Pirmuosius išsėtinės sklerozės požymius Laura pajuto būdama pirmo kurso studente. Tąkart nei gydytojai kreipė dėmesio, nei pati juos labai sureikšmino. Ši liga jai buvo nustatyta tik po dešimtmečio.
Laura visą laiką buvo sportininkė – šoko pramoginius, šiuolaikinius šokius, užsiėmė aerobika, nuo 17 metų dalyvavo lengvojo kultūrizmo varžybose. „Mokykloje mane visi vadino sportininke, nes kiekvieną dieną sportuodavau, buvau labai aktyvi“, – prisimena moteris. Kai atėjo laikas apsispręsti dėl būsimos specialybės, treneris pasiūlė rinktis kineziterapiją – ji apima ir sportą, ir mediciną, kuri Laurai taip pat buvo artima. Įstojo, baigė, dirbo sporto klube trenere-kineziterapeute.
2011-aisiais, susilaukus vaikelio, pasireiškė nerimo sutrikimas, panikos atakos, tirpdavo galūnės. Tąkart skirtas gydymas. Tik kai viena koja pradėjo šlubuoti, susirūpino rimčiau. Laura ir tuomet buvo įsitikinusi, kad visa tai – dėl nerimo. Gydytoja pasiūlė atlikti magnetinio rezonanso tyrimą. Prasitarė, kad gali būti augliukas galvoje. Ši prognozė Laurą labai išgąsdino. Vis dėlto pasirodė, kad kaltas ne augliukas, o išsėtinė sklerozė. Moteris pernelyg nenustebo – prieš kelias savaites per televiziją buvo mačiusi laidą apie išsėtinę sklerozę. Joje pristatyti šiai ligai būdingi simptomai buvo labai panašūs į tuos, kurie jau apie dešimt metų pasireikšdavo Laurai. Tik tėvai šią versiją kategoriškai atmetė – kokia išsėtinė sklerozė? Juk dukra sportininkė, aktyviai gyvena...
Gydytoja pasiūlė gultis į ligoninę ir išsamiai išsitirti. Iš pradžių Laura atsisakė – juk atėjo sveika, tik vos šlubuodama, tiesiai iš darbo... Vėliau, kai diagnozę patvirtino neurologas, teko sutikti. Moteris sako mažai ką atsimenanti iš to laiko – patyrė didžiulį stresą ne tik dėl sužinotos diagnozės, bet ir dėl to, kad labai bijojo ligoninės, kurioje iki tol niekada nebuvo gulėjusi. Nemalonus buvo ir gydymas – reikėjo ištverti skausmingas injekcijas, nuo kurių ant kūno atsiranda dėmės, o jautiesi lyg sirgdamas gripu – skauda galvą, karščiuoji.
Darbas padėjo nesugniužti
Laura sako tuo metu jautusi didžiulę baimę. Buvo neramu dėl ateities. Informacija, kurią pavyko rasti internete buvo vien tik neigiama. Lietuviškose interneto svetainėse rašoma, kad liga labai baisi, progresuojanti, kad laukia ateitis neįgaliojo vežimėlyje. Daktarai irgi nesakė padrąsinančių žodžių. Tik užsienio portaluose Laura sako radusi pozityvesnės informacijos, panašia liga sergančių žmonių istorijų.
Skaudžiausias tuo metu buvo darbo klausimas – kaipgi sergant tokia liga dirbti trenere... Laura neslepia, kad buvo labai sunku. Su tėvais netgi svarstė, kad galbūt verta keisti profesiją – tapti, tarkim, buhaltere. Vis dėlto sugrįžo į darbą sporto klube. Ji sako kelerius metus niekam nesakiusi apie savo diagnozę. Tik vėliau drąsiai pradėjo pasakoti savo istoriją, atsirado vis daugiau panašia liga sergančių draugų, įsitraukė į išsėtine sklerozę sergančiųjų klubą „Feniksai“. Dabar moteris į ligą žiūri jau visai kitaip. Ji sako matanti, kokie pas ją ateina žmonės, kuriems liga ką tik diagnozuota – išsigandę, sutrikę, akys didelės. Lauros nuomone, viską į vietas sustato tik laikas. Kol susitaikai su liga, kol praeina visos baimės, užtrunka. Labai pravartu turėti šalia gerą psichologą.
Vis dėlto Laura sako esanti laiminga, kad turėjo galimybę ir toliau dirbti mėgstamą darbą – jis neleido pasiduoti, suglebti.
Palaikyti formą padeda tinkamas gyvenimo būdas
Nors išsėtinė sklerozė nepagydoma, o vaistai tik sustabdo progresavimą, Laura ragina nenuleisti rankų.
Ji sako žinanti daugybę atvejų, kai susirgę žmonės ieško kažkokio išskirtinio gydymo, stebuklingų vaistų ar kineziterapeuto, kuris pastatytų ant kojų. „Atsiranda labai daug besisiūlančių išgydyti nuo visų ligų – nuo vėžio, išsėtinės sklerozės. O žmonės ieško – gal jiems padės, ir tai suprantama“, – pasakoja Laura. Ji pati sako gėrusi įvairius grybus, kanapes, išbandė ir šviesos lempas, ir daug ko kito. Dabar moteris jokio stebuklingo vaisto nesitiki, geria tik vitaminą D. Laura sako, kad, be gydytojų paskirtų vaistų, kuriuos vartoti būtina, ypač pirmoje stadijoje, labai svarbu ir mityba, taip pat sportas ir geros emocijos.
„Pirmiausia žmogus turi peržiūrėti, ką jis darė ne taip, kodėl susirgo – galbūt per daug nervinosi. Pastebėjau, kad dažnai liga pasireiškia stresinėse situacijose. Reikia tiesiog susigyventi su liga, suprasti, kad negali pervargti, turi gyventi ramiau, tausoti save“, – sako Laura. Ji pati pirmuosius ligos požymius sieja su abitūros egzaminais ir itin sunkiu pirmu studijų kursu.
Palaikyti gerą formą labai padeda ir aktyvus gyvenimas, judėjimas. „Dažnai tenka išgirsti, kad sergant išsėtine skleroze reikia vengti sportuoti. Tai – jau sena teorija. Kai judi, organizmas išskiria tam tikrų medžiagų, kurios šiek tiek padeda pažeistam mielinui atsistatyti. Organizme atsiranda endorfinų, kurie pakelia nuotaiką“, – dalijasi žiniomis sveikatingumo klube „Impuls“ dirbanti trenerė. Laura pataria sportuoti kasdien bent po 20 minučių. Kokį sportą rinktis? Tą, kuris teikia džiaugsmą. Jai pačiai patinka šokti arba sportuoti su treniruokliais.
Laura sako suprantanti, kad negali tiek daug, kiek jos vyras ar kiti draugai, tačiau sportuoti, judėti būtinai reikia. Jei ranka ar koja pažeista, netreniruojama ji toliau silpsta. Galima sportuoti ir sėdint vežimėlyje. Labai svarbu daryti visą, kad vėl pavyktų atsistoti. Vis dėlto trenerė pataria pagalvoti apie savo jėgas ir vengti perkaisti. Labai intensyvios treniruotės sergantiems išsėtine skleroze netiks.
Įtakos geresnei savijauta turi ir mityba. Labai populiari tarp išsėtine skleroze sergančių žmonių yra glitimo dieta. Tai reiškia, kad reikia atsisakyti miltinių patiekalų ir pieno produktų. Ar tai tikrai padeda, rimtų įrodymų nėra, tačiau Laura sako žinanti atvejų, kai žmonės šitaip maitinasi ir labai gerai jaučiasi. Pati Laura sako nevalganti mėsos. „Bet kuriuo atveju – už švarų, neperdirbtą maistą“, – sako Laura.
Liga netrukdo gyventi visavertiškai
Laura neabejoja, kad sergant išsėtine skleroze galima gyventi visavertiškai – ir keliauti, ir sportuoti. „Žinoma, bus blogų dienų, bet kita ateis daug geresnė. Išsėtinė sklerozė tuo ir gera, kad po pablogėjimo ateina pagerėjimas“, – patirtimi dalijasi Laura.
Geriausias pavyzdys – Ramonas Arroyo, apie kurį sukurtas filmas „100 metrų“. Vyras, sirgdamas išsėtine skleroze ir sėdėjęs neįgaliojo vežimėlyje, įveikia sudėtingiausias trasas „Iron man“ varžybose, kurios vyksta visą parą. Liepos mėnesį Ramonas atvažiuos į Lietuvą ir dalyvaus triatlono varžybose. „Jo pavyzdys parodo, kad viskas įmanoma. Mes galime viską. Reikia tik prisitaikyti, nepersitempti, daryti pertraukėles.“ Laura pati sako dalyvavusi kalėdiniame bėgime, kuriame įveikė 3 kilometrus, nors gydytoja atkalbinėjo. Nesvarbu, kad bėgant paskutinį kilometrą nebejautė vienos kojos, bet įveikus trasą buvo didžiulis pasitenkinimas. Lauros įsitikinimu, reikia stengtis kuo ilgau neatsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. „Nuo to momento baigiasi kova, žmogus pasiduoda. Jis pradeda daug ko nebegalėti: ir čia reikia pagalbos, ir čia. Aš už tai, kad reikia kovoti iki paskutinio, nepasiduoti“, – sako Laura.
Moteris sako išmokusi susitarti su savo liga ir šiuo metu jaučiasi labai gerai. Tiesa, kas bus rytoj, niekas nežino. Labiausiai ji bijo didelių emocijų – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Stresas – pagrindinis dalykas, kuris gali sukelti paūmėjimus. Reikia dirbti su savimi, išmokti gyventi ramiau, tausoti save. Kitas treneris veda 3 treniruotes per dieną, o Laura sako galinti vesti vieną. Tačiau liga darbe ir padeda: „Turiu daugiau išminties, daugiau supratimo. Mūsų simptomai labai panašūs į insulto ir kitų neurologinių ligų. Suprantu, ką jaučia šie žmonės, ir stengiuosi jiems padėti“, – sako Laura.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė
Kanadoje
Belgijoje
Prancūzijoje
