„Vienas pirmųjų mano ugdytinių buvo Tomas, turintis Aspergerio sindromą“, – sako Violeta ir visai nenustemba, kad pažįstu Tomą. Dabar jis 26 metų, sėkmingai dirba atsakingą darbą, vedęs. Jaunas vyras neslepia, kokių didelių pastangų jam reikėjo, kad galėtų gyventi visavertį gyvenimą.
Anuomet, veik prieš devyniolika metų, Tomas pirmoje klasėje ištvėrė tik mėnesį: per pamokas slėpdavosi, nebendravo, keldavo isterijas, ir mama Tomą iš mokyklos atsiėmė. Tada Violeta ir tapo jo namų mokytoja. Specialioji pedagogė ieškojo kelio į šį gabų, bet sunkiai prie aplinkos prisitaikantį berniuką, ir rado.
Su pirmuoju ugdytiniu mokėsi drauge
Dirbti su berniuku pasidarė įmanoma, kai jis ėmė ja pasitikėti, o įgyti tą pasitikėjimą buvo labai nelengva. „Mokėmės abu, pykomės, taikėmės, džiaugėmės, – pasakoja Violeta. Kai Tomui atėjo laikas eiti į trečią klasę, Violeta berniuką pradėjo pratinti prie mokyklos. – Iš pradžių eidavome tik retkarčiais. Kai pajutau, kad Tomui mokykloje darosi įdomu, pradėjau jį palikti pamokose.“ Ne visada Tomui sekdavosi prisitaikyti prie mokyklos tvarkos, bet Violeta visada buvo šalia. Kai tik jam nutikdavo kas nors netikėto, jis ieškodavo Violetos pagalbos. Tačiau Tomui perėjus į septintą klasę, Violeta išėjo dirbti į kitą mokyklą ir jų keliai išsiskyrė.
„Labai daug išmokau per tą drauge su Tomu praleistą laiką. Tapau dešimtkart kantresnė, supratingesnė, pasiruošusi daryti viską, kad vaikai, turintys didesnį ar mažesnį raidos sutrikimą, galėtų atsiskleisti.“ Violetai labai svarbu, kad tėvai patikėtų, jog už jų vaiko sutrikimo slypi toks pats gilus pasaulio suvokimas, kaip ir jų. „Tik reikia pastangų, kad jį išgirstum“, – sako specialioji pedagogė.
Violeta pasakoja ir apie kitus savo ugdytinius. Jos prašymu visų toliau minimų vaikų vardai pakeisti.
Raktu į vaiką tampa rutuliukai
Vienas iš Violetos ugdomų vaikų – penkiametis Justas, turintis autizmo spektro sutrikimą. „Justą sutikau vaikų darželyje-lopšelyje, kuriame taip pat dirbu su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Berniukas buvo be galo uždaras ir viskam abejingas. Jis nesidomėjo žaislais, knygutėmis. Nekalbėjo. Nežinojau, kaip su juo dirbti“, – pasakoja specialioji pedagogė.
Ji gal 5 kartus atsivesdavo berniuką į savo kabinetą ir vėl išvesdavo, nes nepasisekdavo jo sudominti net pačiu spalvingiausiu, įdomiausiu žaislu. „Tačiau vieną dieną, kai jau ėjome iš kabineto, netikėtai pamačiau, kad berniukas akies kampu užkliudė mažus spalvotus rutuliukus. Pajutau, kad yra už ko užsikabinti, ir supratau, kad dirbsime toliau“, – prisimena Violeta.
Vėliau ji Justui padėjo atrasti ir kitus kabinete esančius žaislus ir per juos pradėjo bendrauti ir dirbti su vaiku: „Rodydavau jam paveikslėlius: žaislą, knygutę, saldainį ir klausdavau, ką jis pasirinks.“ Berniukas pradėjo suprasti paveikslėlių kalbą, piešti. Violeta iš pradžių supažindino jį su pieštukais, teptuku, o paskui leido dirbti savarankiškai. „Supratau – jeigu jam duosiu konkrečią užduotį, jis nepieš, todėl leisdavau piešti tai, ką jis nori.“ Berniukas iš darželio specialiosios grupės išėjo taip ir nepradėjęs kalbėti, tačiau jau mokėjo bendrauti, išgirsti, o šie įgūdžiai padėjo jam geriau jaustis mokykloje.
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
Norėjo muštis, bet pradėjo piešti
„Dirbdama su raidos sutrikimų turinčias vaikais pajausdavau, kad jie geriausiai atsiskleidžia ir nusiramina piešdami“, – sako Violeta ir pasakoja apie dar vieną savo ugdytinį Pijų. Berniukas į „Pažinimo spalvų“ studiją atėjo įsitempęs, piktas, o pirmą dieną ir vos neapkūlė specialistės. Tuo metu jam buvo penkeri. Pijaus elgesys Violetos visai nestebino. „Kiekvienas raidos sutrikimą turintis vaikas yra kitoks, o mano užduotis – įgyti vaiko pasitikėjimą, tad nepuoliau jo auklėti, priėmiau tokį, koks yra“, – sako specialioji pedagogė.
Violeta prisimena, kad, jiedviem atsisėdus prie stalo, ji pabandė Pijui skirti užduotį, bet išgirdo „Ne“. Ji berniukui atsakė taip pat: „Ne“. Ji jautė, kad berniuko viduje tūno nerimas, virstantis agresija, pasipriešinimu viskam, kas jam siūloma. Specialistė jau žinojo, kad tokiu atveju ji turi mokėti išlaukti. Laukti Pijaus reikėjo ilgai, kantriai. Violeta leido jam pykti, mėtyti žaislus, o pati visą laiką išlikdavo rami, rodydavo vaikui, kad žaislai jai įdomūs. Tik po mėnesio berniukas atsisėdo prie stalo šalia Violetos ir tiesiog sėdėjo.
Berniuko mama nebuvo patenkinta tokiu specialistės elgesiu: vaikas neatlieka jokių užduočių, tik ramiai sėdi šalia specialistės, tačiau Violeta laikėsi savo požiūrio – tai, kad jis išmoko ramiai sėdėti, jau buvo laimėjimas. Dar po kurio laiko jiedu pradėjo piešti, o paskui Violeta įdavė jam teptuką ir berniukas ėmė tapyti be jokių nurodymų. „Net nustebau pamačiusi, kaip piešdamas jis nurimsta, kaip džiaugiasi“, – sako Violeta.
„Pažinimo spalvų“ studijoje nėra kompiuterio, neskamba telefonai ir Violeta jaučia – čia nurimsta ir vaikai, ir jų mamos. „Dažnai paklausiu mamų, atvedančių savo vaikus į studiją, ar jos taip pat nenorėtų piešti.“ Mamos pradeda piešti ir pačios netikėtai atranda atsakymus į jas kamuojančius klausimus, o ir vaikas noriau piešia, kai šalia piešia mama – jam tiesiog įdomu, ką ji nupieš.
Mūsų vaikai verti geriausio
Violeta mano, kad specialiųjų poreikių turinčiam vaikui būtina suteikti galimybę mokytis bendrojo ugdymo mokykloje. Galbūt vėliau jį teks perkelti į specialiąją grupę ar mokyklą, kurioje mokosi specialiųjų poreikių turintys vaikai, tačiau bent 3–4 metus būdamas bendrojo ugdymo mokykloje vaikas mokysis bendrauti, jam bus lengviau pritapti visuomenėje. Deja, tėvai dažnai per greitai pasiduoda ir veda vaiką į tą mokyklą, į kurią jį siunčia specialistai. O pakovoti tikrai verta! „Kai susitinku logopedes, dirbančias specialiosiose klasėse ar mokyklose, ir klausiu apie buvusius savo ugdytinius, išgirstu, kad jie daug laiko praleidžia logopedės kabinete, nes klasėje jiems nėra kas veikti, o logopedė duoda įdomių užduotėlių.“
Violeta tęsia pasakojimą apie savo ugdytinius. Mikutis nekalba, tačiau nepaprastai gerai komunikuoja, net ir stulpą prakalbins, atkakliai rodydamas pirštuku tai, ką nori parodyti. „Paukščiukai“ – sakau, kai jis man atkakliai rodo medį. Berniukas purto galvą, aš vėl žiūriu ir pagaliau pamatau balioną. Abu džiaugiamės.“ Mikas gerai skaičiuoja, sudeda skiemenis. Violetos nuomone, berniukui gerai sektųsi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokymo centre, jis greitai išmoktų gestų kalbos ir puikiai komunikuotų, bet yra siunčiamas į specialiąją mokyklą. „Ar jis ten gaus tai, ko tikrai yra vertas?“ – išgyvena Violeta.
Talentingi vaikai taip pat gali turėti specialiųjų poreikių
Violeta negali pamiršti vienos mergaitės, kuri dėl elgesio sutrikimų buvo perkelta į specialiąją grupę. Ketverių metukų mažylė ikimokyklinėje grupėje būdavo labai irzli, net mušdavosi, auklėtojos nepajėgė jos suvaldyti. Specialioji grupė buvo mažesnė. Mergaitė, gavusi daugiau dėmesio, ne tik nurimo, bet ir atsivėrė jos gabumai. Paaiškėjo, kad ji turi puikią muzikinę klausą. Mergaitė pradėjo dainuoti, dalyvauti konkursuose, anksti išmoko skaityti ir, atėjus laikui, pradėjo lankyti bendrojo ugdymo mokyklą.
Baigdama pokalbį Violeta sako, kad jos misija – nepražiūrėti nė vieno vaiko, kurį jai tenka ugdyti, bet kantriai stengtis padėti kiekvienam atsiskleisti.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
