Prie tarptautinės iniciatyvos, apimančios 145 valstybes ir 35 000 muziejų, jungiasi ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio (MKČ) dailės muziejus. Jis šiemet siūlo visai šeimai skirtą 8 MKČ dailės muziejus ir galerijas vienijančią akciją „Kultūrinis labirintas: 1 naktis – 8 parodos“ – keliaujant temstančio miesto labirintais, kviečia naujai atrasti ir pažinti Kauną.
Muziejaus socialinių projektų kuratorė Rūta Klevaitė sako, kad MKČ dailės muziejaus rengiamoje akcijoje turės ką veikti visi, taip pat ir žmonės, turintys negalią. Rūta patikina, kad kitais metais „Muziejų nakties“ programoje rasis ir konkretesnis programų pritaikymas įvairių poreikių turintiems žmonėms.
R. Klevaitė MKČ dailės muziejuje pradėjo dirbti 2017 metų pavasarį, įkūrus specialų socialinių projektų kuratoriaus etatą. Rūta sako, kad muziejuje socialinės įtraukties veiklos visada buvo vykdomos, bet nuolatinė ir sistemiška veikla pradėta įkūrus specialų etatą. Pavyzdžiui, 2006 metais buvo įkurta unikali ekspozicija „Muziejus neregiui“ – taktilinė paroda, regos negalią turinčius žmones supažindinanti su įvairiomis meno technikomis.
Atėjusi į muziejų, Rūta pirmiausia užsibrėžė sukurti programą autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams.
Svarbu pajusti, ko reikia konkrečiam vaikui
Pirmiausia į MKČ dailės muziejų buvo pakviesta VšĮ „Elgesio analizė“ lektorė Virginija Juškevičiūtė, kuri muziejaus edukatorius ir kitus darbuotojus supažindino su šiuo sutrikimu, paaiškino, į ką reikėtų atkreipti dėmesį rengiant edukacines programas autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams. Tada sukurta pirmoji programa „Kas ten gyvena? Simboliai M. K. Čiurlionio kūriniuose“. Ją sėkmingai išbandžius, Rūta ėmė į užsiėmimus kviesti vaikų grupes.
Kuratorė vadovaujasi jau pasiteisinusiu darbo su įvairiomis grupėmis principu – pati vyksta į mokyklas, dienos centrus, asmeniškai su mokytojais, socialiniais darbuotojais tariasi dėl grupių apsilankymo. „Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų grupės būna nedidelės, – aiškina Rūta. –Paprastai grupėje būna 5 vaikai, kuriuos lydi 2 suaugusieji. Prieš atvykdami į muziejų jie turi galimybę susipažinti su socialine istorija – elektroniniu paštu siunčiame vaizdinį pasakojimą, kuriame išsamiai pristatomas muziejaus pastatas, darbuotojai, aprašoma edukacinio užsiėmimo eiga. Vaikai, žinodami, kas jų laukia atvykus į muziejų, jaučiasi saugiau, greičiau įsitraukia į siūlomas veiklas.“
Kuratorė sako, kad, vedant užsiėmimus autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams, pasitaiko nenumatytų situacijų, bet jos nėra dažnos, nes mokytojai stengiasi vaikus paruošti iš anksto. „Kartais mažuosius lankytojus trikdo aplinka, ne visi iš karto įsitraukia į bendras veiklas, todėl, kol apsipranta, jiems reikia tiesiog suteikti laisvę ir neversti daryti to, ko jie nenori, kol patys nuspręs prisijungti prie draugų“, – pasakoja Rūta.
MKČ dailės muziejaus filiale L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialiniame muziejuje edukatore dirbanti Dalia Bieliūnaitė sako, kad, vedant užsiėmimus autistiškiems vaikams, svarbiausia susikoncentruoti ir stengtis pajusti, ko reikia konkrečiai kiekvienam vaikui – kada prie jo prieiti, kada atsitraukti.
Edukatorė pateikia vieno sėkmingo užsiėmimo pavyzdį: „Pas mus lankėsi Kauno P. Daunio ugdymo centro darželį lankančių autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų grupė. Jų auklėtojos sakė, kad šiems vaikams sudėtinga išvykti į svetimą erdvę ir jaustis jaukiai. Grupę pakvietėme į edukaciją ir darėme monotipijas – vandeninių dažų antspaudus. Pasirinkome tokią dieną, kai muziejuje nebuvo lankytojų ir nedaug personalo, vaikų niekas netrikdė, jie atsipalaidavo. Po užsiėmimo auklėtojos pasakojo, kad joms pačioms buvo lengva ir malonu būti muziejuje, o kad užsiėmimas patiko ir vaikams, rodo jų reakcija – grįžę jie norėjo daryti tą patį, ką veikė muziejuje.“
Įkvepiantys susitikimai
R. Klevaitė teigia, kad muziejuje dažnai lankosi intelekto negalią ir įvairių raidos surikimų turinčių vaikų ir suaugusiųjų grupės. „Kaune yra nemažai dienos užimtumo centrų, kuriuos lanko žmonės, turintys intelekto negalią. Iš pradžių pati važiuoju į jų centrą, susipažįstu, papasakoju jiems apie muziejų, jo galimybes, apie mūsų vykdomas veiklas ir tada klausiu, kas jiems įdomu. Tokioms grupėms organizuojame edukacines veiklas, su jomis lankome parodas. Intelekto negalią turintys žmonės skleidžia labai daug pozityvumo. Viskas, ką jiems siūlai, jiems įdomu ir kelia džiaugsmą“, – pasakoja Rūta.
Jai pritaria ir Dalia. Ji sako, kad vesdama užsiėmimus tokioms grupėms stengiasi su kiekvienu žmogumi pabendrauti asmeniškai: „Užsiėmimuose turime galimybę susipažinti su kiekvienu. Manau, kad tai reikėtų daryti bendraujant su kiekviena muziejaus lankytojų grupe, bet paprastai žmonės skuba, neturi tam laiko ir noro.“
Bendraudama su intelekto negalią turinčiais lankytojais Dalia stengiasi kalbėti paprastai, bet nenuobodžiai, įtaigiai, energingai. „Įsivaizduokit, kad į muziejų ateina žmogus, kuris nesidomi menu – kaip jį sudominti? Čia reikia panašių metodų. Stengiuosi tai, apie ką kalbame, susieti su žmogaus asmenine patirtimi, kad jis patikėtų, jog tai jam naudinga.“
Edukatorė prisimena ją pačią įkvėpusį užsiėmimą muziejuje su Kauno „Arkos“ bendruomenės grupe. „Savo dienos centre jie stato trumpus spektakliukus pagal Bibliją – ima ištraukas iš vaikams skirtų Biblijos skaitinių ir kuria sceneles. Atvykę pas mus į muziejų, grupės dalyviai nupiešė dekoraciją, kurią paskui naudojo savo vaidinime. Tai buvo tiesiog ant popieriaus lapo nupieštas scenovaizdis, bet svarbiausia, kad jie patys tai sugalvojo ir tokia veikla praturtino savo buvimą muziejuje. Mane pačią kaip gidę tai įkvėpė kažko panašaus siekti ir kitose grupėse.“
Tikslas – įtraukumas
Pasak R. Klevaitės, stengiamasi, kad muziejuje veiklos rastų įvairių negalių turintys žmonės. Kauno paveikslų galerijoje neseniai eksponuota paroda „Aklas pasimatymas“ (angl. „The blind date“), kurios pagrindu organizuotos veiklos regos negalią turintiems žmonėms. „Kviečiau ir suaugusių žmonių, ir moksleivių grupes, – pasakoja kuratorė. – Pirmiausia vaikščiodavom po parodą, o po to vykdavo jausminės tapybos užsiėmimai – tai yra patyriminiai užsiėmimai, kurių dalyviai tapo rankomis ir teptukais, taip susipažindami su tapybos esme, technikomis, išraiškomis.“
Rudenį MKČ dailės muziejuje bus pradėtos organizuoti veiklos ir kurtiesiems lankytojams. Kaip tik „Muziejų nakties“ išvakarėse įvyko susitikimas su kurčiųjų draugijos atstovais, aptarti būsimi planai.
Pati Rūta šiuo metu norėtų koncentruotis į veiklas, į kurias galėtų įsitraukti žmonės, turintys skirtingų poreikių. „Atskirtis juntama įvairiais kampais, įvairiomis briaunomis, – sako kuratorė. – Norėtųsi, kad stengtumės vieni kitus pažinti, suprasti, o paskui bandyti kartu kažką veikti. Menas kaip tik puiki priemonė, padedanti vieniems kitus pažinti. Anksčiau rengdavome negalią turinčių žmonių darbų parodėles, į kurių atidarymus kviesdavome Kauno meno mokyklų moksleivius. O dabar pradėjome organizuoti bendrus edukacinius užsiėmimus moksleiviams, kuriuose dalyvauja ir turintys negalią, ir jos neturintys. Džiaugiamės pirmaisiais bandymais, užsiėmimų dalyviai sako, kad pasikeitė jų požiūris ir suvokimas, nes kai kurie iš jų pirmą kartą susitinka su neįgaliais asmenimis.“
Fizinis prieinamumas – vis dar problema
Pasak R. Klevaitės, muziejų pastatų ir patalpų pritaikymas – vis dar sudėtinga problema, ir jos sprendimas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Rūta sako, kad jau pritaikyta didžioji dalis MKČ dailės muziejaus patalpų, be to, tebevyksta rekonstrukcija, kurią pabaigus dar daugiau patalpų taps prieinamos. Fizinę negalią turintiems lankytojams atviras Istorinės prezidentūros pastatas, iš anksto susitarus galima aplankyti ir dalį Kauno paveikslų galerijos salių. M. Žilinsko galerija ruošiasi rekonstrukcijai, po kurios taps prieinamas visas pastatas.
„Vis dėlto dar labai daug reikia nuveikti, todėl ieškome sprendimų, ką galima padaryti turint tuos pačius resursus“, – sako kuratorė ir priduria, kad neseniai jai teko dalyvauti įdomiuose mokymuose, kuriuos inicijavo projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. „Mokymuose buvo sesija, skirta fizinę negalią turinčių žmonių dalyvavimui kultūros renginiuose ir kultūriniame gyvenime apskritai. Visi dalyviai turėjo galimybę išbandyti, ką reiškia gyventi sėdint neįgaliojo vežimėlyje. Ši patirtis skatina dar labiau stengtis daryti įtaką priimamiems sprendimams, – sako Rūta. – Daug ką gali sugalvoti, bet rezultatas pasiekiamas tik įveikiant tam tikrus etapus, nes tai susiję ir su resursais, ir su galimybėmis – pavyzdžiui, kai kuriuos paveldo objektus pritaikyti labai sudėtinga. Žinoma, vis tiek reikia ieškoti galimybių.“
Pokyčiai naudingi visiems
Kuratorė džiaugiasi, kad muziejaus darbuotojai pajuto, jog vyksta pokyčiai, jog padidėjo lankytojų įvairovė, todėl patys nori daugiau sužinoti apie įvairias negalias, kitas socialines grupes. „Kalbamės, aptariame, kokie yra mūsų lankytojų poreikiai, kviečiamės lektorius, kurie galėtų suteikti daugiau informacijos. Pavyzdžiui, buvome pasikvietę Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovą Gedą Malinauską, kuris atkeliavo kartu su negalią turinčiu bičiuliu Renatu – toks susitikimas darbuotojams padėjo daugiau sužinoti apie intelekto negalią. Turime keistis, sužinoti, suprasti, bet tai ilgalaikis ir įvairiapusių pastangų reikalaujantis procesas“, – įsitikinusi R. Klevaitė. „Labai svarbu pačiam stengtis tobulėti, bendrauti, palaikyti vienam kitą nesėkmės atveju“, – priduria Dalia.
Abi pašnekovės pripažįsta, kad bendravimas su negalią turinčiais žmonėmis praturtina. „Šie žmonės yra pozityvesni, jautresni, šiltesni, atviresni, neturintys išankstinių nuostatų, todėl bendravimas su jais suteikia labai daug motyvacijos bandyti labiau suprasti žmones, stengtis jiems duoti tai, ką gali dirbdamas muziejuje“, – sako Rūta. „Jautiesi lyg keliautum po pasaulį ir bendrautum su labai skirtingais žmonėmis, – papildo Dalia, – ir jie tau suteikia naują įkvėpimą gyventi, kurti, ieškoti.“
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
Kanadoje
Belgijoje
Prancūzijoje
