslus, Olga Rusakova į socialinių paslaugų namus atvažiuoja drauge su vyru, pasiima globotinių ir vežasi į kiną, į boulingą. Apie šiuos žmones ir jų gerus darbus, mūsų abiejų nuomone, reikėtų atskiro straipsnio.
Aurika atsisveikindama dar parodo „Justino svajonių ir poreikių knygą“ – tokias knygas ji kuria su kiekvienu savo globotiniu. Globotiniai į knygas įklijuoja savo svajonių paveikslus, o socialinė darbuotoja vėliau stengiasi padėti jas įgyvendinti. „Mūsų darbas nėra vien prižiūrėti globotinius, bet ir padėti jiems atrasti pasaulį, nes šie žmonės patys nesusiras informacijos, nenuvažiuos į kitus miestus, į istorines vietas, tačiau jie jaučia ir supranta lygiai taip, kaip ir mes, tik mes turime stengtis juos suprasti“, – sako Aurika, atradusi savo pašaukimą.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
