Dviejų suaugusių dukrų mama, dviejų anūkių močiutė, aktyvi, nuolat siekianti naujų žinių moteris sutiko pasidalyti savo skaudžiais išgyvenimais, papasakoti apie dideles ir mažas pergales.
Kai gyvenimas Audrai metė pirmą skaudų iššūkį, ji buvo Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos (iki reformos) pradinių klasių mokytoja – staiga žuvo jos vyras, dviejų dukrelių tėvas. Jaunesniajai tuomet buvo pusantrų metukų, vyresniajai treji. „Mane palaikė mano dukros, kurioms dabar turėjau būti ir mama, ir tėtis. Savo mokinius taip pat labai mylėjau, stengiausi tobulėti, kad galėčiau kuo daugiau jiems duoti.“
Audra augino dukreles, dirbo, aktyviai dalyvavo mokyklos popamokinėje veikloje. Moteris negalėjo nujausti, kad jos ir vėl tyko nelaimė, svarbiausias jos gyvenimo iššūkis. Audros dukrelėms mokantis pradinėse klasėse, ji pateko į avariją ir buvo sunkiai sužalota.
Turiu gyventi
2002-ųjų gegužės 13-ąją Audra vadina antruoju savo gimtadieniu. Avarijos, kurią tąkart patyrė, ji nenori net prisiminti, tačiau niekada nepamirš, kad prabudusi reanimacijos palatoje, nejausdama nei rankų, nei kojų, pasakė sau: gyvensiu! „Man tuomet buvo 33, vyresnėlei dukrai Gintarei – 10, jaunėlei Indrei – 8 metukai. Labai norėjau dukras užauginti. O kad dar sulauksiu anūkių... Apie tai nė mintelės nebuvo.“
Kai kalbamės dabar, nuo tų kraupių dienų praėjus septyniolikai metų, Audra sako abejojanti, ar vėl patyrusi tokį išbandymą pajėgtų atsikelti ir tiek daug nuveikti. O tada ji gulėjo palatoje, paralyžiuota iki krūtinės, subliūškusiais plaučiais, bet kupina vilties: „Išsikapstysiu!“ Gydytojai nebuvo tokie optimistai, bet Audrai tarsi kažkas viduje kuždėjo: „Vaikščiosi, dirbsi!“
Audra pasakoja, kad jai ir gulint Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, ir vėliau atgaunant jėgas Santariškių reabilitacijos ligoninėje padėjo nuostabios kineziterapeutės. „Santariškėse dirbusi kineziterapeutė, kurios vardo dabar jau nepamenu, manimi taip šiltai rūpinosi, kad negalėjau nestiprėti. Įsodinusi mane į neįgaliojo vežimėlį veždavo pasivažinėti po lauką, važiuodavome ir į miestą, ji mane palaikė psichologiškai“, – su dėkingumu pasakoja pašnekovė.
Moteris labai norėjo kuo greičiau atsistoti ir tikėjosi, kad iš reabilitacijos palatos išeis savomis kojomis. „Kai brolis atvažiavo manęs pasiimti, pro ligoninės duris pati išstūmiau neįgaliojo vežimėlį, nors buvau su įtvarais iki kirkšnių, kūnas kaip akmenukų pripiltas. Bet paskui turėjau vėl sėsti į vežimėlį“, – prisimena Audra.
Ji džiaugiasi, kad neįgaliojo vežimėlį vos praėjus mėnesiui po nelaimės jai surado Elektrėnų neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis, o į Santariškių reabilitacijos ligoninę atvežė autobusiuko vairuotojas Romas Pečiūra. Kalbėdama apie Romą, Audra negali jo nepagirti ir sako, kad šis vyras – ne tik vairuotojas, bet ir pagalbininkas, neskaičiuojantis savo laiko ir darbo valandų.
Daugiau kaip 7 tūkst.
Beveik 15 tūkst.
23 tūkst.
Nežinau, man tai neaktualu.
Naujos pradžios link
Audra labai norėjo vėl dirbti, grįžti į mokyklą pas savo mokinius, bet dar visus metus negalėjo atgauti jėgų. Moteris stiprybės sėmėsi iš knygų, skaitė daug dvasinės literatūros. Audra sako, kad dvasinės stiprybės jai suteikė Louise L. Hay knyga „Pamilk save ir būk laimingas“.
„Daug padėjo geri žmonės, bičiuliai“, – sako Audra, bet pradėti viską iš naujo buvo labai nelengva. Audros darbingumas – tik 25 procentai, po avarijos ji liko neįgali, paralyžiuota visa dešinė moters pusė. Vėl dirbti mokykloje ji nebegalėjo, bet gyventi iš neįgalumo pašalpos nieku gyvu nenorėjo. Ir ryžosi vėl studijuoti.
Praėjus kiek daugiau nei metams nuo nelaimės, Audra įstojo į tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą, Socialinių mokslų fakultetą, po poros metų jau gynėsi magistro darbą. Paskaitos vykdavo vakarais, tad į studijas savo mamą lydėjo mokinukės dukrytės. Jos panešdavo nelengvą mamos krepšį, kuriame gulėdavo paskaitų užrašai, rūpinosi, kad mamai būtų saugu. Abi dukros gavo padėkos raštą už nuoširdžią pagalbą mamai. Moteris sako, kad tai buvo jaudinantis ir labai retas įvykis universitete. „Juk paprastai vaikai dėkoja tėvams“, – sako Audra.
O jai vieno diplomo neužteko. Elektrėnų profesinio mokymo centre Audra įgijo biurų veiklos tvarkytojo kvalifikaciją, išmoko naudotis naujomis kompiuterių programomis, vienu metu maketavo „Elektrėnų kroniką“. Moteris nusipirko automobilį, pati atvažiuodavo į darbą. Deja, menka sveikata jai neleido dirbti net pusę dienos. „Jaučiau per daug įtampos, išgyvenau, kad negalėsiu tinkamai atlikti darbo“, – sako Audra.
Vis dėlto sėdėti užsidariusi namuose ji nė už ką nenorėjo, tad tapo visuomenininke.
Noriu, kad gyventume su ugnele
Jau septinti metai Audra vadovauja Elektrėnų senjorų pedagogų sambūriui „Varpelio Aidas“, o Lietuvos žmonių su negalia sąjungos narė ji yra jau 16 metų. Praėjusių metų rudenį A. Česonienė išrinkta Elektrėnų krašto negaliųjų sąjungos pirmininke. „Kai prisijungiau prie Žmonių su negalia sąjungos narių, pasijutau stipresnė. Aplink mane buvo žmonės, patyrę nemenkesnių nelaimių kaip ir aš, jie nelenktyniavo tarpusavyje, neskubėjo, bet stengėsi gyventi įdomiai, palaikyti vienas kitą“, – pasakoja moteris.
Audra taip pat mielai dalijosi savo žiniomis. Ji Žmonių su negalia sąjungoje atlikdavo visus darbus, kuriems reikėjo kompiuterinio raštingumo, sąjungos narius mokė naudotis internetine bankininkyste, vesdavo profesinio konsultavimo ir orientavimo užsiėmimus. Tapusi Žmonių su negalia sąjungos vadove Audra atgaivino prigesusį „Purienos“ ansamblį, sudomino sąjungos narius vaškinių žvakių liejimu, įvairių muilų gamyba.
„Džiaugiuosi, kad pas mus veikia „Keliaujančių knygų“ biblioteka, fotografijos būrelis, – sako Audra ir pasakoja, kad pati šiemet dalyvavo Lietuvos žmonių su negalia organizuotame fotografijos plenere Nidoje. – Fotografija yra vienas iš daugelio mano pomėgių, nors fotoaparatą galiu laikyti tik kairiąja ranka. Buvau dešiniarankė, tapau kairiaranke, ir tas pokytis nėra didelis trukdis.“ Moteris turi ir kitų pomėgių – siuvinėja, neria vašeliu, jos kryželiu siuvinėti darbai dažnai keliauja į parodas. Audros galvoje visuomet sukasi ateities planai, svajonės. „Neturiu teisės kiurksoti ir dejuoti. Juk gavau antrą gyvenimą! – sako Audra. – Kai likimo smūgius, nelaimes priimi kaip iššūkius, jie netampa pretekstu nuleisti rankų.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
