Dešinės ir kairės sąvokos šiandien – netgi jas pagimdžiusiame Vakarų pasaulyje – nebėra tokios vienareikšmės, tikslios ir aiškios, kaip norėtųsi jomis save apibrėžiančioms politinėms jėgoms ir srovėms. Ką ir kalbėti apie posovietinę erdvę, kur daugybė „persikvalifikavusių“ vakarykščių komunistų ir jų rezerve laukusių komjaunuolių tapo „dešiniaisiais“, o feodaliniais santykiais grįsta sovietinė nomenklatūra – „kairiaisiais“?
Buvo laikai, kai „dešinė“ reiškė tradiciją, patriotizmą ir privatumą, o „kairė“ – priešingai, reformas, kosmopolitizmą ir kolektyvizmą. Vėliau visi šie „dešinės“ ir „kairės“ elementai išsiskyrė ir persimaišė tarpusavyje, sudarydami visiškai naujas, iki tol neįprastas kombinacijas, niekaip neįtelpančias į tradicinius politinius modelius. Daugelis šiandieninių liberalų, pabrėždami privatumą, socialiniu ir ekonominiu požiūriu būtų dešinieji, tačiau tautiniu požiūriu – gryni kairieji, niekuo nenusileidžiantys, o kartais netgi lenkiantys daugelį socialistų. Beje, Amerikoje – kitaip nei Europoje – liberaliajai krypčiai atstovaujanti Demokratų partija ir Respublikonų partijos modernistai priskiriami būtent kairei, o ne dešinei. O kuriai pusei reikėtų priskirti nacionalsocializmą? Socialistų ir liberalų interpretacijose ši politinė srovė priskiriama kraštutinei dešinei, tačiau nemažai konservatorių laiko nacionalsocialistus tokiais pat kairiaisiais, kaip ir komunistus. Kartais kyla visiškai pagrįstų siūlymų mažiau kalbėti apie vis labiau abstrakcija virstančią „kairės ir dešinės“ takoskyrą ir daugiau – apie konkrečias ideologines kryptis: konservatizmą, nacionalizmą, krikščioniškąją demokratiją, socializmą ir liberalizmą.
Vis dėlto galima rasti tam tikrą bendrąjį vardiklį, skiriantį dešinę nuo kairės – bent jau pirminių šaknų lygmeniu. Kairieji kultūrinius veiksnius išveda iš socialinių: prisiminkime Karlo Marxo (Karlo Markso) „ekonominę bazę ir kultūrinį antstatą“. Dešinieji – priešingai: socialinius (taip pat – ir ekonominius) reiškinius išveda iš kultūrinių. Taigi dešiniųjų dėmesio centre – dvasia, kairiųjų – materija.
Iš čia ir kilo pati pirminė dešinės ir kairės takoskyra. Ištikimybė tradicijai – tai ne kas kita, kaip dar neįsisąmoninta nuojauta, kad vertybės priklauso dvasinei, metafizinei, viršlaikinei plotmei, todėl jos esmė nekinta. Gilesni vertybių sklaidos apmąstymai vertė koreguoti ir tikslinti sąvokas, išskiriant konservatizmą, modernizmą ir fundamentalizmą: konservatizmo ir modernizmo takoskyrą sąlygoja skirtingi vertinimai laiko perspektyvoje, iškeliant sena arba nauja, o fundamentalizmui ši takoskyra apskritai neegzistuoja, todėl vertybių raiška gali įgauti tiek tradicines, tiek modernias formas, tačiau turinys dėl to nesikeičia.
Dešiniųjų pagarba privatumui savo ruožtu gimė ne iš ko kito, kaip iš Charleso Tayloro (Čarlzo Teiloro) gana tiksliai apibūdinto autentiškumo idealo, iškeliančio žmogų ne kaip tam tikros biologinės rūšies atstovą, o kaip savitą ir potencialiai reikšmingą dvasinę esybę.
Galiausiai Johno Locke'o (Džono Loko) išplėtota prigimtinių teisių teorija – taip pat pagrįsta dvasinėmis vertybėmis: šios teisės – nuo pat pradžių buvo siejamos ne su kokiais nors visuomeniniais, ar juolab ūkiniais modeliais, bet su jas nustačiusiu pirmapradžiu Kūrėju. J. Locke‘as, tradiciškai laikomas vienu ryškiausių liberalizmo pradininkų, dvasingumu rėmėsi ne ką mažiau kaip konservatizmo pradininku vadinamas Edmundas Burke‘as (Edmundas Berkas).
Kalbant apie tautiškumą, daugeliu atvejų sudarantį patriotizmo ir pilietiškumo pagrindą, jis visa savo esme išauga dvasinio pasaulio dirvoje, pradedant tokiomis kategorijomis kaip artimo meilė, tęsiant kalba ir kultūra, baigiant asmenybės įsiprasminimu už savos, asmeninės erdvės ir laiko ribų.
Moksliškai, socialinių reiškinių kilmę iš kultūrinių prielaidų, vienas pirmųjų pagrindė dar Maxas Weberis (Maksas Vėberis), šiandien šią liniją plėtoja tokie žymūs mąstytojai kaip Danielis Bellas (Danielis Belas).
Dešiniesiems tradiciškai rūpi tokios vertybės kaip šeima, tautiškumas, dora, o kairiuosius labiau domina ūkis, pramonė, verslas ir apskritai – žemiškoji gerovė. Žinoma, tai nereiškia, kad visi dešinieji mąsto vien vertybinėmis kategorijomis, o visi kairieji jas ignoruoja, tačiau tam tikri prioritetai, akcentai ir tendencijos – nesunkiai pastebimi netgi plika akimi.
Kitas klausimas, kad ilgainiui – ypač liberalioji „dešinė“ – nutolo nuo pirminių sampratų ir nuostatų, visą dėmesį sutelkdama į formą, bet ne turinį, socialinę ir ekonominę struktūrą, bet ne vertybes. Šiandieninė – daugiausia liberalų įtvirtinta – „kairės“ ir „dešinės“ takoskyra pagal ekonominius modelius iš esmės rodo absoliučiai materialistinę pasaulėžiūrą, šiuolaikinius liberalus priartinančią prie socialistų ir komunistų labiau negu prie konservatorių, tautininkų, religinių ir šeimos vertybių saugotojų.
Atsižvelgiant į pirmapradę takoskyrą, pagal dvasios arba materijos pirmenybę socialiai orientuoti krikščionys demokratai arba liaudinės pakraipos tautininkai (ypač populiarūs vargingesnėse trečiojo pasaulio šalyse) yra dešinieji, o materialistinei, hedonistinei ir kosmopolitinei pasaulėžiūrai atstovaujantys liberalai – kraštutiniai kairieji. Ekonominiai modeliai ir kiti formos klausimai – iš esmės antraeiliai: pagrindinė takoskyra gimsta vertybinio turinio lygmeniu.
Teorinė samprata, nureikšminanti kultūrinių veiksnių įtaką socialiniams reiškiniams, atsispindi ir praktikoje. Iš čia ir gimsta siūlymai įteisinti lošimo namus, prostituciją ir kai kurias narkotikų rūšis, liberalizuoti žiniasklaidą – su visomis pornografijos ir smurto tendencijomis, tokiais būdais tikintis paskatinti verslą ir mokesčių įplaukas į valstybės biudžetą, tačiau neapskaičiuojant, kokių socialinių, administracinių ir netgi finansinių sąnaudų pareikalaus šių reiškinių padariniai: gausėjantis nusikalstamumas, įvairios psichologinės priklausomybės, šeimos institucijos irimas ir galiausiai – iš to išplaukianti demografinė ir socialinė krizė. Primityvus materializmas ilgainiui atsigręžia prieš pačius jo šalininkus.
Šiuo metu Lietuvoje tradicinėms dešiniosioms vertybėms ir jomis besiremiančiai visuomenės daliai atstovauti pretenduoja mažiausiai dvi parlamentinės partijos: visų pirma – iš Sąjūdžio vadovybės išaugusi Tėvynės sąjunga, antra – iš jos kilusi, per daugybę vidinių transformacijų ir ilgas savosios nišos paieškas perėjusi partija „Tvarka ir teisingumas“. Atskirus dešiniosios politikos akcentus – pradedant šeima ir baigiant tautiškumu – deklaruoja ir kai kurios kitos partijos, pagal kitus kriterijus priskiriančios save kairiajai pusei arba centrui: visų pirma Valstiečių liaudininkų partija ir neseniai susikūrusi šiandieninio Seimo pirmininko vadovaujama Pilietinės demokratijos partija. Tačiau tautiniai, moraliniai ir šeimos vertybių akcentai jose – vis dar gana silpni, tebeliekantys geriausiu atveju savotišku priedu prie kitų – visų pirma materialinės gerovės tikslų.
Nenuostabu, kad tautinėms ir krikščioniškosioms partijoms dėl vienų ar kitų priežasčių neperžengiant rinkimų barjero, į jų nišą ir rinkėjus taikosi kitos partijos. Svarbiausia, kad visiškai nepavydu: jeigu šios partijos išties įgyvendintų tautines, moralines ir šeimos vertybes, tai kitoms patriotinėms ir religinėms partijoms tiesiog nebeliktų pagrindo atskirai veiklai. Tuomet būtų galima išsiskirstyti, perdavus nišą perspektyvesnėms jėgoms arba patiems įsilieti į jas, o galbūt ir išlikti kaip draugiškoms, bet savarankiškoms partijoms, kaip įvyko kaimyninėje Lenkijoje, konservatyviajai partijai „Teisė ir teisingumas“ koaliciniais partneriais pasirinkus tautinių liaudininkų partiją „Savigyna“ ir tautinių krikščionių demokratų partiją, oficialiai žinomą kaip Lenkijos šeimų lyga. Kas gi trukdytų lietuvių tautininkams, jaunalietuviams, kitoms tautinėms partijoms bei krikščionims demokratams remti vertybiškai artimas didesnių partijų iniciatyvas? Nesinori kalbėti už visus, bet greičiausiai niekas. Kad tik tų iniciatyvų būtų...
Deja, Lietuvos atvejis – ganėtinai skiriasi tiek nuo Lenkijos, kur konservatoriai su tautininkais ir krikščionimis sudaro tvirtą vertybinį bloką, tiek ir nuo broliškos Latvijos, kur parlamentiniu lygmeniu atstovaujama ne tiktai konservatyvioji Liaudies partija, bet ir tautinė partija „Tėvynei ir laisvei“ bei krikščioniškoji Latvijos Pirmoji partija, visoms trims vaidinant reikšmingą vaidmenį valstybės teisėkūroje ir administravime.
Lietuvoje konservatyviajai nišai atstovauti pretenduojanti Tėvynės sąjunga, iš jos vadovybės pasitraukus Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui, paskendo klajonėse tarp konservatizmo ir liberalizmo. Šiandieninio šios partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus politikos – net ir su geriausiais norais bei pagarba jo asmenybei neišeina laikyti nei konservatyvia, nei patriotiška. Parama KGB rezervininkams ir konformistinė tyla, vykstant lemtingai kovai dėl šeimos vertybių su įvairiais dekadentiniais visuomenės sluoksniais, rodo veikiau siekį bet kokia kaina išsilaikyti parlamente, sugeriant besiskaldančių liberalų rinkėjus negu tvirtas vertybines pozicijas. A. Kubiliaus vaidmenį Tėvynės sąjungoje galima palyginti su Johno Majoro (Džono Meidžoro) vaidmeniu britų konservatorių partijoje, kai konjunktūriškas ir pragmatiškas liberalizmas taip išplovė pirmines vertybes, jog niekais buvo paverstas visas ligtolinis nuo Wintsono Churchillio (Vinstono Čerčilio) iki Margaret Thatcher (Margaret Tečer) kauptas politinis kapitalas. Ar bereikia stebėtis, jog A. Kubiliaus vadovaujama Tėvynės sąjunga iki šiol dar nė karto neiškilo aukščiau abejotino „opozicijos lyderių“ lygio? Pasitraukus V. Landsbergiui Lietuvos konservatoriams valdančiosios partijos statusą pamatyti tapo sunkiau negu savo ausis.
Ką jau kalbėti apie „Tvarką ir teisingumą“: šios partijos branduolys, perėjęs konservatorių, liberalų, galiausiai liberalų demokratų nišas, per visą savo politinę veiklą pasižymėjo gana kontroversiškais sprendimais, pradedant Lietuvos laivyno ir vieno paskutinių likusių valstybinių bankų pardavimu svetimos kilmės kapitalui, baigiant koalicijomis su lenkais, atiduodant jų malonei lietuviškąjį švietimą. Po tokių žingsnių dar visai nesena pretenzija susilieti su tautininkais, perimant jų vardą ir politinę nišą, skamba mažų mažiausiai keistai. O kur dar vėlesnės istorijos su „almaksais“ ir borisovais... Ne mažiau keisti ir šiandieniniai šios partijos vadovų išvedžiojimai, neva tai ne jie po nevykusių bandymų perimti tautininkus nutarę mėgdžioti konservatyviąją lenkų partiją „Teisė ir teisingumas“, bet pastaroji perėmusi savo vardą iš gerokai seniau šias vertybes deklaravusių Lietuvos liberaliųjų demokratų. Tokiu atveju belieka paskelbti, kad iš Lietuvos ir, ko gero, asmeniškai Rolando Pakso sau pavyzdį ėmė ir 1993 m. įsikūrusi vengrų tautinė partija „Teisingumas ir gyvenimas“. Rimtas politikas atidžiau pasistudijuotų kitų šalių patirtį, prieš viešai skelbdamas apie savo neegzistuojančią įtaką jų politiniam gyvenimui. Teisingumo ir tvarkos akcentai – toli gražu nėra Lietuvos liberalų demokratų išradimas. Jeigu jie išties pretenduoja užimti šią nišą savo valstybėje – tai sveikintina ir pagirtina, jeigu, žinoma, tai neliks vien populistinėmis deklaracijomis. Visai tikėtina, kad šioje partijoje – kaip ir daugelyje kitų – išties esama savo tautai ir Tėvynei atsidavusių žmonių. Tačiau partijos liniją lemia ar bent atspindi ne kas kitas, o jos vadovai. Jeigu partija neįvertins jų klaidų, visa priešrinkiminė pompastika galimiems bendražygiams ir rinkėjams atmuš bet kokį ūpą ne mažiau negu pasitikimas žemiausio lygio rusų „zonos“ žargonu.
Tėvynės sąjungoje šiandien tarytum šviečiasi nauja perspektyva: jau viešai kalbama, kad nuoseklūs konservatoriai kartu su patriotiniu ir krikščioniškuoju šios partijos sparnu pasirengę iš esmės keisti vadovybę. Belieka palinkėti sėkmės. Jeigu tai pavyktų, išties būtų galima kalbėti apie konservatyviųjų, tautinių ir krikščioniškųjų jėgų koaliciją – kaip Lenkijoje arba Latvijoje. Gal tai iš pat pradžių ir nebūtų taip paranku pragmatiniu, konjunktūriniu požiūriu kaip flirtas su liberalais – tiek partijos viduje, tiek už jos ribų – tačiau ilgainiui duotų kur kas aiškesnę ir ko gero, ilgalaikę vertybinės politikos perspektyvą.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos tarybos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.