Lyg šeima
Kai lankėmės Elektrėnuose, bendrijoje buvo švenčiama Motinos diena. Ant stalo puikavosi didžiulis tortas su užrašu „Mamoms“, skambėjo literatės Onos Kulbokienės eilės, avasarinių žiedų visoms mamoms įteikė bendrijoje besilankantis Viktoras. „Spindulio“ vadovė Marija Kazbarienė sako, kad panašūs renginiai – ne naujiena. Bendradarbiavimas su neįgaliųjų šeimomis, artimaisiais – svarbi darbo dalis, o mamos ir tėčiai – didžiausi bendrijos vadovių pagalbininkai. Jie padeda ne tik savo vaikams, bet ir visiems, besilankantiems „Spindulyje“.
„Kai kuriam nors iš mūsiškių nutinka bėda, skambinu visiems. Štai kaime gyvenančiai šeimai praėjusią žiemą per šalčius pritrūko malkų, padėti nebuvo kam. Į pagalbą atėjome visi. Nuosavu kuru pasidalijo bendrijoje besilankančiųjų tėvai, artimieji, Seimo nariai ar jų padėjėjai. Drauge problemą pavyko išspręsti, sunkiai besiverčianti šeima nesušalo“, – pasakoja bendrijos vadovė.
Malkų žmonės, turintys psichikos negalią, gauna iš seniūnijos nemokamai, bet jas reikia sukapoti, sukrauti. Darbas – sunkus ir ne kiekvieno jėgoms. „Neseniai per mano vyrą, Geibonių kaimo seniūnaitį, pavyko užmegzti kontaktą su Lietuvoje dislokuotais NATO kariais, kurie nori prisidėti prie vietos gyventojų gerovės, siūlo pagalbą bendruomenėms. Paprašiau, kad jie sukapotų malkas vienam mūsiškiui, turinčiam sunkią negalią. Taip pat bandysime prašyti, kad jie suremontuotų labai apleistą šeimos, kurioje – net trys psichikos negalią turintys žmonės, būstą. Tikimės ir tolesnio gražaus bendradarbiavimo“, – viliasi M. Kazbarienė.
Rūpinasi labdara
Pasak bendrijos vadovės, sunkiai besiverčiantiems psichikos negalią turintiems žmonėms trūksta lėšų būtiniausiems dalykams. M. Kazbarienė pasidžiaugia, kad labdara pasirūpina bendrijos narių tėvai. Viktoro mama Marijona jau daug metų bendrauja su sostinėje įsikūrusia įmone, kuri prekiauja valymo, švaros, higienos priemonėmis, jų skiria ir elektrėniškiams, turintiems psichikos negalią. „Mūsiškiams tai labai didelė parama. Gaunamos priemonės būna pažeistomis pakuotėmis, bet geros kokybės. Gaila, pastaruoju metu panašios labdaros gauname mažiau – kiek teko girdėti, ji siunčiama karo krečiamose Ukrainos srityse gyvenantiems žmonėms“, – sako „Spindulio“ vadovė.
Bendrija taip pat retsykiais gauna produktų iš „Maisto banko“, bendradarbiauja su „Raudonuoju kryžiumi“. „Mūsų žmonių pašalpos ir pensijos labai mažos. Yra tokių šeimų, kurios už komunalines paslaugas skolingos ne vieną tūkstantį eurų. Stengiamės joms padėti kaip įmanydami: einame pas miesto vadovus, kalbamės, prašome pagalbos. Žmonėms, turintiems psichikos negalią, trūksta savarankiško gyvenimo įgūdžių, tad panaši pagalba labai reikalinga. Antraip jie gali prarasti turimus būstus ir atsidurti gatvėje“, – kalba M. Kazbarienė. Bendrijos vadovė besilankantiems „Spindulyje“ taip pat padeda apsipirkti, su kai kuriais žmonėmis keletą kartų per savaitę keliauja į parduotuvę, kur drauge įsigyja maisto, drabužių. Be to, pagelbėja susidėlioti turimus finansus, kad užtektų viskam.
M. Kazbarienė sako, kad bendrijos vadovės dirba nepaisydamos darbo grafikų: „Neskaičiuojame laiko, jei žmogui reikia pagalbos – padėti neatsisakome. Štai su Liutauru kasmet du kartus važiuojame sutvarkyti jo tėvų kapų – vieną kartą prieš Motinos dieną, kitą – prieš Vėlines. Padedu jam ir buityje, mokau tvarkytis, pakeisti patalynę ir panašiai. Labai norisi, kad mūsų žmonės būtų kuo savarankiškesni, kad net praradę artimuosius galėtų gyventi savo namuose, bendruomenėje, nepakliūtų į globos įstaigas.“
Per užsiėmimus išryškėja talentai
Svarbi bendrijos veiklos dalis – įvairūs užsiėmimai, padedantys išlaikyti turėtus įgūdžius ar įgyti naujų. Du kartus per savaitę užsiėmimus veda Vilma Augustaitytė. Mergina pati turi negalią, bet tai jai netrukdo dirbti, būti naudingai visuomenei.
Vilma pasakoja, kad darbas „Spindulyje“ jai labai patinka, užsiėmimams ji kaskart stropiai rengiasi. „Trečiadieniais viena valanda skirta psichologijos užsiėmimams, bendravimo įgūdžiams stiprinti. Kartu su Marija ieškome psichologinių testų, informacijos žurnaluose, internete. Paskaitau įdomesnius straipsnius bendrijos nariams, paskui visi kartu juos aptariame, pakalbame apie žmonių tarpusavio santykius. Labai svarbu parinkti tokius tekstus, kurie neskaudintų. Daug mūsiškių gyvena po vieną, todėl bent jau prieš didžiąsias metų šventes nesinori, kad jie pasijustų nelaimingi ir vieniši. Stengiuosi įkvėpti saviškiams kuo daugiau optimizmo“, – pasakoja mergina.
Pasak jos, bendrijos nariai labiausiai mėgsta piešti, jie mielai spalvina mandalas, gėles. Sudėtingesni darbeliai – ne visų jėgoms. „Stengiuosi pritaikyti užduotis taip, kad pavyktų kiekvienam. Teigiamas rezultatas labai svarbus žmogaus savivertei. Kai darbas pavyksta, atsiranda motyvacija kurti toliau“, – pabrėžia Vilma.
Ji pasidžiaugia, kad užsiėmimus lanko ir gabūs žmonės. Ne tik savo talentais, bet ir gera nuotaika, gražiu bendravimu bendrijos lankytojus ir vadoves sušildo Viktoras. Mėgstamiausias vyro užsiėmimas – nerti vąšeliu. Viktoras demonstruoja savo nertas servetėles, pasidžiaugia, kad kruopštumo, tvarkos jį išmokė mama. „Gaila, mamos sveikata eina vis prastyn, ji dažnai serga. Todėl stengiuosi jai kuo daigiau padėti. Keletą kartų per savaitę sutvarkau kambarius, nudirbu kitus ūkio darbus“, – pasakoja Viktoras.
Laiko vyrui lieka ir kitiems pomėgiams. Viktoras, be „Spindulio“ bendrijos, lanko dar ir dailės būrelį Elektrėnų Pagalbos šeimai tarnyboje. Ten jis lipdo iš molio, vaidina. „Su spektakliais nemažai keliaujame – aplankėme Alytų, Ukmergę, kitus miestus. Vaidinome ir čia, „Spindulyje“. Visiems patiko“, – šypsosi Viktoras.
M. Kazbarienė džiaugiasi, kad Viktoras paslaugus ne tik mamai – jis daug padeda bendrijos vadovėms, kitiems likimo draugams. Ivano mama Jelena patenkinta gera atmosfera bendrijoje. „Mūsų vaikai „Spindulyje“ pamiršta apie savo negalią, čia visi tokie patys, niekas jų neišskiria. Visuomenė, deja, vis dar linkusi psichikos negalią turinčius žmones stigmatizuoti“, – kalba Jelena. Moteris džiaugiasi galimybe pailsėti kasmet Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos rengiamose atokvėpio stovyklose, kur šeimos gali daugiau pabendrauti tarpusavyje, susipažinti su likimo draugais.
Pagalba – svarbi
V. Augustaitytė sako, jog per užsiėmimus nemažai dėmesio skiriama ir sveikatos problemoms, sveikai gyvensenai, mitybai. Atėjus į bendriją, galima pasimatuoti spaudimą, cukraus kiekį kraujyje. Kiekvieną penktadienį visi kartu ruošia maistą. „Iš anksto aptariame, ką tądien gaminsime. Iš pat ryto iš projekto lėšų nuperku maisto produktų. Galimybė pavalgyti mūsų nariams labai svarbi“, – pasakoja Vilma.
Jos teigimu, įmantrių patiekalų bendrijos nariai per užsiėmimus negamina. „Kepame sumuštinius, lavašo suktinukus. Žiemą verdame sriubas, troškinius. Kaskart tenka kruopščiai skaičiuoti, kad pinigų užtektų visiems maisto produktams, kad sočiai pavalgytų visi“, – pasakoja Vilma.
Vis dėlto bendrijos vadovė pasiguodžia, kad kai kuriais atvejais žmonės, turintys psichikos negalią, būna vangūs, juos sunku prikalbinti ką nors daryti: „Reikia rasti individualų priėjimą prie kiekvieno, mokėti prakalbinti. Pastebėjau – kuo ilgiau žmonės lankosi bendrijoje, tuo atviresni, geranoriškesni tampa. Pabūti kartu, pasijusti bendruomenės dalimi jiems yra labai svarbu.“
Pasak M. Kazbarienės, labai retai pasitaiko, kad vienas ar kitas žmogus bendrijoje nepritaptų. Per trylika metų, kiek ji dirba bendrijoje, teko atsisakyti tik vieno nario. „Vyras buvo itin ūmaus būdo, kai kuriais atvejais – agresyvus. Nuo jo psichologinio ir net fizinio smurto kentėjo tiek bendrijos darbuotojai, tiek nariai. Kai kas nors nepatikdavo, jis galėdavo pastumti, įspirti, bjauriai keikdavosi, visus išplūsdavo bjauriais žodžiais. Negana to, nuolat skųsdavo mus savivaldybei. Klausdavau jo, kas jam bendrijoje negerai? Atsakydavo: „čia aš pats negeras“, bet elgesio nekeitė. Be to, po užsiėmimų vyras vartodavo alkoholį, triukšmaudavo. Atsisakėme šio žmogaus tik išbandę visas poveikio priemones, su skaudama širdimi, nes kitų bendrijos narių gerovė pasirodė svarbesnė“, – kalba bendrijos vadovė.
Jos teigimu, svarbiausias tiek „Spindulio“ darbuotojų, tiek jo lankytojų tikslas – kad visiems būtų gera, kad kiekvienas ne tik gautų reikiamą pagalbą, bet ir sulauktų gero, šilto žodžio. „Mes džiaugiamės visais, kurie ateina pas mus, vertiname jų darbus, pagalbą. Būti kartu, užsiimti širdžiai miela veikla – tai, ko žmonėms, turintiems psichikos negalią, ypač reikia“, – pabrėžia M. Kazbarienė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
