Darbo partija pastaruoju metu griūva ne dienomis, o valandomis. Atrodo, vos vakar visą tautinę, pilietinę ir patriotinę Lietuvos visuomenę bauginęs „Archangelsko baubas“ išgyvena paskutines dienas.
Stambiųjų verslo grupių ir netgi užsienio įtakos grėsmė, kurią daugelis politikos apžvalgininkų – galbūt, ne be pagrindo – įžvelgė Darbo partijos ir jos lyderio veiksmuose, netikėtai atslūgo. Tiek šios partijos iškilimas, tiek nenumaldomas jos griuvimas – vertas, kad į juos įsigilintume.
Darbo partija – dar ją kuriant – vienareikšmiškai siejama su vienu pagrindinių steigėjų ir dabartiniu jos pirmininku verslininku Viktoru Uspaskichu. Fenomenologiškai ši partija priskiriama tai pačiai kategorijai, kaip ir Vytauto Šustausko Laisvės sąjunga, Artūro Paulausko Naujoji sąjunga ir Rolando Pakso Liberalų demokratų partija. Iš esmės vadų ir vadukų partijos mūsų visuomenėje – iki šiol ryškesnės negu ideologinės partijos. Netgi tos partijos, kurios būrėsi idėjiniais pagrindais, neišvengė slinkties link sąsajų su joms vadovaujančiomis asmenybėmis: taip socialdemokratai, susijungę su ekskomunistine LDDP, virto personaline Algirdo Brazausko partija; Liberalų ir centro sąjunga – tokia pat personaline Artūro Zuoko partija, ištikimai ginančia jo poziciją. Tėvynės sąjunga ilgą laiką buvo siejama su savo pirmuoju vadovu – prof. Vytautu Landsbergiu, tačiau viena pirmųjų pakeitė personalinės partijos įvaizdį, jo vieton išsirinkdama pirmininku Andrių Kubilių. Ar daug iš to laimėjo – kitas klausimas: V. Landsbergis gebėjo sutelkti gana skirtingus šios partijos elementus, o šiandien vis labiau ryškėja takoskyra tarp neoliberalios, dažnai – konjunktūrinės A. Kubiliaus politikos ir krikščioniškos, ortodoksinės ir patriotinės šios partijos srovių, besitelkiančių aplink naujas ryškias asmenybes – Ireną Degutienę, Viliją Aleknaitę-Abramikienę, Jurgį Razmą, Rytą Kupčinską, Povilą Jakučionį, Saulių Pečeliūną. Tam tikros savarankiškumo tendencijos ryškėja ir Jaunųjų konservatorių lygoje. Išsiskyrusios pozicijos KGB rezervistų, šeimos vertybių apsaugos ir netgi euro įvedimo klausimais rodo ne tiktai vidinę šios partijos fragmentaciją, kuri leidžia spręsti apie tam tikrą vidinį demokratiškumą, bet ir gana skirtingas vertybines nuostatas. Akivaizdu, kad šią partiją bejungia tik jos istorija.
Tam tikri poslinkiai nuo personalinės, vienos asmenybės vienijamos partijos prie kolektyvinės tapatybės, kartais ryškėja ir Naujosios sąjungos bei liberalų demokratų viduje. Kylančios naujos asmenybės – Gediminas Jakavonis, vėliau – Vilija Blinkevičiūtė, šiandien – Artūras Skardžius Naujojoje sąjungoje, Valentinas Mazuronis ir Evaldas Lementauskas liberalų demokratų gretose, jų iškilimas ir veikla – vis aiškiau rodo, kad ir šių partijų tapatybė nebesiremia vieno asmens autoritetu.
Asmenybė, kaip pagrindinis politinis simbolis – dar gana gajus, tačiau pamažėle praeitin slenkantis reiškinys. Vis daugiau ženklų rodo, kad personalizmo ir „vadizmo“ liga po truputį lėgsta ir Darbo partijoje. Jos lyderiui V. Uspaskichui gastroliuojant savo Tėvynėje, Loretos Graužinienės vadovaujama Seimo frakcija suartėjo su opozicijoje esančiais liberalais demokratais: daugelis darbiečių kartu su jais birželio mėnesį balsavo už iniciatyvą euro įvedimo klausimu surengti referendumą. Tai buvo galima laikyti pirmuoju savarankiškos politikos ženklu: akivaizdus prieštaravimas partijos vadovo linijai ir koaliciniams partneriams – visų pirma A. Brazausko socialdemokratams – reikalavo išties nemažos politinės drąsos. Tiesa, vėliau sugrįžęs lyderis vėl suėmė partiją į savo „geležines rankas“, tačiau jo vienvaldystė jau niekada nebetapo tokia absoliučia, kaip iki tol. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui darbiečiui Petrui Baguškai už savarankišką liniją teko sumokėti naryste partijoje, tačiau jo pusę parėmė nemažai partiečių, tarp jų – tuometinis vicepirmininkas ir vienas šios partijos kūrėjų – Viktoras Muntianas. Vidinė trintis dar labiau sustiprėjo jam perėmus Seimo pirmininko postą iš Naujosios sąjungos pirmininko A. Paulausko. Akivaizdu, ar bent jau tikėtina, kad šitaip mėginta V. Muntianą pritildyti duodant aukštą postą. Tačiau drąsus ir principingas jo būdas nustelbė visus konjunktūrinius skaičiavimus. Tapęs vienos iš trijų pagrindinių valstybinių institucijų vadovu, V. Muntianas toliau ryžtingai kritikavo V. Uspaskicho partinio vadovavimo metodus ir vienas už kitą skandalingesnius poelgius asmeniniame ir viešajame gyvenime. Ir štai priartėjo atomazga.
Darbo partijos ir jos politinio vaidmens raidą buvo gana nesunku nuspėti nuo pat pradžių. Įkurta vieno stambiausių šalies verslininkų, ši partija, pretenduodama į proletarinį, liaudinį elektoratą, pasivadino Darbo partija, ir čia pat laimėjusi penkias vietas Europos Parlamente prisijungė prie dešiniosios Liberalų frakcijos. Į šią europinę instituciją išvykus potencialiems šios partijos ideologams – vienam lietuviškojo liberalizmo pradininkų Arūnui Degučiui ir ekonomistei Onai Juknevičienei – susidarė akivaizdus ideologinis vakuumas. Galimybė suformuoti bent šiokį tokį ideologinį tapatumą – negrįžtamai prarasta.
Populistinės partijos, pagrįstos skambiais šūkiais ir stokojančios ideologinio turinio, taigi – ir ilgalaikės valstybės vystymosi vizijos – paprastai yra tik vienų rinkimų partijos. Jos ateina susitvarkyti savų, asmeninių ir grupinių interesų, o po to – neišpildžiusios rinkėjų lūkesčių – išblėsta, suyra ir išnyksta. Šis likimas ištiko Naująją sąjungą – tiesioginį Darbo partijos pirmtaką, Kaune – Laisvės sąjungą, neišvengė to ir Darbo partija. Galima buvo tiktai spėlioti: kur pasitrauks jos buvusieji nariai.
Vidinius veiksnius papildė išoriniai. Ryškėjanti vidinė sumaištis neišvengiamai skatino buvusius bendražygius dairytis vietos kitur. O kiti – nesnaudė.
Pirmąjį smūgį Darbo partijai sudavė tautininkai. Kovo mėnesį Darbo partijos Joniškio skyriaus pagrindą sudarantis jaunimas vieningai perėjo į negausią, tačiau sparčiai kylančią Tautininkų sąjungą. Buvęs šio rajono darbiečių, o šiandien – tautininkų lyderis Edmundas Bernotas neslepia didelių politinių planų: pakėlėme Darbo partiją, pakelsime ir tautininkus!
Antrąjį smūgį sudavė konservatoriai. Šiandien sunku spręsti, ar jų veiksmai dėl interpeliacijos tuometiniam Seimo pirmininkui A. Paulauskui buvo iš anksto suderinti su tolesnių procesų prognozėmis. Tačiau šie veiksmai – akivaizdžiai paspartino tolesnę raidą Darbo partijoje. A. Paulauską pakeitęs V. Muntianas, pajutęs augančią galią ir paramą, priešingai nei jį pasiūliusios Darbo partijos vadovybės lūkesčiai, tapo dar savarankiškesnis nuo V. Uspaskicho nei iki tol. Pastarajam beliko sušaukti partijos suvažiavimą, kuriame V. Muntianas buvo pašalintas iš pirmininko pavaduotojo pareigų. Išsyk po to septyni Darbo partijos parlamentarai paliko Darbo partijos frakciją, įkurdami savarankišką – Pilietinės demokratijos frakciją. Kartu su jais, pasitraukė ir V. Uspaskicho „tėvonija“ laikomų Kėdainių rajono merė Nijolė Naujokienė.
Kur link toliau pasuks pasitraukusieji darbiečiai – dar nežinia. Tačiau jų veikla Darbo partijoje – jau istorija.
Darbo partija savo radikalių reformų pažadais pritraukė daugybę aktyvių žmonių visoje Lietuvoje. Rajonuose didesnį politinį vaidmenį vaidina ne ideologijos, bet vietiniai interesai ir poreikiai. Todėl rajonų politikus lengva patraukti įvairiems „didžiosios politikos“ mesijams. Ir taip pat lengva juos nuvilti. Darbo partija susikūrė šių žmonių darbu – žmonių, kuriems taip ir liko tiktai „darbinių arklių“ vaidmuo. Tai, kad visa partija sukurta tiktai vieno jos lyderio veiklos pagrindu – mitas. Kaip ir tai, kad V. Uspaskichas atgaivinęs Kėdainius. Šio miesto ir rajono ekonomiką pakėlė įvairios čia veikiančios įmonės, tarp jų – nieko bendra su V. Uspaskichu neturinti „Lifosa“, o patį miestą išgražino jos architektai. Sutvarkytas Kėdainių „vaizdelis“, dažnai naudojamas V. Uspaskicho propagandai, toli gražu – ne jo nuopelnas. Ne jo nuopelnas ir Darbo partijos sėkmė.
Politikai, apsigavę V. Uspaskicho dosniai dalytais pažadais, šiandien yra tokioje pačioje kryžkelėje, kaip ir šios partijos rinkėjai. Ir tiek rinkėjams, tiek ir buvusiems arba dar ir tebesantiems jos nariams po truputį ryškėja tikroji šios partijos padėtis ir perspektyva. Susibūrusi Pilietinės demokratijos frakcija ir jos bendražygiai rajonuose gali pasirinkti pačius įvairiausius kelius: kurti naują partiją, arba jungtis su kuria nors jau šiandien veikiančia politine jėga. Tegul ir ne itin įtakinga: taip dar visai neseniai buvęs konservatorius R. Paksas susijungė su liberalais ir išvedė juos į valdančiosios partijos lygmenį. Kur pasuks būsimieji darbiečiai – jų pačių sprendimas.
Viena iš tokių partijų, su kuriomis būtų galima kalbėtis apie bendrus tolesnius veiksmus, galėtų būti tautininkai: dalis buvusiųjų darbiečių jau pasuko šiuo keliu. Žinoma, jungimasis su bet kuria iš jau veikiančių partijų turi tiek pliusų, tiek minusų. Viena vertus, jungiantis su kita partija nebereikia naujai ieškoti savos politinės tapatybės, kuri, kaip akivaizdžiai pasirodė iš populistinių, vienadienių partijų griūties, yra nemažiau svarbi, o ilgalaikėje perspektyvoje – netgi svarbesnė nei strategijos. Kita vertus, tenka derinti pozicijas. Tačiau šiandieninių „darbo revoliucionierių“, visų pirma paties V. Muntiano, nuostatos – neatrodo tokios jau tolimos tautininkams: tvirta šeima, stipri savivalda, verslo skatinimas – tai esminiai šiandieninės nacionalinės politikos bruožai. Žinoma, tai nebebus grynai „smetoniškas“ tautiškumas. Tačiau tokio šiandien ir nebegali būti. Pažangiausios „smetoninės“ Lietuvos tradicijos, žinoma, turi išlikti. Tačiau jos turi būti papildytos ne tik vėlesniais – Laisvės lygos ir Sąjūdžio – idealais, bet ir šiandieniniais tautos bei valstybės poreikiais.
Pilietinės demokratijos frakcija parlamente – tai tik pusiaukelė. Pusiaukelė iš konjunktūrinės kelių turtingų dėdžių kompanijos į demokratinį, pilietišką politinį darinį. Tikėtina, kad artimiausiu metu ši komanda dar pasipildys, o galbūt kažkiek ir nubyrės. Abu šie procesai kiekvienoje politinėje struktūroje – natūralūs ir neišvengiami. Žinoma, šiandien šioje frakcijoje toli gražu ne visus galima pavadinti patriotais ar idealistais: tokie politikai kaip Jonas Lionginas, konjunktūriškai perėjęs jau ne vieną ir net ne dvi kompanijas, pabuvojęs ir liberalu, ir liberaldemokratu, ir darbiečių; arba iš radikaliosios Rusų sąjungos atėjęs Vladimiras Orechovas greičiausiai ne kartą keis komandas ir ateityje. Tačiau vietoj jų šiandieninę Pilietinės demokratijos frakciją galėtų papildyti kiti politikai, taip pat ir iš liberalų bei socialdemokratų tarpo. Sunku suvokti, ką žinomas patriotas ir krikščionis demokratas Algis Kašėta randa pas kraštutinius, kosmopolitinius liberalus? Arba kaip ilgai su jais seksis susikalbėti Vytautui Čepui, ne kartą kritikavusiam šiuolaikinius liberalizmo principus, įtvirtinančius vartotojišką, palaidą gyvenimo būdą ir net homoseksualizmą? Nekiltų nuostaba, jeigu naujai susikūrusią frakciją papildytų ir šiandieniniai socialdemokratai, nepritariantys LKP CK sekretoriaus diktatui. Taigi Pilietinės demokratijos frakcija – turi ateitį, jeigu tik atras savąją tapatybę. O Darbo partija – jau tiktai praeitas populistinės politikos konvulsijų etapas. Tai buvo nulemta. Ir ačiū Dievui.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos tarybos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
