Vos tik pasibaigė rinkimai, išsyk pasipylė vertinimai. „Išmėginimas valdančiai koalicijai“, „populizmo eros pabaiga“, „istorinė pergalė“, „sugrįžimas iš užmaršties“ – šie ir kiti skambūs šūkiai, priklausomai nuo lūkesčių ir siekių, lydėjo tiek rinkimų agitaciją, tiek jų rezultatus.
Rinkimų lyderiais tapo Tėvynės Sąjunga – lygiagrečiai su valdančiąja Socialdemokratų partija: vieni gavo daugiausia balsų, kiti – daugiausia mandatų. Griuvo Artūro Zuoko vienvaldystė valstybės sostinėje ir atrodo – vėl gręsia aštrios koalicijų sudarinėjimo batalijos. Iš užmaršties grįžo Rolando Pakso vadovaujama „Tvarka ir teisingumas“.
Tai – tiktai keli štrichai, labiausiai atsispindėję skubiuose žiniasklaidos pranešimuose. Šiuos ir kitus pokyčius Lietuvos politinėje padangėje teks įvertinti dar ne sykį.
Į politinę areną grįžta Valentino Stundžio vadovaujami Lietuvos krikščionys demokratai ir Romualdo Ozolo vadovaujama Centro partija. Tai leidžia tikėtis tam tikrų vertybinių principų grįžimo į Lietuvos politiką. Užtai daugelyje savivaldybių triuškinamai pralaimėjo Seimo pirmininko Viktoro Muntiano vadovaujama Pilietinės demokratijos partija. Antras postas valstybėje neužtikrino platesnių perspektyvų. Užsitęsė skandaluose įklimpusios Darbo partijos griūtis: priešingai daugelio lūkesčiams, ši partija liko stipriausiųjų dešimtuke.
Rimta ir aštri kova vyko ne tiktai Vilniuje, bet ir Kaune, Šiauliuose, Kėdainiuose. Darbo partijos tėvonija pramintame Radvilų mieste surėmė pečius Darbo partija ir Pilietinės demokratijos partija, surinkusios vienodą mandatų skaičių. Tolesnę eigą čia lems koalicijos. Ko gero, stabiliausią ir konstruktyviausią rajono valdymą užtikrintų Pilietinės demokratijos partijos, Tėvynės sąjungos, Liberalų ir Centro sąjungos arba „Tvarkos ir teisingumo“ koalicija, tačiau bet kuriuo atveju politinį toną čia duos būrimasis prieš Darbo partijos dvasinį tėvą Viktorą Uspaskichą, lygiai kaip Vilniuje – prieš dabartinį merą Artūrą Zuoką.
Pirmąsyk viešai įsivardino savitas politinis reiškinys – liberalieji konservatoriai. Daugelis vilniečių prieš rinkimus gavo savivaldybės nario Algirdo Čiučelio agitacinį lankstinuką, surašytą Liberaliųjų konservatorių frakcijos vardu. Ši konjunktūrinė formuotė A.Zuoko Liberalų ir Centro sąjungoje gana savitai atskleidžia vidines peripetijas Tėvynės sąjungoje, iš kurios aukščiau minėta frakcija perėjo į liberaliųjų centristų gretas. Liberalusis sparnas Tėvynės sąjungoje – gana stiprus, ką rodo ir žinomo liberalizmo agitatoriaus – Algirdo Ramanausko – dalyvavimas Tėvynės sąjungos sąraše 5-uoju numeriu. Jei ne skandaluose įklimpusi A.Zuoko asmenybė, liberaliųjų konservatorių jungtuvės su liberaliaisiais centristais galėtų įgauti kur kas platesnį mastą, nors tam dar lieka alternatyva – Liberalų sąjūdis. Anksčiau ar vėliau, ideologinė ir vertybinė atskirtis Tėvynės sąjungoje tarp konservatyviojo, krikščioniškojo, tautinio ir liberaliojo sandų neišvengiamai privers pasirinkti. Atsiskyrus liberaliajam sparnui, atsirastų platesnė galimybė pritraukti daugiau tautinių ir krikščioniškųjų jėgų, tačiau tai – dar ne šiandienos klausimas.
Pilietinės demokratijos partijos gauti rezultatai – aiškiai parodė, jog neužtenka įkurti naują partiją, jog iš karto taptum nauja kokybe. Tautos dėmesį šiandien gali pritraukti tik ryžtingos ir aktualios iniciatyvos, o tai – vargiai suderinama su bet kokia koalicine konjunktūra. Pilietininkai-demokratai dar turi užtektinai laiko išmokti šias karčias pamokas, jei iš tiesų svajoja apie ilgalaikes politines perspektyvas. Tuo labiau, kad šiokios tokios reformistinės politikos užuomazgos – jau yra: pradedant šeimos vertybių akcentais, baigiant savivaldos ir teisėsaugos klausimais. Belieka žodžius paversti darbais, teoriją – praktika, ištarmes – įstatymais.
Sunkiausias išbandymas teko tautinėms partijoms. Neužtenka įsisegti Gedimino stulpus, pasivadinti tautininku ir laukti dėkingos tautos paramos. Paramą reikia pelnyti. Skaudžiausia ši pamoka tapo Lietuvių tautininkų sąjungai. Iš 12 turėtų mandatų liko tik 3. Regis – prarastas vienintelis mero postas – Akmenėje. Prarasti ir visi 3 mandatai Vilkaviškyje, laikytame stipriausiu partijos skyriumi. Tiesa, kitos tautinės partijos gavo dar mažiau, jei tiktai ką nors guodžia šitoks vaidmuo: būti lyderiu tarp autsaiderių. “Jaunoji Lietuva” išlaikė savo tradicinius 2 mandatus Kauno savivaldybėje, tačiau 16 mandatų 1995 m. taip ir liko istorija. Tautos Pažangos partija prarado visus 3 turėtuosius mandatus, o “Lietuvos kelias” negavo nieko. Tautiškai orientuotas elektoratas išsisklaidė Tėvynės sąjungos, “Tvarkos ir teisingumo”, kitų partijų stovyklose, o kai kurie – išvis nerado prasmės dalyvauti rinkimuose.
Tautinių partijų gausėjimas tapo liūdna tautinio judėjimo grimasa, tik balsų ar mandatų nuo to – negausėja, o mažėja. Tai – rimta pamoka visiems naujų partijų steigimo entuziastams. Politinis spektras šiandienos Lietuvoje – jau išsidalintas. Vienintelė perspektyva – susitelkimas.
Silpnai pasirodė ir Liberalų sąjudis, kai kur smukęs net žemiau tautininkų. Pergalei nepadėjo net užtektinai žinomas ir patyręs partijos lyderis. Liberalizmo – tegul ir savotiška forma – Lietuva jau atsivalgė iki soties. Prasideda laipsniškas ir skausmingas grįžimas prie fundamentaliųjų vertybių.
Susiskaldžiusias liberaliosios orientacijos partijas galėtų išgelbėti nebent kardinalūs vidiniai pokyčiai, leisiantys prisitraukti liberaliuosius elementus iš Tėvynės sąjungos (ideologinius liberalus) ir Darbo partijos (ekonominius liberalus). Šiaip ar taip, vienu iš Darbo partijos lyderių Europos parlamente tapo žinomas lietuviškojo liberalizmo ideologas Arūnas Degutis, o drauge su juo ir laisvosios rinkos atstovė Ona Juknevičienė. Darbo partija puikiai suderino populistinę retoriką su liberaliu ekonominiu modeliu. Tai suartina jos kūrėjus su liberalais, o pastarųjų vertybinės deklaracijos, švelniai tariant, kelia šypseną. Pragmatiškas interesas – aiškiausia jų “vertybė”.
Tautinės krypties partijoms teks išmokti, mažiausiai, tris pamokas. Pirmiausia – radikali kadrų kaita. Toliau – giminingų jėgų telkimąsis. Galiausiai – aiškiai artikuliuota pozicija. Pirmąją pamoką davė krikdemai, antrąją – centristai, trečiąją – konservatoriai ir libdemai. Atidedant į šalį kiekvienos šių partijų vertinimus, verta įsižiūrėti į techninę pusę. Centro koalicijos kūrimasis iki šiol tebėra fikcija, tačiau akivaizdu, jog ši fikcija – veikia. “Tvarkos ir teisingumo” artikuliuota pozicija – tegul ir visiškai atsijusi nuo savivaldos klausimų – davė apčiuopiamus rezultatus. Krikščionių demokratų atsinaujinimas leido rinkėjams įžvelgti veržlią ir gyvybingą jėgą.
Ryškų vaidmenį įgavo Lietuvos lenkų rinkimų akcija, virtusi balansine jėga sostinės savivaldybėje. Šiandien svarstoma konservatorių koalicija su šia partija reikštų “istorinės pergalės” išdavystę, stipriai nuviliant šia pergale įtikėjusius lietuviškuosius rinkėjus. Ypač keistai skamba sostinės konservatorių lyderio atsiprašinėjimas už ideologinio šios partijos vadovo įžvalgas lenkiškosios savivaldos atžvilgiu. Nemažai keblumų kelia ir konservatorių-socialdemokratų koalicijos tikimybė: ar tai reikštų, jog visas ankstesnis antagonizmas tebuvo vaidyba? Išspręsti šiuos klausimus, ko gero, galėtų tik istorinis susitaikymas tarp Tėvynės sąjungos bei “Tvarkos ir teisingumo”: vienaip ar kitaip, šios partijos šaknys – toje pačioje Tėvynės sąjungoje, nors ir kaip abiems pusėms norėtųsi tai užmiršti. Jų sąjunga sostinės labui gal ir nebūtų pats geriausias variantas, bet ko gero – geriausias iš galimų.
Savotiškai vystosi situacija Kaune: triuškinančią pergalę laimėjusių konservatorių tarpe viešą sąrašo lyderį – jaunimo atstovą Andrių Kupčinską – rengiasi išstumti senas vietinės politikos “vilkas” Kazimieras Starkevičius. Ar tai reiškia, jog jaunimas ir už jį balsavusieji rinkėjai eilinį sykį liks apgauti?
Stabiliausiai laikosi parlamentiniai socialdemokratai, tiesa – jau sulaukę augančios konkurencijos: Lietuvos Socialdemokratų Sąjunga šiuos rinkimuose gavo 6 mandatus, o tai – kaip kylančiai jėgai – jau visai neblogai. Ši socialdemokratinė partija – bene vienintelė atkreipė dėmesį į žlugdančias Žilvino Padaigos įvestas sveikatos reformas, adekvačiai prilygindama jas genocidui. O tai – daugeliui aktuali problema.
Vienaip ar kitaip, politinis „vaizdelis“ Lietuvoje – keičiasi. O tai – jau savaime teikia vilčių, kad kažkas keisis į gerąją pusę. Pokyčių į blogąją pusę – jau gana. Tad mokykimės, stebėkime, dirbkime: įtvirtinkime savo teisę spręsti savo likimą.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys
