„Atviros erdvės forumas – tai didelių diskusijų organizavimo forma, – aiškina VšĮ „Kitokie projektai“ konsultantas Paulius Godvadas. – Ji naudojama, kai žmonės nori kalbėtis tiksliai tik apie tai, kas jiems rūpi.“ Pagrindinis diskusijos klausimas skaidomas į kelias dalyviams rūpimas temas, kiekvienai jų skiriamas atskiras ratas, į kurį susėda norintys ta tema diskutuoti. Kiekvienas diskusijos dalyvis laisvai renkasi tą ratą, kurio tema jam įdomiausia, ir bet kuriuo metu gali iš jo išeiti bei prisijungti prie kito rato. Pasak P. Godvado, tokia forma leidžia per trumpą laiką pasikeisti idėjomis: „Čia vyksta tikri idėjų mainai. Gali per valandą sudalyvauti keliose diskusijose, išgirsti daugybę idėjų.“
Jau trečią kartą surengtos diskusijos iniciatorius, Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius Vaidotas Bacys sako, kad tokia forma ypač tinkama vasarą, kai šilta, ji įtraukianti, dalyvaujantys mokytojai ir kiti specialistai jaučiasi laisvai, nes gali rinktis. „Jeigu mokytojas pajunta pagarbą sau, jei pats gali rinktis, automatiškai keičiasi ir jo elgsena“, – įsitikinęs direktorius.
Svarbiausia – vertybinės nuostatos
V. Bacys sako, kad gyvenimas privertė ieškoti kitokių mokytojų kvalifikacijos stiprinimo formų, nes į mokyklą ateina įvairių vaikų – tarp jų turinčių ir negalią, ir įvairių individualių poreikių. Mokykloje organizuojami mokymai ir diskusijos orientuotos į vertybinių nuostatų kaitą. „Pirmiausia būtina sau atsakyti, ar įtraukusis ugdymas tau priimtinas. Reikia pradėti nuo mąstymo kaitos, tik tada pereiti prie veiksmų. Kai susitvarkai su vertybėmis, paprasčiau susitvarkyti ir su veiksmais mokykloje, klasėje“, – teigia diskusijos iniciatorius.
Paklaustas, ar pavyksta ką nors tokiais būdais pasiekti, treji metai mokyklos direktoriumi dirbantis V. Bacys tvirtina, kad rezultatai akivaizdūs: „Mokytojų, kurie nuo pradžios dalyvauja šiame procese, nuostatos labai skiriasi nuo tų, kurie tik dabar prisijungia, vertybinis pokytis labai ryškus.“
Aukštelkės mokykloje specialiąja pedagoge treti metai dirbanti Ingrida Jurevičiūtė patvirtina direktoriaus žodžius. „Mūsų tikslas – kurti bendruomenišką mokyklą, todėl įtraukios mokyklos modelis iškilo natūraliai. Vaikų negalime rinktis: pas mus eina vaikai ir iš Aukštelkės pusės, kur gyvena milijonieriai, ir iš vienkiemių, kur namuose nėra nei tualeto, nei kriauklės“, – sako Ingrida.
Pasak specialiosios pedagogės, rugsėjį mokyklą turėtų lankyti 12 negalią turinčių mokinių, o iš viso turėtų būti 34 įvairių individulių poreikių turintys vaikai. „Yra ir tokių, kurie neturi nustatytų diagnozių, bet su jais dirbti daug sunkiau negu su turinčiais negalią, – tvirtina Ingrida. Ji priduria, kad su vaikais ne taip sudėtinga dirbti, kaip su mokytojais. – Jei tik kas nors siūloma kitaip, iš mokytojų girdžiu: nenoriu, nemoku, nesugebėsiu, čia tu, čia tavo.“
Socialinio darbo studijas baigęs P. Godvadas mano, kad visiems geros mokyklos kūrimas – skaudi tema, apie kurią kalbama pernelyg neatsakingai. „Tai rimtas iššūkis – jis ne juokingas, ne paprastas, ne administracinis. Visas problemas užkrauti mokykloms – tegul susitvarko, negalima, mokyklos turi gauti paramą, bent jau tos, kurios nori kurti tokią mokyklą. Reikia viską pertvarkyti, nes dabartinis mokymas netinka, klasės netinka, suolai netinka, mokymo įrankiai netinka, mokytojai nepasiruošę. Paramos sistemos iš esmės nėra, tik deklaracijos. Ši tema bus skaudi, kol jos neišspręsime“, – teigia P. Godvadas.
Daugiau kaip 7 tūkst.
Beveik 15 tūkst.
23 tūkst.
Nežinau, man tai neaktualu.
Ką gali bendruomenės?
„(Ne) prisitaikymas...“, „Ar ir kaip švietimas tampa žmogaus teise?“, „Mokytojas: ko iš jo tikimasi ir ką jis gali?“, „Ar įmanoma mokykla visiems be vietos bendruomenės?“, „Mokyti ar leisti mokytis?“ – tik dalis temų, kuriomis diskutavo į Aukštelkę susirinkę mokytojai, specialieji pedagogai, įvairių švietimo institucijų specialistai.
Pats renginio „kaltininkas“ V. Bacys atsisėdo į ratą, kuriame diskutuota apie bendruomenę ir įvairovę. „Mūsų mokykla priima negalią turinčius žmones, o mes diskutavome apie tai, kiek pati bendruomenė yra atvira kitokiems žmonėms, kurie dažnai patys neįsitraukia į bendruomenės gyvenimą. Kalbėjome, ką daryti, kad visi pajustume naudą.“
P. Godvadas įsitikinęs, kad bendruomenių vaidmuo per mažai vertinamas. „Kai kalbama apie vaikus, švietimą, įtraukųjį ugdymą, visą laiką akcentuojama, ką turi daryti tėvai, specialistai, bet niekas nekalba, ką turi daryti kaimynai, bendruomenė, o be jos neįmanoma“, – įsitikinęs VšĮ „Kitokie projektai“ konsultantas.
P. Godvadas mano, kad dauguma socialinių problemų kyla bendruomenėje. „Problemos atsiranda tada, kai bendruomenės veikloje kas nors negerai. Pavyzdžiui, mažutė Varėnos rajone esančio Mardasavo kaimo bendruomenė 90 procentų problemų išsprendžia pati. Sakykim, turiu kaimyną Kazį, kurį savo automobiliu nuvežu, kur jam reikia – ne todėl, kad tai kilnu, o todėl, kad jis mano kaimynas“, – aiškina P. Godvadas.
Jo įsitikinimu, taip pat bendruomenė turėtų pastebėti, ko trūksta, kad kaimynystėje gyvenantys neįgalūs žmonės jaustųsi lygūs. „Pavyzdžiui, negalią turintis žmogus neišeina iš namų, nes prie namų nėra pritaikytos erdvės. Bendruomenė turi tai pastebėti ir pasirūpinti, kad ta erdvė pasikeistų. Žmonės nemato ryšio tarp savo elgesio ir pasekmių. Kad būtų išspręsta daugybė problemų ir kad jų nekiltų, užtenka nedidelių pastangų, nereikia jokių didelių projektų ir planų“, – teigia P. Godvadas.
Diskutuojant ieškota atsakymų
Diskusijoje apie mokyklą visiems dalyvavę mokytojai svarbiausiomis išgirstomis mintimis dalijasi Aukštelės mokyklos feisbuko puslapyje. Štai kai kurios mokytojų užrašytos mintys:
- Neįgalių vaikų Lietuvoje yra tik 2,5 proc., bet kažkodėl jiems vietos niekur nėra.
- Nepritaikytos aplinkos žemina orumą.
- Šiuo metu Lietuvoje viską lemia įstaigos politika, etikos kodeksas, santykiai tarp darbuotojų, įstaigos kultūra (vertybės, tikslai).
- Svarbu priimti susitarimus ir jų laikytis.
- Negatyvo apie negalią turinčius vaikus yra mažiau ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme.
- Įtrauki mokykla yra tada, kai visi aiškiai žino, kas, kada ir už ką atsakingas, ir reaguoja į situacijas profesionaliai.
- Ar tikrai reikia tvoros aplink mokyklą?
- Pati bendruomenė turi pripažinti narių skirtybes.
- Bendruomenė reikalinga man tiek, kiek aš reikalingas bendruomenei.
- Kur pasitikėjimo riba? Kada pasakyti, kad tau nesiseka ir reikia kitų pagalbos?
- Jei su mokiniais nesišneki apie realų gyvenimą, kokia prasmė mokyti?
- Mokytojas turi unikalią galimybę prisiliesti prie žmogaus auginimo, prie visuomenės auginimo, ne tik prie akademinių pasiekimų.
- Mes mažai investuojame į asmeninį santykį su vaiku. Gera mokytis, kur mokytojas myli ne tik dalyką, bet ir vaiką.
„Labai tikiuosi, kad šios dienos diskusijos mokytojų galvose, o ypač – vyresnės kartos, uždegė klaustukų“, – atsisveikindama šypsojosi specialioji pedagogė I. Jurevičiūtė.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
