Gerb.Lina Jakubauskiene, jūs pateikėte neteisingą informaciją apie darželio-mokyklos ,,Pelėdżiukas" spec.poreikių vaikus.
Supainiojote faktus, įstaigas...
Neetiška...
,,Pelėdżiuko" direktorė Rita Prevelienè

Direktorė, kaip visada, labai gražiai kalba... Deja, gerbiama direktore, matote ne viską arba nenorite pasakyti (?), nematote, kaip elgiasi, kaip kalba, kaip diskriminuoja ir atstumia spec.poreikių turinčius vaikus ne kas kitas, kaip mokytojos, kurios kaip tik turėtų būti tos, į kurias tokie vaikai pirmiausiai galėtų kreiptis pagalbos ir užtarimo, būti tos "antros mamos" ne tik sveikiesiems, bet ir jiems, tiems "kitokiems", jiems gerokai labiau to reikia. Daug ko nepamatėte, o aklai patikėjote kiekvienu mokytojų žodžiu, kaip jos "labai stengiasi"... Yra, kurios "nusistengė" per metus visai į kitą pusę, deja... Mokytojų švietimas, ir visų pirma - tai savišvieta, noras pačiam pasiimti tuos įrankius, kaip pirmiausia suprasti, tada jau kaip prieiti, kaip ugdyti spec.poreikių vaikus, kaip atverti jų pasaulį ir jį priimti, yra būtinas dalykas, vienas svarbiausių. Mokytojas turi pats save motyvuoti mokytis, šviestis (o to juk reikalaujama net iš mažiausių mokinių - savimotyvacijos mokytis, kažkodėl mokytojai to netaiko sau, nors jų tokia profesija, kad turi mokytis visą gyvenimą, ar ne?) Mokytojai turi būti atsakingi, jiems patikėti vaikai, tiek sveiki, tiek su sutrikimais, ir tai, kas vyksta mokykloje, kodėl kažkas įvyksta, kokios to priežastys, pirmiausiai turi pamatyti, suprasti ir įvertinti mokytojas, kuris ir yra juk tuo metu prie vaikų. O ne atvirkščiai. Deja. Viskas priešingai. Specialistų pagalba tik kažkur popieriuose klaidžiojanti, realios pagalbos faktiškai iki šiol nėra, tik gražios kalbos ir vis pasiteisinimai, pasiteisinimai...
Dėkojame direktorei už bent jau viešai deklaruojamas pastangas formuoti teigiamą požiūrį į spec. poreikių turinčius vaikus ir jų integravimą, juk jie tokie pat žmonės, jie nepasirinko tokie gimti, ir tėvai jų tokių "neužsisakė". Tačiau žodžių nepakanka. O ir prie teigiamos nuomonės formavimo stipriai turi prisidėti mokytojai ir mokyklos specialistai, tačiau šiandien realybė tokia, kad taip nėra. Tokiems vaikams nepadedama jaustis kolektyvo dalimi, laukiamais ir mylimais, kaip sveikieji, o tie vaikiukai labai tai jaučia, labai. Kaip ir rašote "aš žinau, ką galvoji", tie vaikai labai greitai pajunta, kad yra čia nelaukiami ir nemylimi, ir tada netinkamas elgesys tik paaštrėja, nes tie vaikiukai yra begalinėje įtampoje jau vien dėl to, kad čia jaučiasi nelaukiami. Ten, kur jiems gera, jie ir elgiasi kitaip. Kol kas dar nėra gera...
Manau, jau žinote, kad autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai dažnai yra turintys didžiulį potencialą. Viskas, ko jiems reikia, tai tinkamas ugdymas ir pritaikyta aplinka, laiku ir vietoje suteikiama profesionali pagalba tam, kad jie galėtų lygiavertiškai ugdytis. Deja, šiandien šioje mokykloje supratimas "lygiavertiškai" yra labai keistas, ta prasme, kad visiems vienodai, visiems po lygiai. Bet paimkim paprastą primityvų pavyzdį - ant obelies prinokę obuoliai, stovi du žmonės, vienas aukštas, kitas žemas, ar jie turi vienodas galimybes nusiskinti obuolį? Ne. Padėkim dėžę pasilypėti žemajam, ir galimybės išsilygins, abu nusiskins po gardų obuolį. Ši paprastutė metafora idealiai atspindi mintį, kurios ši mokykla iki šiol visiškai nesupranta...
Manome, kad Spec. klasės kūrimas yra didelė klaida. Bus į vieną krūvą suvaryti visi sunkiausi, ir kas iš to? Lengviau ir patogiau bus tik tiems, kur tų vaikų nebus, va jiems tai tikrai bus kur kas geriau ir patogiau. O tie kitokie? Mokydamiesi kartu su sveikaisiais jie bent mato ir gali kopijuoti "sveikuosius", o spec.klasėje ką kopijuos? Ir, manote, nesijaus jie dar labiau kitokie, dar labiau atstumti? O kaip į juos žiūrės "sveikųjų" klasių mokiniai ir mokytojai? Tik dar blogiau, diskriminacija bus tik dar didesnė, etiketės dar ryškesnės... Manau, visai kitokių priemonių reikia šioje mokykloje, ne spec. klasės. Pirmiausia perskirstyti prioritetus ir ne mojuoti ir girtis projektine veikla, o nuimti nuo mokytojų nereikalingą krūvį ir skirti visas pastangas nuolatiniam mokytojų švietimui, gerų specialistų įdarbinimui ir pakankamai jų, nes šiuo metu mokyklos poreikių netenkina esama personalo sudėtis, mokinio asistentų su tinkama kvalifikacija, o ne taip vadinamų mokytojo padėjėjų, kuo dirba tiesiog "bet kas iš gatvės" be jokio supratimo apie SUP vaikus, neretai ir išvis apie darbo specifiką su vaikais apskritai... Kol kas liūdnuma šioje mokykloje, kaip ir daugelyje kitų, tik žodžiai gražūs... O realybė, deja, kol kas labai ne kokia...

Kodel direktorė nepasidziaugia apie finansinę naudą sau.