Pirmoji neįgaliojo vežimėlyje sėdinti mergaitė į mokyklą atėjo prieš šešetą metų. Jai diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Priimti negalią turinčius vaikus mokykloje pasirengta, „Šviesos“ gimnazija buvo pritaikyta: čia yra liftas, įrengtos nuovažos.
Pasak direktorės, tikrasis įtraukusis ugdymas mokykloje prasidėjo nuo praėjusio rudens, kai čia iš „Pelėdžiuko“ darželio-mokyklos buvo perkeltos pradinės klasės: „Jau mokslo metų pradžioje paaiškėjo, kad kiekvienoje klasėje yra bent po du specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Gaila, bet dalis tėvų informaciją apie vaikų specialiuosius poreikius nuslėpė, kai kuriems jie iki tol nebuvo diagnozuoti. Spalis buvo tas mėnuo, kai su naujais iššūkiais susidūrė visa mokykla – mokytojai, vaikai, jų tėvai.“
Netikėtas iššūkis
Vienam pradinukui nustatytas itin retas sindromas – vaikas nevaldomai keikėsi. Sutrikimą berniukui diagnozavo Danijos specialistai. Pradinukų mokytoja su tokiu reiškiniu susidūrė pirmą kartą, sunku su tuo apsiprasti buvo ir klasėje besimokantiems vaikams, jų tėvams. „Jie rašė raštus visoms įmanomoms institucijoms klausdami, kodėl jų vaikai turi kasdien girdėti bjaurius keiksmažodžius, prašydami pagalbos. Laimė, mokyklos jie nekaltino, matė, kad mes, pedagogai, darome viską, kad padėtume visiems vaikams“, – pasakoja A. Turskienė.
Jos teigimu, teko daug kalbėti su tėvais, rengti susirinkimus, mokytojų pasitarimus. „Psichologė ėjo per klases ir klausinėjo, kaip jaučiasi kitų klasių mokytojai, vaikai, jų tėvai. Pasirodė, kad patys vaikai panašias keistenybes toleruoja paprasčiau, tik namo parėję tėvų klausia, kodėl tam vaikui viskas galima, o jiems – ne. Sunkiau buvo pedagogams“, – pasakoja direktorė.
Mokyklos vadovai kreipėsi į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), „Pojūčių kliniką“, ieškodami pagalbos retą sutrikimą turinčiam vaikui. PPT specialistai atsakė: besikeikiantis vaikas pažeidžia kitų klasėje besimokančių vaikų teises. Jei tėvai kreiptųsi į teismą, jie bylą laimėtų, o gimnazija liktų kalta, nes privalo saugoti ir ginti visų vaikų, ne tik turinčių specialiųjų poreikių, teises.
„Rasti balansą tarp to, kad būtų išsaugotos ne tik vieno vaiko, bet ir kitų 24 toje pačioje klasėje besimokančiųjų teisės, kartais būna labai sunku. Nesulaukėme pagalbos nei iš valstybės, nei iš savivaldybės. Ypač nustebino Vaiko teisių tarnybos specialistų atsakymas tėvams: „Pažiūrėsime, ką dabar darys švietimas“. Buvome palikti kapstytis patys. Kūrėme vaikui atskiras erdves, pirkome specialias priemones. Daug padėjo „Pojūčių klinika“. Mokinio tėvai, labai rūpestingi žmonės, pažadėjo prisidėti finansiškai, jei mokykla ras specialistą, kuris padės jų vaikui. Laimė, po ilgų pastangų, juodo darbo, bendromis „Pojūčių klinikos“ ir tėvų pastangomis pavyko rasti išeitį – radom specialistę, kuri turėjo patirties dirbdama su panašių sutrikimų turinčiais vaikais Norvegijoje“, – pasakoja A. Turskienė.
Vis dėlto, jos teigimu, problema iki galo neišspręsta iki dabar. „Taip, atsirado padėjėja, kuri nustatė vaikui griežtas taisykles. Jis būna keletą valandų „užsispaudęs“, bet galų gale randa būdą išsilieti – prieina prie žmogaus ir išsako jam į ausį trigubą keiksmažodį. Kaip elgtis tokiu atveju? Mūsų manymu, vienintelė išeitis – vieta, kur toks vaikas galėtų kurį laiką pabūti vienas, nusiraminti“, – kalba A. Turskienė.
Direktorė neslepia: iš pradžių teko susidurti su itin neigiamu kolektyvo požiūriu į specialiųjų poreikių turinčius vaikus, daugeliui mokyklos darbuotojų atrodė, kad juos reikia šalinti. „Išsyk pasakiau – ne, to nebus. Tai yra tik vaikas, nors ir turi šiek tiek kitokių poreikių. Turime rasti būdų susigyventi“, – pasakoja mokyklos vadovė.
Pašnekovės teigimu, visuomenei labai trūksta tolerancijos kiekvieno žmogaus savitumui: „Specialiųjų poreikių turintys mokiniai – tarsi pamoka mums, kad išmoktume tolerancijos kitokiai minčiai, poelgiui. Pavyzdžiui, eina vaikas, šypsosi. Paklaustas „Ko šypsaisi?“ atsako: „Žinau, apie ką tu galvoji“. Ir iš tiesų – jie žino. Jei galvosi, kad jis blogas, kad jo reikia vengti, jis tai jaus, geros reakcijos nesulauksi. Šie metai mums buvo labai sudėtingi, bet jie daug ko išmokė.“
1905 m.
1946 m.
1978 m.
Atvejų būna įvairių
„Šviesos“ gimnazijos direktorei tenka spręsti įvairias problemas. „Mokslo metų pradžioje paskambino pradinių klasių mokytoja – vaikas ją suspardė iki mėlynių. Tokiu atveju tenka galvoti ir apie tai, kaip apsaugoti pedagogus, antraip jie pareikš „Išeinu“. Šiuo atveju situaciją pavyko suvaldyti, vaiko elgesys pamažu keičiasi į gera“, – aiškina A. Turskienė.
Pasak jos, tenka šviesti ir kitus mokykloje besimokančius vaikus. „Kartą autizmo sutrikimą turintis vaikas parkrito gimnazijos patalpose klykdamas – pasirodo, baigė čirkšti skambutis, kurio melodija jam labai patiko. Vyresniųjų klasių mokinių reakcija buvo normali – jiems norėjosi prieiti prie vaiko, pakelti, paguosti. Turėjome jiems paaiškinti – vaiko agresija gali būti tokia didelė, kad jis rimtai sužeis bet ką. Pamačius taip besielgiantį vaiką, reikia nekreipti dėmesio, palikti jį gulėti – jei bandysi paguosti, agresijos priepuolis truks kur kas ilgiau“, – aiškina mokyklos vadovė.
Dar vienas specialiųjų poreikių turintis vaikas mėgdavo išeiti iš klasės, vaikščioti po gimnaziją ir belstis į kabinetų duris. „Vėlgi mokėme mokytojus nereaguoti. Jei tokiu atveju atversi duris, bandysi ką nors aiškinti, vaikas vaikščios ir belsis ilgiau. Taip mokėmės visi kartu“, – šypsosi A. Turskienė.
Praėjusį rugsėjį į „Šviesos“ gimnaziją atėjo pradinukas, pakeitęs ne vieną sostinės mokyklą, nesyk aprašytas žiniasklaidoje. „Jis buvo tarsi ežiukas, su spygliukais. Gera matyti, kaip tie spygliukai pamažu išsilygina. Stengiamės, kad pati mokyklos aplinka spinduliuotų ramybę. Kiekvienos pradinės klasės prieigos išdažytos vis kita pasteline spalva, tai kuria gerą nuotaiką visiems. Tiek klasėse, tiek koridoriuje yra piešiamos sienos, kur vaikai gali išsilieti, išsakyti savo emocijas. Net ir už negatyvias nuostatas jie nebaudžiami. Nuolat aiškinu pedagogams – nieko neturite priimti asmeniškai, tiesiog šie vaikai elgiasi, mąsto ir savo mintis išreiškia kitaip“, – aiškina mokyklos vadovė.
Pasak jos, vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, būtina rutina, griežtos taisyklės. Jei jų nesilaikoma, kyla netikėtų reakcijų. „Kartą į pamokas vaiką atvedęs tėtis ištraukė iš jo kuprinės pažymą ir padavė mokytojai. Berniukui, ko gero, buvo pasakyta, kad tai turi padaryti jis. Diena buvo prarasta visai klasei. Teko kviestis tėvą, kad pasiimtų vaiką į namus. Taip nebūtų nutikę, jei turėtume patalpą, kur mokinukas galėtų nusiraminti, pabūti vienas“, – mano direktorė.
Išeitis – specialiosios klasės
Įvertinus pirmųjų sudėtingų mokslo metų patirtį, gimnazijos vadovei kilo mintis pradinėje mokykloje steigti specialiąją klasę. Idėją įgyvendinti nebuvo paprasta – reikėjo didelio tėvų, Grigiškių bendruomenės palaikymo. Susidurta su dideliu tiek savivaldybės, tiek aukštesnio rango politikų pasipriešinimu – neva tai atskirtis, taip vaikams neužtikrinamos galimybės būti kartu su visais.
„Specialiosios klasės nereiškia, kad vaikai nebus kartu su visais. Tik nuo mūsų, pedagogų, priklausys, kaip bus organizuojamas mokymo procesas. Galbūt atskirai vaikai pabus dvi pamokas, likusį laiką mokysis kartu su kitais. Turintieji autizmo spektro sutrikimą labai skirtingi – vienas dėmesį gali išlaikyti ilgiausiai septynias minutes, kitas – dvidešimt ir panašiai. Be to, šiuos vaikus gali išprovokuoti bet kas – garsas, šviesos žybsnis, netikėtas dirgiklis. Jei juos bandysi sulaikyti klasėje, neišvengiamai sulauksi reakcijos – vaikas gali pradėti spjaudytis, mėtyti daiktus. Specialioji klasė – vieta, kur jie galėtų atsitraukti, pabūti ramiai“, – sako A. Turskienė.
Pasak direktorės, mokyklos pedagogų pareiga – užtikrinti, kad atskirties nebūtų. „Kaip susidėliosime darbo planą, taip ir dirbsime. Jei vaiką specialiojoje klasėje laikysime nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro ir neleisime būti kartu su visais – bus atskirtis. Mes turime rinktis, kaip integruoti vaiką į bendras veiklas ir renginius, į bendras pamokas“, – teigia mokyklos vadovė.
Šiuo metu gimnazijoje įrengiama ne tik specialioji klasė, bet ir pojūčių kambarys. „Patalpoms remontuoti lėšų skyrė savivaldybė, už jas įsigysime suolų, vadovėlių, interaktyviąją lentą. Pojūčių kambario įrangą pirksime iš savo lėšų, sutaupytų nuomojant patalpas. Įsigysime specialių sunkesnių antklodžių, vamzdį su spalvotais burbulais ir panašiai. Taip pat įrengsime vieną kambarį minkštomis sienomis, kur neramūs vaikai galės išlieti savo agresiją. Tokiame kambaryje ramybę atras ne tik pradinukai, bet ir vyresniųjų klasių vaikai ar stresą patyrę pedagogai“, – sako mokyklos vadovė.
Direktorė sako, kad vietos, kur galėtų nusiraminti, paverkti, pamąstyti ar pabūti vieni, reikia ir pedagogams. „Visi mes – žmonės, visiems visko nutinka. Išgyvename patyčių amžių, vieni kitus labai skaudiname. Dauguma mūsų išauklėti sovietmečiu, net nelabai suvokiame, kas yra patyčios. Jų pasitaiko ir tarp mokytojų, ypač mėgstama per dantį patraukti jaunus pedagogus – ne veltui jauni žmonės taip nenori rinktis darbo mokyklose. Replika mokinei: „Ką, atėjai pasidažiusi, tai matematiką geriau moki?“ jau yra patyčios. Tyčiojasi ir mokiniai iš mokytojų. Štai mokslo metų pabaigoje radome nufilmuotų vaizdų su mūsų gimnazijos mokytojais. Jie nebuvo pikti, bet vis dėlto vaikus perspėjome – tai patyčios“, – teigia direktorė.
Pasak jos, patalpos, kur galima pabūti vienam, nusiraminti – tai investicija į mokyklos bendruomenės gerovę. Svarstoma galimybė įkurti ir ramybės kambarį vyresniems mokiniams, kur būtų kryžius, nuolat skambėtų rami muzika. „Investicijos į mokinių, pedagogų, tėvų gerovę visada atsiperka. Mums svarbiausia, kad gimnazijoje gerai jaustųsi kiekvienas bendruomenės narys“, – pabrėžia A. Turskienė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
