Kai tokiu metu šeimos gydytojas pataria pasikonsultuoti su psichiatru, o šis – lankyti muzikos terapiją, panikos apimtam žmogui pasidaro dar sunkiau: neturiu klausos, neturiu balso, galų gale juk tai ne kokie nors naujausi vaistai, padedantys kontroliuoti ligą, tai kam man ta muzikos terapija?
Diana Gečė, muzikos terapeutė, praktikuojanti ir geštalto terapiją, įsitikinusi, kad sunkioje situacijoje mums gali padėti įvairios terapijos: dailės, muzikos, rašymo, biblioterapija ir pan. Patys turime atrasti tai, kas mums geriausiai tinka. Muzikos terapeutė sako, kad muzika išlaisvina jausmus ir kad ligos sukeltą neviltį įmanoma išgroti.
Priimti save ir savo balsą
Diana per pirmąsias muzikos terapijos pamokėles dažnai išgirsta lankytojų nuogąstavimų: „Ką aš čia veiksiu? Niekada negrojau. O dainuoti išvis ne man. Aš balso neturiu!“ Žmogui atrodo, kad jis dabar kankinsis dar labiau ir kankins muzikos terapeutę, bet ši jam sako, kad jis atėjo kaip tik ten, kur reikia. Juk girdi, kalba, o balsas gali būti visoks – ramus, tylus, gargždus, spiglus ir t. t., bet tai mūsų balsas, ir nėra ko jo gėdytis.
„Lankydami muzikos terapiją mokomės išreikšti savo jausmus, įgarsinti juos. O balsą reikia priimti tokį, kokį turime. Taip pat ir mes patys – gražūs ar ne, vienokie ar kitokie, bet tai mes, ir jei priimame save, išsilaisviname. Priėmę save susigrąžiname pasitikėjimą savimi, – sako muzikos terapeutė. – Liga mums duoda ženklą, kad kažką turime keisti. Tai nėra paprasta ir neįvyksta staiga, bet dirbdami drauge, žingsnis po žingsnio išlaisviname savo jausmus ir suvokiame, kad esama būsena nėra nuolatinė. Kartais užtenka tik patrepsėti, ir būsena pasikeičia, o kartais reikia padirbėti.“
1905 m.
1946 m.
1978 m.
Savo muziką turi kiekvienas
Muzikos terapeutė sako, kad per pirmąjį pokalbį su būsimu klientu klausia, kaip jis reaguoja į garsą, nes grupėje groja aštuoni žmonės ir visi – skirtingais instrumentais, taigi garsas būna stiprus ir gali dirginti. Todėl kiekvienas renkasi pats: dirbti individualiai ar grupėje, ar tiesiog palaukti, kol pasijus stipriau ir pats nuspręs, kad jau gali dirbti grupėje.
„Kai dirbu individualiai, – pasakoja muzikos ir geštalto terapeutė, – klientų klausiu, kas maitina jų emocijas, sielą. Gal norisi išgirsti tuos muzikos kūrinius, kurie girdėti vaikystėje? O gal tuos, kurie skambėjo jaunystėje, per šokių vakarėlius? Kokių muzikos kūrinių žmogus klausosi namuose?“
Diana aiškina, kad nėra muzikinės piliulės visiems, svarbu, kad muzika atitiktų sergančio žmogaus vidinę jauseną. „Išbandome įvairius muzikos instrumentus. Jie padeda išgirsti save, pasitikrinti, o tada neretai ir išgroti savo nerimą, liūdesį. Išmokę paleisti savo nerimą, skausmą, neviltį šią akimirką, žmonės mokosi, kaip tvarkytis su savo jausmais ateityje. Kartais mano klientai, pradėję lankyti muzikos terapiją, taip pasikeičia, kad nustebina net patys save“, – sako D. Gečė ir pasakoja vienos savo klientės istoriją.
Gitara anūkei ir ne tik...
Judita (vardas pakeistas) muzikos terapiją pradėjo lankyti būdama 63 metų. Prieš metus moters sveikata ėmė prastėti: pradėjo tirpti rankos, svaigo galva, vis greičiau apimdavo nuovargis. Moteris jautėsi vis blogiau ir buvo priversta kreiptis į medikus. Padarę tyrimus medikai Juditos nenuramino – išsėtinė sklerozė. Sužinojusi, kad liga nepagydoma, moteris puolė į neviltį. Gyvenusi aktyvų gyvenimą, mėgusi keliauti, net kopti į kalnus, ji staiga suprato, kad jos gyvenime viskas keisis: ji nebegalės taip greitai vaikščioti, kaip buvo pratusi, o apie žygius į kalnus iš viso teks pamiršti. Liga progresavo, depresija, apėmusi moterį, stiprėjo.
Kai psichiatras, pas kurį ją nusiuntė šeimos daktaras, Juditai patarė lankyti muzikos terapiją, ji nustebo: „Kokia čia dar muzika?“ Muzikos terapeutė pasakoja, kad per pirmąjį jų susitikimą jai pavyko Juditos išklausti apie muziką, kurią mėgo jaunystėje, o tada moteris papasakojo ir apie savo svajonę. Dar būdama mergaitė ji labai norėjo išmokti skambinti gitara, tačiau neturėjo tokios galimybės, o ir tėvai nepritarė, patarė verčiau daugiau dėmesio skirti mokslams.
„Mokomės skambinti!“ – pasakė terapeutė ir įdavė Juditai muzikos terapijos kabinete esančią gitarą. „Mačiau, kaip suspindo moters akys, bet jai vis dar buvo nedrąsu“, – prisimena specialistė. Ji pasakė Juditai, kad mokys tik sugroti keletą akordų, ir ši nusiramino. Vėliau Judita prisipažino, kad jos sūnus bosistas, groja grupėje. Ji norėjo, kad sūnus išmoktų groti gitara, bet pati nedrįso net prisiliesti prie instrumento. „Vyresnės kartos žmonės dažnai būna įsitikinę, kad jie nieko naujo nebegali išmokti, ir tokia nuostata tampa stabdžiu, ypač ištikus negaliai“, – įsitikinusi specialistė.
Judita neketino koncertuoti, net nemanė nustebinti namiškių, tiesiog besimokydama skambinti gitara ji po truputį pradėjo atsipalaiduoti, sunkūs išgyvenimai slinko kažkur į šalį. O po poros mėnesių į pamokėlę Judita atsinešė naujutėlaitę gitarą ir pasakė, kad įsigijo išsimokėtinai. Eiti į muzikos instrumentų parduotuvę jai buvę labai nejauku, tad pardavėjai pasakė, kad perka gitarą dovanų anūkei. „Nedrįsau pasakyti, kad pati mokausi groti“, – vis dar varžėsi savo naujo užsiėmimo moteris, tačiau jos būklė pradėjo keistis.
Liga niekur nedingo, bet nauja veikla Juditai suteikė jėgų, išlaisvino tas organizmo galias, apie kurias ji nė nenutuokė. Moteris išmoko gitara paskambinti keletą melodijų, susidomėjo ir kitais instrumentais, o svarbiausia – atrado būdą išreikšti savo jausmus, improvizuoti. Susipažinusi su kitais grupės nariais, pamačiusi, kad ne ji viena serga išsėtine skleroze, kad žmonės, sergantys šia liga, groja, drauge juokauja, švenčia gimtadienius, ji iš naujo atrado bendravimo džiaugsmą.
Paklausta, kaip su muzikos terapija siejasi geštalto terapija, D. Gečė sako, kad šiai terapijai svarbu esamas momentas: kaip dabar jaučiuosi? Apie ką dabar galvoju? Kas sėdi prieš mane? „Juditos mintys dabar nukreiptos į naują užsiėmimą, naują pomėgį, kuris jai tapo atrama, galimybe išreikšti save, – kalbėdama apie šią savo klientę D. Gečė pridūrė, kad Juditos savijauta pagerėjo dar ir dėl to, jog ši pripažino savo negalią, įvardijo tai ir ieškojo būdų, kaip sau padėti. – Judita, kad ir ne iškarto, bet leido sau išgirsti save, o išgirdusi, kad ir padedama gitaros, vėl pradėjo pasitikėti savimi. Susirgus sunkia liga tai jau yra daug“, – įsitikinusi muzikos terapeutė.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
