marius kundrotas

1. Apibrėžimai, istorija ir perspektyvos Dešinės ir kairės sąvokos politiniame žodyne apibrėžiamos įvairiai. Dažniausiai sutinkamos šios idėjinės ir principinės skirtys: dvasia-materija, kultūrinis normatyvizmas-kultūrinis reliatyvizmas, socialinis individualizmas-socialinis kolektyvizmas, skirtybė-lygybė, tąsa-permainos, patriotizmas-kosmopolitizmas, savarankiška iniciatyva-kolektyvinė globa, laisva rinka-reguliuojama rinka, lygūs mokesčiai-diferencijuoti mokesčiai, privati nuosavybė-valstybinė...

„Lietuvos viešajame diskurse tauta šiuo metu yra tapusi smegenis apkaustančia sąvoka, kuri deklaruojama ar kritikuojama, bet ne analizuojama“ – prieš 19 metų rašė Vytautas Kavolis. Norėtųsi tam pritarti ar ne, bet mąstant garbingai – sunku paneigti šiuose žodžiuose glūdint bent dalį tiesos.

Sekmadienio popietę sostinės Katedros aikštėje buvo susirinkę apie dvidešimt jaunuolių su Lietuvos, Baltarusijos ir nacionalistinių organizacijų vėliavomis. „Kuriame nacionalistų internacionalą,“ – juokavo Lietuvių tautinio centro atstovas Marius Kundrotas, iškart pridurdamas, kad tikras nacionalistas visada yra internacionalistas.

2010 m. gegužę Vilniaus apygardos administraciniam teismui sprendžiant – ar leisti sostinės gatvėse homoseksualistų propagandos akciją, ką tik iškepta valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė griebėsi spaudimo, viešai pareikšdama, jog ši akcija turi įvykti. Pažeistas demokratinis valdžių atskyrimo principas, teismų suverenitetas, sulaužyti 109-asis ir 114-asis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai. 2012 m. gegužę – lygiai po dvejų metų – prezidentės laikysena staiga pasikeitė.

Filosofas Arvydas Juozaitis sako įžvelgiąs iš Lenkijos ir Baltarusijos pusės Lietuvai kylančią mesianizmo, t. y. judėjimo, skelbiančio vienos kurios tautos išskirtinį vaidmenį žmonijos istorijoje, grėsmę. Naujienų agentūroje ELTA ketvirtadienį surengtoje diskusijoje „Ar Lietuva moka suprasti savo kaimynus?“ diskutuota, ar Lietuva moka bendrauti su pačiais artimiausiais kaimynais, su kuriais turi sieną.

Viešai išsakytas europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio akibrokštas, raginantis lietuvius susimąstyti apie savo padėtį Vilniaus krašte, suteikė puikią progą pažvelgti į valdžios veiksmus. Ji lyg ir turėtų stengtis užgožti ties konflikto slenksčiu atsidūrusią lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių problematiką, tačiau nieko kito, išskyrus vangią reakciją ir tylą, įžvelgti nepavyko, mano filosofas Vytautas Rubavičius.

Kitą savaitę Lietuvai minėsiant dvidešimt pirmąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, pastebima, kad nebelieka tuo metu puoselėtų idėjų ir siekių. Už per du dešimtmečius gautas galimybes sumokėjome praradimais – nykstantis tautos bendrumo jausmas, lietuvybė, įsivyravęs individualizmas, globalizacija menkina Lietuvos nepriklausomybę, tautos identitetą.

Buhalteriškai skaičiuojant, Lietuva be narystės Europos Sąjungoje (ES) būtų nemoki. Taip sako euroentuziastai. Eurokritikai įsitikinę, kad Lietuva prarado suverenitetą ir galimybę puoselėti vertybes. Skaičiai įkyriai rodo, kad ES duoda valstybei daug, tačiau dalies eurokritikų tai netenkina. Aiškių alternatyvų skeptikai neįvardija, tačiau ES plūsta labai emocingai.

1902 m. iš Vinco Kudirkos „Varpo“ užgimusi Lietuvių demokratų partija paskelbė šūkį: Lietuva – lietuviams. „Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva – tai tolimasis siekis mūsų Lietuvių demokratų partijos“. „Bet išgavimu politiškos laisvės Lietuvių demokratų partijos reikalavimai nepasibaigia.

Artėjant gegužės 8-ajai, Lietuvoje ir pasaulyje kyla vis aštresni debatai apie rengiamą homoseksualistų manifestaciją. Dažnas, paveiktas propagandos, galvoja: kas gi čia tokio – pražygiuos ir nutils. Po to bent metus būsime ramūs. Deja, tai – naivios viltys. Visuomenė jaukinama palaipsniui. Europos ir pasaulio patirtis rodo, jog homolobistų siekiai paradais neapsiriboja.

Ar dalyvaudami Europos Sąjungos (ES) veikloje ir globalizacijos procesuose sugebėsime išsaugoti savo tautinį identitetą ir nacionalines vertybes ir ką šioje srityje gali nuveikti Lietuvoje išrinkti europarlamentarai? Apie tai antradienį buvo kalbama naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje surengtoje viešoje diskusijoje "Kieno interesus gina Lietuvos europarlamentarai?" Diskusijoje dalyvavo buvęs Seimo stebėtojas Europos Parlamente (EP) Arminas Lydeka, buvęs europarlamentaras Eugenijus Mald...

Lietuva prieš 19 metų krauju ir aukomis išsikovojo laisvę, tačiau ar šiandien negalėtų pasikartoti tragiškieji 1991-ųjų metų įvykiai. Tiesa, dabar reiktų gintis ne nuo tankų ar šūvių, bet globalių invazijų, kurios skverbiasi į mūsų tautiškumą. Laisvės gynėjų dienos išvakarėse naujienų agentūroje ELTA vykusioje diskusijoje buvo prisiminti žmonių didvyriškumo dienos - 1991 metų sausio 13-osios - įvykiai.

Jaunimui priklauso kurti šiandienos ir ateities Lietuvą, nes jis gyvens tokioje šalyje, kokią pats susikurs. Politikos veteranai turi padėti ir nebijoti atverti jaunajai kartai vartų į visuomeninius, kultūrinius ir politinius procesus. Prie tokių išvadų apie mūsų šalies jaunimo vaidmenį antradienį Eltoje Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo iniciatyva surengtoje diskusijoje "Kam šiuolaikiniam jaunimui sava valstybė?" priėjo jos dalyviai.

Vladas Genys – aktyvus atgimimo veikėjas, Vydūno mokinys, Tautininkų sąjungos veteranas, Vietinės rinktinės karys, šiandien braižo tautos ir valstybės strategijos gaires. Lietuvos vardo tūkstantmečio proga šnekindami daugelio svarbiausių istorinių įvykių ir veiksmų dalyvį, drauge su lyg vakar išgyventais įspūdžiais, išgirstame šviežias idėjas dabarčiai ir ateičiai.    Dar Biržų gimnazijoje, apie 1937 metus, atvažiavęs Vydūnas išdėstė mums tautiškumo pagrindus.

I dalis II dalis III dalis Lietuva, kaip ir daugelis Europos bei viso pasaulio valstybių, šiuo metu atsidūrė labai svarbioje strateginio pasirinkimo kryžkelėje, o politinė erdvė aiškiai pasidalijo į dvi pagrindines kryptis - liberaliąją (tiksliau "liberastinę")-kosmopolitinę ir tautininkišką-patriotinę.

Naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje kovo 16-ją surengtoje spaudos konferencijoje Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo iniciatoriai Rolandas Paulauskas, Kostas Smoriginas, Vitas Tomkus, filosofas Arvydas Juozaitis svarstė tautiškumo ir patriotiškumo likimą Lietuvoje.

Nepriklausomybės diena suvienijo skirtingas kartas, įvairius visuomenės sluoksnius, atskiras sroves. Žinomi politikai ir intelektualai žengia išvien su alternatyvaus jaunimo atstovais ir žmonėmis iš gatvės. Šiandien darsyk atbundame sutelkti Lietuvos: visi skirtingi ir visi vieningi. Ligšiol gana spontaniškas tautinis judėjimas įgauna aiškią institucionalizuotą struktūrą. Išsibarsčiusios grupės jungiasi į darnias gretas.

Šiandien, valstybės nepriklausomybės atkūrimo dieną, apie 16 val. iš Vilniaus Sereikiškių parko pajudėjo Lietuvių tautinio centro (LTC) organizuotų eitynių kolona. „Balsas.lt“ žurnalistų duomenimis, dalyvių buvo daugiau nei keli šimtai. Sereikiškių parką akylai stebėjo gausios policijos pajėgos, miesto B.Radvilaitės gatvėje nusidriekė virtinė policijos automobilių. Liudininkų teigimu, dėl patrulių ekipažų sunkiai atsirado vietoms kitoms mašinoms. Eisenos dalyviai žygiavo Gedimino prospektu.

Grupė piliečių teigia, kad Darbo birža bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) per mažai kontroliuoja Lietuvoje įsidarbinančių asmenų iš trečiųjų šalių srautus, kas, anot jų, gali lemti aktyvesnį skustagalvių judėjimą Lietuvoje.

Prieš mėnesį įkurta ir save dešiniąja įvardinanti organizacija „Lietuvių tautinis centras“ (LTC) prieš Seimo rinkimus, kuriuose rems Lietuvos centro partiją (LCP), visuomenei prisistatys medžių sodinimo akcijomis. Vienas LTC kūrimo iniciatorių - LCP pirmininkas Romualdas Ozolas spaudos konferencijoje antradienį sakė, jog centras pradeda savo prisistatymą visuomenei „ne piketais, prieštaravimais valdžiai“, o sodindamas ąžuolus.

Daug dėmesio sulaukusi skustagalvių eisena buvo pasmerkta, vadinama gėda ir akibrokštu Lietuvai. Kritikos sulaukė ir netinkamai reagavusi policija,  ir  pavėluotai nuomonę išsakę politikai. Ar rasinė neapykanta Lietuvoje – politinė problema? „Balsas.lt“ pateikia dvi nuomones: Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdančiojo direktoriaus Ronaldo Račinsko ir politologo tautininko Mariaus Kundroto.

Liūdnai pagarsėjusiose skustagalvių eitynėse dalyvavęs politologas Marius Kundrotas nestojo ir neplanuoja stoti į Tėvynės sąjungą, rašoma šiandien išplatintame Tautininkų sąjungos pranešime. Anot partijos pirmininko Gintaro Songailos, M. Kundrotas priešinosi tautininkų ir Tėvynės sąjungos susijungimui. Pats politologas neneigė dalyvavęs kovo 11-osios eitynėse ir tvirtino, kad jos buvo nepagrįstai išpūstos. „Ten daug žmonių žygiavo.

Skandalingose skustagalvių eitynėse kovo 11-ąją Vilniaus gatvėmis koja kojon kartu su rasistinius šūkius skanduojančiais jaunuoliais žengė į konservatorių gretas įsiliejančios Lietuvos tautininkų sąjungos (LTS) narys, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) doktorantas Marius Kundrotas. Toks vaikino žingsnis šokiravo Vilniaus universiteto TSPMI ir partijos vadovus.

Šiandien Lietuvoje vyksta politinės brandos egzaminas. Partinės srovės ir grupės siekia apsibrėžti savąjį tapatumą, atrasti savąją vietą įvairiaspalviame politiniame spektre. Iškyla vertybių, ideologijų, programų klausimai. Šie procesai leidžia tikėtis, jog beveidžio populizmo era eina į pabaigą. Vis dėlto, ne viskas taip paprasta. Pastarųjų kelerių metų istorija rodo, jog politinių grupių tapatumas gali būti latentinis, net apgaulingas, jog iškabos ne visuomet atitinka tikrovę.

Šiai Seimo sesijai po ilgų svarstymų pateikta „Valstybinė šeimos politikos koncepcija“. Retas atvejis, kai vienu klausimu sutaria daugelis parlamentinių partijų, pozicija ir opozicija. Konservatoriai ir liberaldemokratai, liaudininkai ir pilietininkai jau deklaravo pritarimą šeimos institucijos atgaivinimui. Regis, tam pritars dauguma socialdemokratų, kai kurie liberalai ir netgi darbiečiai – artėjant rinkimams, būtų keista elgtis kitaip.

Viktoro Uspaskicho grįžimas daugeliui kelia klausimus. Kas paskatino? Nejau tolimosios Urdomos išeivis, Lietuvoje pasidaręs puikią verslininko ir politiko karjerą, būtų toks kvailas, kad grįžtų į laukiančios teisėsaugos glėbį be atitinkamo garanto? O gal savo tėvynainio išsižadėjo pati Maskva, susitarusi su Lietuvos politiniu elitu? Rusiją valdančių struktūrų gebėjimus „įtikinti“ gerai žinome iš savo tautos patirties, kita vertus – grįžtančiam V.Uspaskichui laisvai galėjo būti suteiktas tam ti...

Baltijos kelio sukaktis grąžina į tautinio atgimimo pradžią. Kas įgyvendinta, kas pasiekta, o ko neįstengta, nespėta, neišdrįsta? Kurios aktualijos pakito, o kurios išlieka ligšiol? Sovietinės okupacijos, rusiškojo imperializmo, komunistinės ideologijos samplaika šiandien dažnai skamba retrospektyviai, kartais – tiesiog retrogradiškai. Supaprastintas problematikos pateikimas įgauna karikatūrišką vaizdą ir suteikia progą priešininkų patyčioms. Šitaip užgožiama reali padėtis ir tikrieji iššūkiai.

Seime svarstoma iniciatyva kadenciją baigusiems parlamentarams skirti valstybės rentas dėsningai sulaukė įvairių ir prieštaringų vertinimų. Daugelis jų – išankstiniai, vienašališki, angažuoti. Objektyvumo čia aiškiai stinga, nors tai būdinga visai mūsų politinei sąmonei. Vis dėlto, pamėginkime žvilgtelti į abi šio klausimo puses. Visuomenėje Seimas – toli gražu, ne pati populiariausia institucija.

Žlugus gegužės 25 d. planuotai homoseksualizmo manifestacijai, lyg iš gausybės rago pasipylė aršūs kaltinimai ją sustabdžiusioms jėgoms. Andrius Bielskis Vilnių įvardino „Homofobiškos kultūros sostine“. Nida Vasiliauskaitė iškėlė klausimą – „Ar Lietuva – vis dar sekuliari valstybė?“ Europinė konjunktūra ėmė grasinti sankcijomis.

Savivaldos rinkimai lauktojo stabilumo taip ir neatnešė. Eilinį sykį išsiskiria sostinė, ne tik visos valstybės reprezentacija, bet ir didžiausių investicijų erdvė. Tėvynės Sąjungai surėmus kaktas su „Tvarka ir teisingumu“, socialdemokratams blaškantis, o abonentams piktdžiugiškai kikenant, į Vilnių grįžta Liucijano Želigovskio era. Lietuviškųjų partijų rietenos auksinius – balansinius – mandatus suteikė Lenkų Rinkimų Akcijai.

Lietuvos politinė sistema žengia sunkiu raidos ir brandos keliu. Pasirodo ir išnyksta vis naujos politinės grupės, judėjimai, partijos. Vienos jų apsibrėžia daugiau ar mažiau aiškius vertybinius, idėjinius, ideologinius kontūrus, kitos mėgina suderinti įvairių politinių modelių aspektus, trečios į artikuliuotą pasaulėžiūrą net nepretenduoja. Ideologinių partijų raida patyrė ne vieną išbandymą.

Vos tik pasibaigė rinkimai, išsyk pasipylė vertinimai. „Išmėginimas valdančiai koalicijai“, „populizmo eros pabaiga“, „istorinė pergalė“, „sugrįžimas iš užmaršties“ – šie ir kiti skambūs šūkiai, priklausomai nuo lūkesčių ir siekių, lydėjo tiek rinkimų agitaciją, tiek jų rezultatus. Rinkimų lyderiais tapo Tėvynės Sąjunga – lygiagrečiai su valdančiąja Socialdemokratų partija: vieni gavo daugiausia balsų, kiti – daugiausia mandatų.

Šiandieninio Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos išsiskyrimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atveria istorinę perspektyvą Lietuvai. Regis, šią perspektyvą įžvelgia ir Lietuvos valstybės vadovas ar bent jo konsultantai Vakaruose. Iš JAV pasigirstantys reportažai teikia vilties, jog ilgą laiką grėsmės įvaizdžiu buvusi Baltarusija Lietuvai taps artimesnė, draugiškesnė ir kartu – broliškesnė.

Sausio 13-ąją Vilniuje surengtas viešas jaunimo renginys pagerbti žuvusiems lietuvių patriotams. Renginyje prisiminta ne tik 1991 m. įvykusi tragedija, bet ir jos užsakovai. Drauge prisimintas ir visas Lietuvos išsilaisvinimo kelias. Šiame jaunimo renginyje numatytos dvi dalys: atminimo laužas ir koncertas “Rokas prieš komunizmą”. Atminimo lauže rengtasi dūmais išsiųsti į nebūtį užsilikusią okupacinę simboliką, tačiau ši idėja laisvos Lietuvos valdininkams sukėlė tikrą siaubą.

Tautiškumas šiandien – viena labiausiai kritikuojamų ir kartu mažiausiai diskutuojamų temų. Tai nekelia nuostabos: šiais laikais madinga reliatyvistinė pasaulėžiūra, linkusi neigti visas žmogiškąsias bendrybes, pradedant tokiomis vertybėmis kaip gėris, tiesa ir dora, baigiant bendro pobūdžio tapatybėmis – netgi tokiomis akivaizdžiomis kaip lytis. Žmogus, gyvenantis pats sau ir dėl savęs, verčiamas visa ko matu. Ir to padarinius nesunku pastebėti.

Dešinės ir kairės sąvokos šiandien – netgi jas pagimdžiusiame Vakarų pasaulyje – nebėra tokios vienareikšmės, tikslios ir aiškios, kaip norėtųsi jomis save apibrėžiančioms politinėms jėgoms ir srovėms.

Tai istorija, pažįstama daugeliui, kam teko auklėti jauną šunį ar katiną. Ypač gyvenant miesto bute. Viena kertinių problemų – išmokyti savo augintinį gamtos reikalus atlikinėti tik tam skirtoje vietoje. Šį mokslą teko pereiti ir mano katinui. Gyvūnėlis – mielas, jaukus ir švelnus. Dirbant kompiuteriu arba skaitant knygą, įsitaiso ant kelių ir murkia. Tačiau su higienos reikalavimais apsiprasti jam nebuvo lengva.

Darbo partija pastaruoju metu griūva ne dienomis, o valandomis. Atrodo, vos vakar visą tautinę, pilietinę ir patriotinę Lietuvos visuomenę bauginęs „Archangelsko baubas“ išgyvena paskutines dienas. Stambiųjų verslo grupių ir netgi užsienio įtakos grėsmė, kurią daugelis politikos apžvalgininkų – galbūt, ne be pagrindo – įžvelgė Darbo partijos ir jos lyderio veiksmuose, netikėtai atslūgo. Tiek šios partijos iškilimas, tiek nenumaldomas jos griuvimas – vertas, kad į juos įsigilintume.

Šios dvi sąvokos pernelyg dažnai painiojamos. Vienu atveju principai vadinami ambicijomis, kitu atveju ambicijos – principais. Abiem atvejais ši sumaištis ne į naudą principams. Žvelgdami giliau, įsitikintume, kad tarp šių dviejų kategorijų – ne daugiau bendro negu tarp garbės ir puikybės, teisingumo ir susidorojimo, tikėjimo ir prietaringumo. Dar daugiau: šios kategorijos viena kitai tiesiog priešingos. Kuo daugiau puikybės, tuo mažiau garbės.

Lietuvos kelias Europon jau beveik dešimtmetį skamba kaip pagrindinis valstybės ir visuomenės strateginis tikslas. Atsižvelgiant į šį tikslą nagrinėjami visi politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai klausimai. Visų problemų sprendimu ir panacėja laikomas prisitaikymas prie Europos normų.

Vis netyla skandalai dėl pranašo Mahometo karikatūrų ir musulmonų reakcijos į jas. Pažvelkime į šiuos įvykius truputį kitu kampu nei įprasta. Visų pirma derėtų skirti islamo kultūrą pačią savaime nuo jos atstovų invazijos, kai žmonės, atvykę į svetimą kraštą, ima reikalauti sau ypatingų teisių. Tokiems belieka pasakyti: brangieji, grįžkit namo ir ten kovokit už savo teises. Tačiau tai tiktai viena medalio pusė.

Staigus valdančiosios Pilietinės demokratijos partijos (PDP) posūkis į Centro sąjungos atkūrimą iš pažiūros galėtų stebinti. Vos prieš trejus metus kūrę Darbo partiją, dar tiktai šių metų pavasarį – Pilietinės demokratijos partiją, šiandien tie patys žmonės jau svarsto trečios partijos įkūrimą. Nespėjus aiškiai apsibrėžti savo ideologinių pagrindų, kuriami vis nauji ir nauji politiniai dariniai.

Norintiems greitai susidaryti nuomonę apie kairiųjų ir dešiniųjų ideologiją pakanka poros žodžių. Užtenka įsiklausyti į smagų žodžių žaismą anglų kalboje: right – „dešinė“, taip pat – „teisinga“, left – kairė – tai, kas lieka. O jei dar prisiminsime rusų levo (mūsų jaunimo žargone „lievas“ – „prastas, niekam tikęs“), iš karto taps aišku, kam priklauso tiesos monopolis. Lietuviams tokiai pat nuomonei susidaryti nereikia net lingvistinių vingrybių.

Žvelgiant į politinių marginalijų - smulkių ir neįtakingų partijų - veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, buvo galima daryti išvadą, kad jos tokios neįtakingos ir liks, kadangi negali susivienyti. 2003 metais atsirado politinės galios centras, apie kurį jie jau galėjo vienytis. 2003 metai jiems davė lyderį - tai Rolandas Paksas. Jo šalininkų stovykloje galiu pastebėti didžiąją dalį marginalinių partijų veikėjų.