Varžybų dalyvius sveikino Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto pirmininkas Zenonas Misiūnas ir kiti svečiai. Salėję susirinkę tėčiai ir mamos, stebėdami savo vaikų pasiekimus, neslėpė džiaugsmo ašarų, švytėjo ir trenerių veidai.
Renginį skyrė klubo 20-mečiui
Sveikindama renginio dalyvius ir svečius gimnastikos trenerė, buvusi žinoma gimnastė Rūta Gustienė sakė, kad šis renginys skirtas klubo „Skrydis“ sukakčiai – prieš 20 metų jį įkūrė trenerė, dabartinė klubo prezidentė Irina Katinienė.
R. Gustienė sako, kad vaikai ir jaunuoliai, turintys specialiųjų poreikių, šiame klube pradėjo sportuoti prieš penkerius metus. „Šiuo metu tokių vaikų yra apie 50, o iš viso klube treniruojasi 300 vaikų. Šiuo renginiu norėjome parodyti, kaip vaikai, turintys Dauno sindromą ar autizmo spektro sutrikimų, išmoksta puikiai atlikti pusiausvyros pratimus ant lygiagrečių, pratimus ant buomo, atraminius šuolius“, – vardija Rūta.
Ji sako, kad treneriams kyla sudėtingos užduotys: pažinti kiekvieno vaiko negalią, pajausti, kiek iš kurio galima reikalauti, be to, dirbti reikia be galo atsakingai, kad vaikas nesusitraumuotų, o gautų kuo daugiau teigiamų emocijų.
Šiame klube nuo pirmų jo įkūrimo dienų treneriu dirbantis Mindaugas Katinas aiškina, kad kiekvieno į klubą atėjusio vaiko negalia yra skirtinga ir su kiekvienu treneriai dirba individualiai, atsižvelgdami į jo galimybes. Mindaugui svarbu, kad vaikai, turintys negalią, sportuodami taptų drąsesni, išmoktų bendrauti, gautų daug teigiamų emocijų.
„Vaikų pokyčiai mane įkvepia dirbti“, – sako Mindaugas ir pasakoja apie Povilę. Kai mergaitė prieš penkerius metus atėjo į sportinės gimnastikos klubą, ji sunkiai judėjo. „Pamatysite, kai ji gimnastikos pratimus atlieka šiandien. Kai matau Povilės, Vėjo, Kirilo ir kitų vaikų pasiekimus, pamirštu nuovargį, noriu tik dirbti ir dirbti“, – sako Mindaugas ir kviečia susipažinti su jaunaisiais gimnastais ir jų tėvais.
Treniruotės – vaikų džiaugsmas
Salėje vienas po kito berniukai ir mergaitės atlieka gimnastikos pratimus, atraminius šuolius, pusiausvyros pratimus. Vienam pavyksta geriau, kitam atlikti pratimą atrodo sudėtinga, bet susirinkusieji ploja kiekvienam dalyviui. Dauno sindromą turintis aštuonerių Rapolas Rimdžius tiesiog stebina savo vikrumu, gera nuotaika. Rapolo mama Jurga Rimdžiuvienė pasakoja, kad Rapolą į gimnastikos klubą atvedė, kai jam buvo vos ketveri metukai. Buvo visko – ir norėjo sportuoti, ir patingėdavo, bet gimnastika Rapolui prilipo. Dabar berniukas jau laukia treniruočių. Rapolas lanko pirmą klasę Šeškinės pradinėje mokykloje, jis integruotas į bendrojo ugdymo klasę. „Mokykloje sūnus jaučiasi gerai. Neabejoju, kad drąsos jis įgavo sportuodamas“, – sako Rapolo mama.
Trylikametis Kirilas, puikiai atlikęs gimnastikos pratimą, pribėga prie mamos ir džiaugsmingai ją pabučiuoja, o jo mama Natalija Kalašnik, vos sulaikydama džiaugsmo ašaras, sako, kad jos sūnus jau dveji metai lanko šį klubą ir sportuodamas trykšte trykšta džiaugsmu. Berniukas turi įvairiapusį raidos sutrikimą su autizmo bruožais. Iš pradžių treniruotis jam buvo sunku, nedrąsu, bet treneriai išmokė jį tikėti savimi, o tai – svarbiausia. Berniukas labai myli savo trenerius, net vardus yra jiems sugalvojęs.
Juodaplaukis vikruolis Aleksandras Peško šį gimnastikos klubą pradėjo lankyti tik praėjusių metų rudenį, tačiau berniukas nepaliauja stebinti trenerių ir savo tėčio. Jis stulbinančiai atlieka gimnastikos pratimus, atraminį šuolį. Aleksandro tėtis Olegas sako, kad sūnus turi raidos sutrikimą, bet yra labai nuoširdus, jautrus. Berniukas mokosi Gabijos gimnazijos antroje klasėje. Tėtis patenkintas, kad mokykloje sūnui padeda specialioji pedagogė ir logopedė. „Aleksandras labai mėgsta sportuoti. Jis jau žaidė ledo ritulį, užsiėmė kikboksu, bet gimnastika jam ypač patinka, tad šiuo metu Aleksandrui geriausia šiame klube“, – sako tėtis.
Vyras pasakoja, kad su šeima daugiau nei 10 metų gyveno Anglijoje, tačiau šeima iširo, žmona pamėgo alkoholį ir vaikus paliko vyrui. Dabar Aleksandro mama gyvena užsienyje, savo dukros ir sūnaus likimu nesidomi. Pasidžiaugiu, kad vaikai turi rūpestingą tėtį, o Olegas sako besistengiantis, kad sūnus kuo daugiau lavintųsi. Gaila, kad Aleksandras šiemet mokosi antroje pamainoje, tad sudėtingiau vežioti į būrelius. „Bet į gimnastikos klubą suspėjame“, – pasidžiaugia tėtis.
Čempionė iš Klaipėdos
Antrokė Kamilė Eidukaitytė, turinti Dauno sindromą, šiose varžybose atstovauja Klaipėdai. Jos mama Sandra Eidukaitienė sako, kad Kamilės pasiekimai – jos trenerės Natalijos Šigajevos nuopelnas. Kamilė – antrokė, treniruojasi Klaipėdos sporto centre „Viesulas“. Mama džiaugiasi, kad dukra daug juda, sportuoja. Mergaitei prieš trejus metus diagnozuotas diabetas, tad judėti jai labai naudinga, o ir patinka.
Savo dukros pasiekimais džiaugiasi ir Dauno sindromą turinčios penkiolikmetės Meidos mama Danguolė Burokienė, dešimtmetės Deimantės mama Alytė Belianienė. Mergaitės lanko Specialiosios olimpiados gimnastikos klubą, o jas treniruoja treneris Vasilijus ir Valentina Gavrinai. Visų varžybų dalyvių ir jų tėvelių nesuspėjame pakalbinti, bet džiugu matyti, kaip švyti jų veidai.
Švyti, nors ir pavargusi, ir šio klubo įkūrėja, klubo prezidentė I. Katinienė. Ji yra Lietuvos nacionalinės kategorijos trenerė, tarptautinės kategorijos teisėja. Irina sako, kad jai visada norėjosi ne tik ugdyti gimnastus, bet ir padaryti kilnų darbą. Pamačiusi, kaip specialiųjų poreikių turintys vaikai treniruojasi užsienyje, prieš penkerius metus nutarė pakviesti treniruotis šiame klube Dauno sindromą ar raidos sutrikimų turinčius vaikus. „Varžyti dėl geriausių rezultatų šiems vaikams nėra svarbiausia, tačiau ir pats mažiausias pasiekimas tampa didele pergale“, – sako Irina.
Specialiųjų poreikių turintys vaikai klube integruojami ir į bendras grupes. Trylikametė Goda Čepulytė, turinti Dauno sindromą, liepos mėnesį važiuos į stovyklą su kitais klubo gimnastais. Iriną džiugina, kad klube jau ne vienus metus sportuojančios jaunosios gimnastės nuoširdžiai globoja vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Šeštokė Kotryna Kirkutytė labai greitai rado ryšį su Dauno sindromą turinčiomis mergaitėmis. „Žiūriu, kaip ji dirba drauge su jomis, ir mąstau: auga trenerė! – sako Irina. – Trenerė, kuri galbūt taip pat treniruos vaikus, turinčius įvairių raidos sutrikimų ar Dauno sindromą.“
Irina ir jos vyras treneris Mindaugas, kurdami šį klubą, nepagailėjo nei energijos, nei asmeninių lėšų, vis dėlto norėtųsi, kad šio klubo veikla būtų pastebėta, paremta, skatinama ir mūsų valdžios institucijų.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė