Prie tuščių neįgaliųjų vežimėlių „Barsukynės“ stovyklavietėje likęs Darius Čirvinskas buvo vienintelis neįgalusis, nesileidęs į bekelės nuotykį. Jam tokia išvyka – įprastas dalykas. Keturračiu motociklu į žygius jis vyko ir būdamas sveikas, ir po to, kai vienose šių motociklų varžybose patyrė avariją ir susilaužė stuburą. „Kai venomis teka ne kraujas, o benzinas, tokio gyvenimo būdo neįmanoma atsisakyti ar iškeisti į ramesnį“, – sako neįgaliesiems skirtų bekelės žygių organizatorius Darius ir priduria, kad keturratis motociklas ir neįgaliojo vežimėlis – puikiausiai derantys dalykai.
Prisiekęs keturratininkas be motociklo savęs neįsivaizduoja
„Pabradėje vyko keturračių motociklų varžybos. Greičio ruožai, taškų rinkimo punktai – nebuvo nieko neįprasto. Tik trasa tarp tų punktų – kalniukas pakalnė, kalniukas pakalnė. Gal kokie 3 kilometrai tokie. Lenkiau priekyje važiavusį kolegą ir... priešais buvusiam kalniukui įveikti neužteko greičio...“ – pasakoja Darius.
Kai po avarijos pramerkė akis, pirmiausia jį apstojusių kolegų paklausė: ar mano kojas nunešė motociklas? Jų Darius visiškai nejautė. Išgirdęs atsaką, kad jo kojos čia pat, ant smėlio, suprato – pasikartojo prieš metus jo akyse įvykusi nelaimė, kai analogišką avariją patyręs kolega susilaužė stuburą.
Lūžo ir Dariaus stuburas. Varžybose budėjęs greitosios pagalbos automobilis lenktynininką nedelsdamas nugabeno į Lazdynų ligoninę. Po šešias su puse valandos trukusios operacijos sužinojo: lūžo 2 stuburo slanksteliai. 8 varžtais ir dviem plokštelėmis medikai stuburą sutvirtino, bet neslėpė: kojų Darius nevaldys ir likusį gyvenimą turės praleisti neįgaliojo vežimėlyje.
Keturračiai – didžioji Dariaus aistra. Vyras prisimena, kaip ir visi paaugliai, žavėjęsis motociklais, paskui pasirodė keturračiai. Skrieti su vėjeliu – kone kiekvieno vaikinuko svajonė. Vis dėlto Darius išlaukė savo laiko: pirmiau įgijo elektriko profesiją, sukūrė šeimą, paaugino vaikus, o jau tada ryžosi su žmona pakalbėti apie svajonę sėsti prie keturračio vairo. Plojimais žmona tokios vyro svajonės nesutiko, bet ir neprieštaravo – taip 2008-aisiais Dariaus garaže atsirado pirmasis keturratis. O 2014-ųjų spalį likimas netikėtai pabandė pakoreguoti vyro svajones, pakeisti jo gyvenimą.
Traumos neatšauksi, bet dėl gyvenimo būdo Darius pasiryžo kautis. Jo sprendimui pritarė ir šeima, ir „Bekelės vilkų“ klubo bičiuliai.
Po patirtos avarijos tebuvo praėjusios vos 3 savaitės, kai jis vėl prisilietė prie keturračio, pajuto jo jėgą. „Jeigu, pasak garsaus lenktynininko Benedikto Vanago, esi benzingalvis, jokios išgyventos nesėkmės nesumažins noro vėl sėsti prie vairo“, – juokauja Darius.
Tiesa, pirmasis sugrįžimas į savąją gyvenimo stichiją buvo simbolinis ir netgi jam pačiam visiškai netikėtas. Po Palangos reabilitacijos ligoninės langais, kur tuomet Darius tik pradėjo atgauti jėgas, išsirikiavo 18 keturračių motociklų. Taip Dariaus kolegos nusprendė parodyti, kad palaiko savo bičiulį ir laukia jo grįžtančio. Įtvarais suvaržytas Darius tąsyk tik prisilietė prie keturračio, tačiau ir to pakako, kad vėl pajustų venomis pulsuojantį benziną...
Dariaus hobis tapo tradiciniu klubo renginiu
Iš tikrųjų grįžti į ATV „Bekelės vilkų“ klubą prireikė daugiau laiko. Po metus trukusios reabilitacijos (įskaitant ir Palangos reabilitacijos ligoninėje baigtą profesinės reabilitacijos programą) Darius ėmė žvalgytis, kur galėtų vėl pradėti sportuoti, sustiprėti, grįžti į aktyvų gyvenimą. Nusprendė prisijungti prie Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo (Kauno NRSK).
Susitikimą su D. Čirvinsku gerai prisimena ir šio klubo prezidentė Vaida Pokvytytė. Pasak jos, kiekvieno naujo nario visada pasiteirauja, kuo negalią turintis žmogus domisi, koks jo hobis. Dariui papasakojus apie savo potraukį keturračiams, išsirutuliojo idėja ir kitus neįgaliuosius padrąsinti juos išbandyti, pakviesti į žygį bekele.
„Organizuodami pirmą žygį nebuvome tikri, kad jis pavyks, – prisimena V. Pokvytytė. – Bet esame atviri naujovėms, todėl ryžomės ir šiam iššūkiui. Aš įsipareigojau sukviesti neįgaliuosius, Darius – keturratininkus. Į pirmąjį žygį susirinko 20 rateliais judančių neįgaliųjų.“
Šis žygis buvo išbandymas ir vieniems, ir kitiems. Motociklininkai nežinojo, kaip elgtis su neįgaliaisiais – rateliais judantys žmonės dažnai nejaučia pusės savo kūno, ne visi išlaiko pusiausvyrą, todėl važiuoti reikės kur kas atsargiau, nei jie įpratę. Neįgaliesiems tai buvo dar viena galimybė išbandyti kažką nauja.
Sumanymas pasiteisino – neįgaliųjų patirti įspūdžiai ir emocijos pranoko visus lūkesčius. Taip gegužės pabaigoje rengiami žygiai keturračiais tapo tradicija. Kvietimą į naują nuotykį klubo prezidentė paskelbia socialiniuose tinkluose, šią žinutę turimais kontaktais išplatina dar apie 100 žmonių. „Visiems siunčiu ir kviečiu atvykti su šeimomis, draugais“, – sako Vaida. Ji džiaugiasi, kad per kelerius metus klubui pavyko suburti šaunią bendruomenę, kurioje visi gerai jaučiasi, yra svarbūs ir reikalingi. „Kol vyrai važiuoja keturračiais, moterys verda sriubą, kepa šašlykus. Šiemet vaikams išnuomojome batutą, kad laikas neprailgtų“, – papildo Darius.
Susidomėjimas keturračiais neblėsta
Kasmet į šį žygį atvyksta maždaug po pora dešimčių neįgaliųjų. Beveik pusė jų – vyrukams nenusileidžiančios merginos ir moterys. Vaida sako, kad tai jos nestebina – moterų tarp rimtai šiuo sportu užsiimančių gerokai mažiau, bet čia – ne varžybos, o aktyvus laisvalaikis, poilsis, turizmas. „Šiam žygiui nereikia jokio fizinio pasirengimo. Užtenka saugiai ir patogiai įsitaisyti už keturračio vairuotojo nugaros ir grožėtis atsiveriančiais vaizdais“, – sako V. Pokvytytė.
Jai pritaria ir pirmą kartą į šį nuotykį leidusis Rūta Čiapaitė. Kvietimą dalyvauti žygyje mergina priėmė kaip dar vieną nuotykį, be jokių išankstinių nuostatų, baimių ar nerimo. Rūta dar tik pora metų dalyvauja Kauno NRSK veikloje, o jau gali pasidžiaugti ne vienu įdomiu V. Pokvytytės organizuotu renginiu – pernai plaukė baidarėmis, jos dėka savaitgaliais lanko baseiną. „Esu labai dėkinga Vaidai – tai geras, nuoširdžiai mūsų likimo draugais besirūpinantis žmogus“, – sako Karmėlavoje gyvenanti nuo vaikystės cerebriniu paralyžiumi serganti Rūta.
Keturratį vairavęs Žygimantas savo darbą atliko profesionaliai, tad vienintelis Rūtos rūpestis – stipriai įsitverti specialiai neįgaliesiems įtaisytų rankenų ir mėgautis. Juk šįsyk žygio maršrutą sudėliojęs Remigijus Gančierius į jį įtraukė daug įdomių lankytinų gamtos objektų!
Beje, šie žygiai – įdomi patirtis ir keturračių vairuotojams. Vaida pasakoja girdėjusi atsiliepimų, kad taip lėtai jie dar niekada nevažiavo, ir tiek daug gamtos grožio anksčiau nematė. „Kai išvažiuoji į varžybų trasą, nėra kada gamta grožėtis – visas dėmesys sukoncentruotas į kelią, laukiančias kliūtis, – pritaria Darius. – O čia visai kas kita.“
Adrenaliną derina su pažinimu
Trejus metus žygis „Ant4ratų“ buvo rengiamas netoli Kauno marių, šiemet susitikimo vietą nuspręsta pakeisti – pasiūlyta pasižvalgyti po naujas vietas. „Žygio dalyviai aplankė Drapakampio mišką Zapyškio seniūnijoje, Gairiakalnio aikštelę, įrengtą Raudonplynio kraštovaizdžio draustinyje. Tai vieta, kur reljefas išraižytas žemyninių kopų. Kito tokio kraštovaizdžio Kazlų Rūdos girioje nėra, – pasakoja V. Pokvytytė. – Pamatėme ir storiausią Lietuvos liepą motinėlę.“
Aplankytos įdomios vietos žygio dalyvių atmintyje ilgai išliks dar ir todėl, kad patekti prie jų nebuvo paprasta. Prie pat jų neprivažiuosi ne tik automobiliu, juo labiau neįgaliojo vežimėliu, bet netgi, rodos, visas kliūtis galinčiu įveikti keturračiu. Todėl ekipažams pajudėjus tikslo lik, neįgaliųjų vežimėliai buvo sudėti į mikroautobusiuką ir patogesniu keliu keliavo iki maršrute pažymėtos poilsio aikštelės.
Darius sako, kad visa kelionė užtruko apie 4 valandas, ilgiau neįgaliesiems būtų sunku išsėdėti, todėl reikalingos pertraukėlės. Per jas visi persėda į savo vežimėlius, pailsi, o jeigu priekyje – į maršruto žemėlapį įtrauktas piliakalnis, keturračius vairavę vyrukai užneša neįgaliuosius į jį, kad šie galėtų pasižvalgyti į apylinkes, pasigrožėti vaizdais.
O ant tokio piliakalnio ar kitoje lankytinoje vietoje laukė dar viena staigmena. Pasak Dariaus, maršrutą sudaręs Remigijus – puikus istorijos, įvairių padavimų ir legendų žinovas. Taigi su žygio dalyviais jis mielai dalijosi savo žiniomis, plėtė akiratį, kvietė į naujas pažintines išvykas.
Svarbiausias reikalavimas – saugumas
Neįgaliuosius į žygius kviečianti V. Pokvytytė sako neretai sulaukianti klausimo: „Ar galėsim patys pavairuoti keturračius?“ Klubo prezidentė neslepia – atsakymas visada neigiamas. Nors keturratį vairuoti nėra labai sudėtinga, bet tokių įgūdžių neturinčiam žmogui sėsti prie jo vairo – nesaugu. „Saugumas – svarbiausias mūsų reikalavimas“, – pabrėžia ji. Be šalmų, šviesą atspindinčių liemenių nė vienas ekipažas nepajuda iš starto aikštelės. Keturračių vairuotojai iš anksto pasirūpina daiktadėžėmis, kurios šiame žygyje tampa specialiomis atramomis – pritvirtintos iš šonų ir už keleivio nugaros kelionę padaro patogesnę ir saugesnę.
Darius nieko į žygį neišleidžia tol, kol nesurengia instruktažo. Pasak jo, yra keletas svarbių dalykų, kuriuos kaskart primena ekipažams. Vienas jų – saugoti neįgaliųjų kojas. Kai kurie nejaučia apatinių galūnių ir, netaisyklingai laikant, jos gali prisiglausti prie iki daugiau nei 100 laipsnių įkaistančių keturračių duslintuvų. „Nejautriose galūnėse kraujo apytaka sutrikusi, žaizdos ilgai gyja, todėl stengiamės, kad tokių atsitikimų nebūtų. Apie tai įspėti keturračių vairuotojai kartkartėmis sustoja, patikrina, ar viskas gerai, jeigu reikia – pataiso kojų padėtį“, – pasakoja Darius.
Abu organizatoriai džiaugiasi, kad nė viename iki šiol buvusiame žygyje nebuvo jokių nelaimingų atsitikimų. Nebent kuris nors dalyvis nuospaudą ant delno prisitrynė. „Tiesa, vienam dalyviui medžio šaka per veidą brūkštelėjo, – prisiminė Darius. – Žmogus dar visą savaitę žygį prisiminė.“ Išvykos keturračiais sumanytojai ir organizatoriai įsitikinę – tokie renginiai padeda neįgaliesiems ištrūkti iš namų, pakeisti aplinką, pamatyti ir sužinoti naujų dalykų. Tokios įtraukios veiklos, aktyvus laisvalaikis mažina socialinę atskirtį, keičia ne tik pačių neįgaliųjų, bet ir visuomenės požiūrį.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Kanadoje
Belgijoje
Prancūzijoje
