Biržietis Virginijus Kalvėnas neįgalus nuo vaikystės, juda elektriniu vežimėliu. Vyras prisimena: tokie kaip jis, sunkią negalią turintys vaikai, buvo laikomi nemokytinais. Su tokia situacija nenorėjusi susitaikyti Virginijaus mama net ministeriją pasiekė. Vietinė valdžia privalėjo reaguoti – skyrė mokytoją, turėjusį neįgalų berniuką mokyti namuose. Bet jis atėjo tik vieną kartą – nusprendęs, kad iš šito vaiko vis tiek nieko nebus, laiko „tuščiai“ negaišo. Vis dėlto kita mokytoja buvo kantresnė – Virginijaus neišsigando ir nepaliko. Ir jos pastangos nenuėjo veltui. Vyras neseniai išleido savo kūrybos eilių tomelį, kuriame išspausdinta daugiau kaip 100 eilėraščių.
Sunkia sąnarių liga sirgusi ir dėl to neįgalia pripažinta pasvalietė Rasa Čiapienė, pajutusi po širdimi plakančią kūdikio širdelę, gydytojams nesirodė tol, kol nėštumo jau nebuvo galima nutraukti. Kai pagaliau pravėrė medikės kabineto duris, išgirdo tai, ko ir tikėjosi: „Kur tu anksčiau buvai? Būtum laiku atėjusi, būčiau viską sutvarkiusi...“ Šiandien Rasa džiaugiasi sveika, gražia Šiaulių universitete studijuojančia dukra.
Virginijus ir Rasa – kone prieš penkis dešimtmečius susikūrusio neįgaliuosius vienijusio „Draugystės“ būrelio nariai. Vis kito likimo bičiulio sodyboje į susitikimus rinkdavęsi, džiaugsmais ir rūpesčiais vieni su kitais dalijęsi neįgalieji ir šiandien džiaugiasi susitikę, senus laikus prisiminę.
Prieš 40 metų viešnages tuometinių pareigūnų akylai sektose sodybose pakeitė Pasvalio rajono „Įstros“ kolūkio pirmininko Povilo Džiūvės pasiūlyti kolūkio kultūros namai Talačkoniuose. Jie ir tapo išskirtine neįgaliųjų susibūrimo vieta. Nuo 2011 metų kultūros namuose jau nebeišsitekusius neįgaliuosius pakvietė šalia įsikūrusio Balsių malūno šeimininkas, po patirto insulto neįgaliu tapęs Rimas Želvys.
1905 m.
1946 m.
1978 m.
Svarbiausių įvykių sūkuryje
Į LND surengtą jubiliejinį likimo bičiulių susitikimą šį vidurvasarį susirinko daugiau kaip pora tūkstančių žmonių. Tarp jų – ir būrelis neįgaliųjų judėjimo veteranų: V. Kalvėnas, R. Čiapienė, Eleonora ir Petras Šakaliai. Jie džiaugėsi keletą dešimtmečių puoselėjama tradicija bent kartą per metus pabendrauti, paspausti bičiuliui ranką. Pasak LND pirmininkės Jelenos Ivančenko, tęsti šią tradiciją – ne tik garbinga pareiga, bet ir pagarba šių susitikimų pradininkams, išdrįsusiems ištrūkti iš namų apsupties ir pasakyti, kad neįgalūs žmonės – tokie pat kaip visi: mąstantys, kuriantys, svajojantys, tereikia jiems šiek tiek padėti, sudaryti palankias sąlygas mokytis, dirbti, gebėjimams atsiskleisti. Dėl jų įkvepiančios drąsos ir optimizmo šie neformalūs sambūriai padėjo subrandinti visus suvienysiančios neįgaliųjų organizacijos poreikį.
Organizacinius tradicinių susitikimų rūpesčius prisiėmusi LND kasmet stengiasi jiems suteikti daugiau reikšmės, įtraukti į svarbių įvykių sūkurį. Pernai į Balsių malūną susirinkę neįgalieji drauge paminėjo Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-metį, sukūrė filmuotą sveikinimą Lietuvai, šiemet prisiminė Baltijos kelio 30-metį. Renginyje plazdėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos, skambėjo Baltijos kelio himnu tapusi daina „Bunda jau Baltija“, iš Latvijos atvykusių svečių atliekamos melodijos. Pora tūkstančių renginio dalyvių, kaip ir prieš tris dešimtmečius, vėl susikibo rankomis, vėl išgyveno tą neįtikėtiną vienybės jausmą.
Anksčiau – bėdom dalytis, dabar – pasidžiaugti
Pasvalio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė, jau dvi dešimtis metų čia sutinkanti neįgaliuosius, sako negalinti nepastebėti, kaip keičiasi jų gyvenimas. Pasak jos, anksčiau žmonės suvažiuodavo pasiguosti, savo rūpesčių pasipasakoti, dabar – dažniau sėkmėmis pasidalyti, pasidžiaugti. Gerokai pasikeitė ir jų materialinė padėtis – jie atvažiuoja kur kas geresniais vežimėliais, nė iš tolo nepanašiais į tuos, kurių nebuvo galima net įstumti į salę, tad juose sėdinčius žmones tekdavo nešte įnešti. Ir tuometinius zaporožiečius pakeitė vakarietiški automobiliai.
O svarbiausia – žmonės laisvesni, atviresni, dažniau šypsosi. Nors prie liepsnojančio laužo dabar niekas nevakaroja, bet prie scenos rikiuojasi norintys savo dainomis, poezijos posmais pradžiuginti. Neįgaliųjų kolektyvų pasirodymai kasmet paįvairina šventinę programą.
Į Talačkonius sukviestiems neįgaliesiems ir LND kasmet stengiasi padovanoti kokią nors įdomią kultūrinę programą. Pasak LND pirmininkės J. Ivančenko, dar ne visi kultūros namai pritaikyti negalią turintiems žmonėms, o nuvykti į sostinėje vykstančius koncertus irgi ne visi gali. Tad į Talačkonius pakviesti profesionalūs scenos meistrai tapo gražia dovana. Tradicinio renginio dalyviams yra koncertavęs „Lietuvos“ ansamblis, dainavęs maestro Virgilijus Noreika. Balsių malūne publikai pasirodė ir populiariosios muzikos atlikėjai Romas Dambrauskas, ansamblis „Jonis“, neįgalieji nuoširdžiai sutiko Livetą ir Petrą Kazlauskus, Birutę ir Andželiką Petrikytes, Edmundą Kučinską, grupę „Dar“. Šiemet spalvingą koncertą šventinio renginio dalyviams padovanojo grupė „Sare Roma“.
Dalykimės ir sugrįš šimteriopai
Šventinę Balsių malūno atmosferą jau kelerius metus paįvairina savo rankdarbiais čia prekiaujantys auksarankiai. Tauragiškis Kęstutis Gavėnė prisiminė, kad jis ir Algis Bruklys pirmieji sumanė į šventinį susitikimą atvykusiems bičiuliams parodyti, ką sugeba jų rankos. Kęstutis atsivežė molio dirbinių, Algis – medinių dėžučių. Kitąmet jų pavyzdžiu pasekė ir daugiau neįgaliųjų. Šiemet pačių įvairiausių dirbinių į Balsių malūną atgabeno kelios dešimtys rankdarbių mėgėjų. Akys raibo nuo originalių varinių pakruojietės tautodailininkės Lolitos Narkevičiūtės papuošalų, pasvaliečio Alvido Svilio medinių cukrinių, žvakidžių, vazelių, panevėžietės Zinaidos Gečienės riešinių, anykštėnės Alfonsos Burneikienės šilkinėmis juostelėmis siuvinėtų segių ir pakabukų...
Ant kėdainiškės Mildos Verkauskienės prekystalio šįsyk karaliavo kojinės, akį traukė nematyti raštai, įdomūs spalvų deriniai. Ir nieko nuostabaus – juk prieš kelias savaites Milda dalyvavo Radviliškyje vykusiame 10-ajame kojinių mezgimo čempionate ir pelnė moderniausio rašto apdovanojimą. Moteris šypsosi: net labai patyrusios mezgėjos ilgai tyrinėjo jos kvadratėliais megztas kojines, neslėpdamos, kad nieko panašaus iki šiol nebuvo mačiusios. Viena netgi ruošėsi jas nusipirkti, kad namie šį mezgimo būdą galėtų išsianalizuoti. „O aš ėmiau ir viską jai išaiškinau, – šypsosi moteris, visai nesigailinti paslaptį atskleidusi. – Mane visokių gudrybių mokiusi mokytoja sakė: viskuo, ką moki ir žinai, dalykis negailėdama – grįš šimteriopai. Aš ir stengiuosi taip daryti“, – pasakoja Milda ir sako tikinti, kad viskas, kas jos gyvenime įvyko gero, pasisekė, pradžiugino, tai ir yra tas grįžtamasis ryšys.
Kėdainių bendruomenės socialiniame centre M. Verkauskienė savo žiniomis dalijasi su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis, pensinio amžiaus sulaukusiomis moterimis. „Buvau gal 5–6 metų, kai matydama, kaip mama mezga, prašiau išmokyti ir mane, – prisimena Milda. Nesulaukusi jos pamokų pasiėmė virbalus, siūlų ir užsirakinusi verandoje ėmėsi darbo. – Po kurio laiko atnešiau mamai numegztą šalikėlį lėlei. Nors akių užsimesti nemokėjau, vis dėlto kažkaip jas sunarpliojau. Mama, pamačiusi šias mano pastangas, nusileido ir išmokė akis užmesti. Nuo to viskas ir prasidėjo.“
Dailių siuvinių šventinio renginio dalyviams siūlė Gražina Sauspreikšaitienė. Moteris džiaugėsi, kad Pagėgių savivaldybės neįgaliųjų draugijoje rengiami siuvimo mokymai ją privertė išsitraukti dar jaunystėje įsigytą, bet iki šiol taip ir neišpakuotą siuvimo mašiną. Reikli vadovė, patyrusi siuvėja Erika Jončienė ne tik siūlę tiesiai nusiūti išmokė, bet ir sijoną, suknelę pasisiūti padrąsino.
Tradiciniai susitikimai įamžinti nuotraukose
Kol Balsių malūne skambėjo muzika, šurmuliavo amatų kiemas, žmonės ramiai šnekučiavosi, smalsiausieji nepraleido progos susipažinti su į renginį atvykusiais Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariais, apžiūrėti išrikiuotos technikos, pasiklausyti pasakojimų apie bendras mūsiškių ir NATO karių pratybas. Norintieji galėjo ir prie šarvuočio vairo pasėdėti, ir kulkosvaidį pakilnoti, akies taiklumą išbandyti. Ypač džiaugėsi vaikai – kareiviški dryžiai ant veidų, šalmas, žiūronai rankose – atrodė, kad išsipildė didžiausia jų svajonė.
Ramesnės aplinkos panorę galėjo prisėsti vėsioje salėje ir prisiminti ankstesnius susitikimus – ekrane viena kitą keitė įsimintiniausias akimirkas užfiksavusios nuotraukos. Kitąmet jų bus dar daugiau – renginio organizatoriai šiemet surengė blic plenerą: jo vadovas Vydmantas Bručas ragino kuo įdomesnių kadrų paieškoti, juos užfiksuoti ir atsiųsti į specialiai sukurtą elektroninio pašto dėžutę. Geriausios bus atspausdintos, gal net jų paroda surengta. Norite jas pamatyti – būtinai kitąmet tradiciniame neįgaliųjų renginyje apsilankykite!
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
