Tam yra keletas priežasčių. Ne visi žmonės, kurie šiuo metu nemato, nematė ir anksčiau. Dalis jų matė, domėjosi menu, o galėti vėl prisiliesti prie kažkada matytų kūrinių jiems sukelia daug teigiamų emocijų. Net ir visiškai nematę regimųjų vaizdų žmonės jaučia meno kūrinio formą, jo estetinį poveikį. Aklieji domisi kultūros, meno raida, jos ypatumais, meno pasaulio naujienomis. Neregiai taip pat nori žinoti, kaip atrodo viena ar kita skulptūra, kas yra perspektyva ir kaip dvimatėje plokštumoje vaizduojamas žmogus.
Muziejininkai vis dažniau teigia, kad lietimo pojūčiui neabejingi ir gerai matantys žmonės. Rumunų kilmės anglų skulptorius Paulas Neagu 1969 m. sukūrė net „Liečiamojo meno manifestą“. Vienas jo punktų skelbia: „Tebūna vienas visuomeninis liečiamasis menas, per kurį tokios juslės, kaip rega, lyta, uoslė, skonis – papildys ir sunaikins viena kitą taip, kad žmogus galės turėti objektą kiekviena jusle.“
Akstiną davė prancūzai
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) jau du dešimtmečius vykdo programą „Pažinti meną pojūčiais“. Akstiną pradėti tokią programą davė 2000 m. į Lietuvą iš Prancūzijos atkeliavusi paroda „Nuo Lespiugo „Veneros“ iki Rodeno „Mąstytojo“. Plona kaip styga etruskų Afroditė, Mikelandželo „Mirštantis vergas“, Rodeno „Mąstytojas“ – iš viso dvylika įvairių laikotarpių, skirtingų mokyklų garsių pasaulio skulptūrų kopijų. Jas neregiai galėjo liesti, rankomis apžiūrinėti kūnų linijas, drabužių klostes.
Šalia kiekvienos skulptūros stovėjo dėlionė „Žaiskime skulptorių“ – išardomos kopijoms analogiškos figūros, skirtos modeliuoti ir geriau pažinti kūno dalis. Lankytojas panorėjęs pats nesunkiai galėjo sulipdyti naują „Venerą“ ar „Mąstytoją“. Paroda ne tik sulaukė didelio Lietuvos neregių ir kultūros žmonių susidomėjimo, bet ir paskatino analogiškas parodas kurti patiems. Naujausia – praėjusiais metais Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaryta didelio populiarumo sulaukusi ir iki šiol po Lietuvą keliaujanti liečiamoji paveikslų reprodukcijų paroda „Blind date“.
Po Lietuvą keliavo reljefinis katalogas
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos dailės muziejaus (LDM) NDG kartu su LASS išleido reljefinių reprodukcijų katalogą „Pažinti meną pojūčiais. Moderni ir šiuolaikinė Lietuvos dailė“. Tai antroji tęstinio leidinio „Pažinti meną pojūčiais“ dalis. Pirmoji „Lietuvos dailė XVI–XX a. pr.“ išleista ir 2015 m. pristatyta LDM paveikslų galerijoje.
Pirmojoje katalogo dalyje pateikiama 16 LDM saugomų paveikslų reljefinių atvaizdų – 15 garsių Lietuvos didikų portretų ir vienas bundančios gamtos peizažas. Antrojoje dalyje – šiuolaikinių lietuvių autorių Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Valiaus, Janinos Monkutės-Marks, Teresės Rožanskaitės, Mikalojaus Vilučio darbai.
Abiejose katalogo dalyse prie kiekvienos reljefinės kopijos yra tekstai Brailio raštu tiek apie patį paveikslą ir jį nutapiusio dailininko kūrybą, tiek apie kataloge esančią jo kopiją. Nusakoma, kas ir kaip joje vaizduojama, ką reiškia tam tikros detalės, kaip reikėtų jas suprasti. Neregys, skaitydamas aprašą, gali savarankiškai tyrinėti reljefinį atvaizdą: jo visumą, atskiras dalis, mokytis skaityti į dvimatę erdvę perkeltus trimačius pavidalus.
Naujasis katalogas yra didesnio, keturis muziejus apimančio sumanymo dalis. Be jau minėtos NDG, jį įgyvendinant dalyvauja J. Monkutės-Marks muziejus Kėdainiuose, Vytauto Kazimiero Jonyno galerija Druskininkuose ir Žemaičių muziejus „Alka“ Telšiuose. Nuo balandžio mėnesio vyko naujojo katalogo pristatymai, juos lydėjo speciali edukacinė programa. Edukacinę projekto dalį parengė ir įgyvendino režisierės Karolinos Žernytės vadovaujami „Pojūčių teatro“ aktoriai. Jie kūrė jutiminius paveikslus, perteikiančius kataloge esančių dailės kūrinių dvasią.
„Pasaulyje nėra vienos, visiems priimtinos metodikos, kaip akliesiems perteikti vizualųjį meną, – sako LASS kultūros projektų vadovė Lina Puodžiūnienė. – Eksperimentuoja muziejininkai, edukatoriai, ieškome, bandome įvairias galimybes ir mes. Viena jų – derinti reljefines kopijas, prie jų esančius aprašus ir jutiminius paveikslus.“
Atėjusiųjų į katalogo pristatymus ir edukacines programas laukė V. Valiaus „Užgavėnių“ linksmybės, V. K. Jonyno „Šv. Antano gundymo“ bauginimai, T. Rožanskaitės „Rentgeno kabineto“ nuo radioaktyviųjų spindulių sauganti švino plokštelių liemenė, M. Vilučio „Parašiutininkės“ instaliacija. Buvo pasitelktas lytėjimas, uoslė, skonio receptoriai. Vilniuje, Druskininkuose, Kėdainiuose ir Telšiuose vykusiuose susitikimuose iš viso dalyvavo apie 160 regėjimo negalią turinčių žmonių.
NDG edukatorės Eglės Nedzinskaitės ir L. Puodžiūnienės teigimu, bene labiausiai nelaukta buvo tai, kad modernų meną, jutiminius paveikslus labai šiltai priėmė ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Vieniems tai buvo terapija, kitiems – nauji įspūdžiai, treti praplėtė supratimą apie šiuolaikinį meną.
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
Pasaulio patirtis
Pasaulyje ne vienas muziejus kaupia meno kūrinių, architektūros statinių kopijas, skirtas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Italijoje, Ankonos mieste, veikia Homero vardo muziejus, kuriame neregys gali už nosies patampyti Romulą ir Remą žindančią garsiąją Kapitolijaus vilkę, apžiūrėti, kaip atrodo Milo „Venera“ ar Mikelandželo „Pieta“. Pasak vienos ekskursijų vadovės, lydinčios turistų grupes į Italiją, daugelyje pasaulio muziejų net regintys žmonės negali taip arti prieiti prie garsiausių meno kūrinių, kaip tai gali padaryti į Homero muziejų atėję aklieji, taip pat ir regintieji, nes jo durys atviros visiems. Suprantama, aklieji šiame muziejuje liečia ne skulptūrų originalus, tačiau kopijos padarytos išlaikant visas originalių kūrinių proporcijas ir išraiškas.
Bolonijoje, Francesco Cavazza institute, iš gipso ir marmuro dulkių akliesiems daromos trimatės žymiausių pasaulio dailininkų paveikslų kopijos. Daugiausia dėmesio skiriama saviems renesanso meistrams, o jų italai turėjo daugiau nei bet kuri kita Europos šalis. Pasak instituto darbuotojų, kopijos kuriamos taip kruopščiai ir tiksliai, kad iš jų galima mokytis meno istorijos. Iš F. Cavazza instituto meistrų mokėsi ir Lietuvos dailininkai, rengdami parodą „Blind date“.
Prieš kelerius metus specialią edukacinę programą „Paliesti van Gogą“ parengė Amsterdame veikiančio Vincento van Gogo muziejaus darbuotojai, su Rene Magrito kūryba aklieji supažindinami dailininko muziejuje Briuselyje. Reljefinių paveikslų kopijų paroda eksponuota Madrido Prado muziejuje.
Tai tik keli pavyzdžiai, bylojantys, kad aklųjų susidomėjimas menu nėra atsitiktinis ir kad skirtingų šalių muziejai, galvodami apie meno prieinamumą akliesiems, prieina prie tų pačių išvadų.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta
