„Geriausio vaikų draugo“ apdovanojimas – pats mieliausias iš visų“, – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje šventėje sakė E. Jokužytė. Pasak jos, leisti knygas, kurias galėtų skaityti ir regintys, ir neregintys vaikai – didžiausia likimo dovana. Šios knygos atveria vaikams naują, nematytą pasaulį. Jas kuriant prisideda ir patys vaikai: vieni rašo pasakas, kiti piešia iliustracijas, dar kiti kuria kvapus. „Šios knygos skirtos visiems. Man labai džiugu matyti, kaip vaikai skaito tas knygas: jie liečia Brailio raštą ir supranta, kad yra žmonių, kurie nemato. Mokytojai sako, kad paskaitę šias knygas vaikai nori daryti gerus darbus. Ar gali būti geriau? – jaudulio neslėpė Eglė. – Šios knygos daro stebuklus – ne tik tie, kurie rašo ar piešia, bet ir tie, kurie skaito, per knygą perduoda savo meilę vaikams. Knyga – tai kelias, kuriuo eidami tampame geriausiais vaikų draugais.“
„Dievo vaikų planeta“ – taip vadinsis dar šiemet pasirodysianti naujausia jauniesiems skaitytojams skirta reginčiųjų ir Brailio raštu išleista, spalvotais paveikslėliais iliustruota knyga. Jos autorius – kunigas Algirdas Toliatas. E. Jokužytė neabejoja, kad ši knyga bus išskirtinė ir dvasinių vertybių ugdymo prasme. „Ji ne tik suartins reginčiųjų ir neregių pasaulius, bet ir palies visus šešis mūsų pojūčius“, – sako leidėja.
Reginčių vaikų žinutė nematantiesiems
Į „Vaikų žvaigždyno“ šventę susirinkę vaikai turėjo puikią progą ir patys išbandyti tai, apie ką kalbėjo E. Jokužytė. Viena Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos salė tapo kūrybinėmis dirbtuvėmis – ant grindų patiesti dideli balto popieriaus lapai, šalia jų padėti spalvoti flomasteriai laukė jaunųjų dailininkų. Šio edukacinio užsiėmimo iniciatorė E. Jokužytė jiems pirmiausia papasakojo apie vaikus, kurie pasaulį mato kitaip – ne akimis, o pirštais, parodė keletą knygų, kuriose ne tik raidės, bet ir iškilūs taškeliai, apčiuopiami paveikslėliai.
Į šį edukacinį užsiėmimą įsitraukė ir keletas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokinių. Pasak jų dailės mokytojos Skaidrės Butnoriūtės, šių vaikų piešiniai kitokie – dažniausiai jie sudėliojami iš įvairių figūrėlių, paskui toks kūrinėlis ištepamas dažais, panašiai kaip grafikos darbai, ir atspaudžiamas ant popieriaus. Mokytoja džiaugėsi turinti talentingą kūrėją – penktoką Reinoldą Kelpšą. „Tai vienintelis mano mokinys, kuris prašo užduoti dailės namų darbų, – šypsosi S. Butnoriūtė. – Ir vienintelis, kuris pats iš kartono išsikarpo figūrėles, iš kurių paskui dėlioja savo piešinius.“
Reinoldas jau yra sukūręs apie porą dešimčių mažesnių ar didesnių paveikslų, iš kurių būtų galima surengti įdomią ir originalią parodą.„Su flomasteriais man sunkiau, bet štai nupiešiau mergaitę su sijonu, šiuolaikišką raganą ant šluotos, namelį ant vištos kojelės, lėktuvą“, – apie savo piešinį pasakojo neregintis berniukas. Jį apsupę vaikai negalėjo atsistebėti – viską, apie ką kalbėjo Reinoldas, iš tikrųjų buvo galima atpažinti jo piešinyje...
Vaikai negali nuslėpti nuostabos
E. Jokužytės pakviesti vaikai ir patys pamėgino pirštų galiukais pajusti, „perskaityti“ piešinius jos į renginį atneštose knygose. Juodi raiščiai ant akių, susikaupimas, lėta pirštų kelionė per knygos puslapį ir nedrąsūs spėjimai: „Čia nupieštas paukštis?“, „Jo tokios ilgos kojos?“, „Ir snapas ilgas?“ O jau paskui – bandymas suprasti, koks gi paukštis tai galėtų būti, ir džiaugsmo pliūpsnis nusiėmus raištį – pirštų galiukai nemelavo.
E. Jokužytė pasakoja, kad būtent tokios vaikų emocijos viską atperka ir skatina eiti pirmyn. Kartu su nerege Vaida Butautaite ji keliauja per Lietuvos mokyklas, regėjimo negalią turinčių vaikų ugdymo centrus ir rengia edukacinius užsiėmimus. Juose vaikai ne tik sužino, kad yra ir kitaip pasaulį matančių jų bendraamžių, bet ir mokosi piešti paveikslėlius, kuriuos galėtų suprasti ir neregiai. Į šiuos užsiėmimus jos atsiveža daugybę iškiliems paviršiams sukurti reikalingų priemonių: susuktų popieriaus juostelių, audinio skiautelių, saulėgrąžų, kriauklyčių, kitokių smulkių daikčiukų. O tada jau viskas paliekama vaikų fantazijai.
„Smagiausias šių užsiėmimų momentas, kai Vaida paima tokį atviruką ir jį liesdama pradeda vardyti: čia gėlytė, o čia – paukščiukas, namelis. Vaikų akys didelės, jie stovi išsižioję ir negali patikėti, kad nematanti Vaida taip tiksliai atpažįsta, ką jie nupiešė“, – pasakoja Eglė.
Ji prisimena, kad viename tokiame susitikime berniukas ilgokai atsikalbinėjo nemokąs piešti. Padrąsintas savo paveikslėlį suklijuoti iš įvairių priemonių, sutiko ir suklijavo... Vaidą. Tiesa, ji neturėjo nei akių, nei nosies, nei burnos. „Šitam vaikui atrodė, kad toks žmogus turi būti truputį kitoks negu jis. Jis perteikė savo mintį, kad neregiai nieko nemato pasaulyje. Kai Vaida lietė jo darbą ir atpažino, kad tai žmogus, jis labai nustebo. Manau, kad būtent tada jis suprato, kad neregiai taip pat mato. Tik ne akimis, o pirštais“, – įspūdžiais dalijosi Eglė.
Viskas prasidėjo nuo atvirukų
E. Jokužytė sako, kad būtent nuo tokių atvirukų kūrimo, reginčių ir neregių susitikimų projekte „Aš regiu širdimi“ viskas ir prasidėjo: ir kalendorių, į kuriuos suguldavo konkursuose išrinkti geriausi iškilūs vaikų paveikslėliai, ir knygų reginčiųjų ir Brailio raštu, kuriose spausdinamos ir vaikų sukurtos pasakos, leidyba, ir nauji, šias veiklas papildantys projektai „Pažinkime neregimą pasaulį“. Vaikai kūrė kvapus, kartu su menininke Nomeda Marčėnaite puodeliavo, įsitraukė į kitas reginčiųjų ir neregių veiklas. Eglė sako neseniai paskaičiavusi, kad šiuose projektuose dalyvavo daugiau kaip keturi tūkstančiai vaikų iš visos Lietuvos.
„Tokio artimo bendravimo reikia abiem pusėms: regintys vaikai sužino, pamato, kad yra ir kitoks pasaulis, o neregiai parodo savo gabumus – vieni mezga, kiti piešia, o kažkam puikiai sekasi dirbti kompiuteriu, – pasakoja E. Jokužytė, – Žavus jų susitikimas, jie vieni iš kitų pasisemia žinių, mokosi.“
Keliaudama po Lietuvą Eglė sako atrandanti daug talentingų vaikų. Neseniai lankydamasi Kauno Prano Daunio ugdymo centre susipažino su nerege mergaite, kuri spalvotais pieštukais nupiešė visus apstulbinusį paveikslą. „Ji taip nerealiai nuspalvino drugelį, kad ne kiekvienas profesionalus menininkas taip sugalvotų! Iš šių vaikų kūrybinio polėkio visi galėtume pasimokyti, pasisemti idėjų, tik reikia juos padrąsinti, padėti atsiskleisti“, – sako E. Jokužytė ir priduria niekada nesigailėjusi, kad pasuko į šią sritį. Pasak jos, kas gali būti maloniau, nei sugrįžus į mokyklą, centrą, kuriame prieš kurį laiką lankeisi, išgirsti nedrąsų vaiko prašymą: nupiešiau paveikslėlį neregiui draugui, noriu jums parodyti, parašiau knygą, gal norėtumėte ją paskaityti... „Todėl ir pati stengiuosi, ieškau naujų idėjų, noriu padėti neregiams vaikams pamatyti, koks įdomus ir žaismingas mūsų pasaulis, – sako ji. – Visa širdimi pritariu minčiai, kad tik dalydamiesi tampame dvasiškai turtingi.“
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
