Šios dvi sąvokos pernelyg dažnai painiojamos. Vienu atveju principai vadinami ambicijomis, kitu atveju ambicijos – principais. Abiem atvejais ši sumaištis ne į naudą principams.
Žvelgdami giliau, įsitikintume, kad tarp šių dviejų kategorijų – ne daugiau bendro negu tarp garbės ir puikybės, teisingumo ir susidorojimo, tikėjimo ir prietaringumo. Dar daugiau: šios kategorijos viena kitai tiesiog priešingos. Kuo daugiau puikybės, tuo mažiau garbės. Išpuikęs žmogus dažnai elgiasi negarbingai, o kai kada, siekdamas geresnės padėties ar aukštesnio įvertinimo, ima žeminti ir savo paties orumą, sudarantį garbės pamatą. Susidorojimas neturi nieko bendra su teisingumu: priešingai, tai apgailėtina teisingumo parodija ir visiškas jo sunykimas. Galiausiai prietarai atspindi tikėjimo stygių, užpildydami jo vietoje atsivėrusią tuštumą.
Visiškai toks pat santykis ir tarp ambicijų bei principų. Principai – tai vertybinės nuostatos, ambicijos – tiesiog savanaudiškumo išraiška. Žinoma, ambicingam žmogui sunku suvokti kitų žmonių principus ir todėl jam būdinga šiuos principus laikyti ambicijomis. Be to, ambicijos – neišvengiamai veda prie didesnio ar mažesnio prasilenkimo su principais.
Šiandieninė politinė padėtis mūsų valstybėje tai darsyk įrodo. Tiesą sakant, ši tendencija nėra šiandieninė: ji vystosi jau kuris laikas, pastaruoju metu prieidama ne tiktai prie moralinio, bet ir prie loginio absurdo.
Kairiųjų ir dešiniųjų koalicija „paksogeito“ metu daugeliui stebėtojų kėlė rimtų abejonių dėl šių jėgų deklaruojamų principų. Kita vertus, šios koalicijos partneriai drąsiai galėjo atkirsti, kad būtent šių principų pagrindu peržengtos tarpusavio ambicijos: anot jų, reikėjo gelbėti valstybę. Gal ir išties taip. Tiktai stebina, kai vakarykštė grėsmė, sutapusi su bendra konjunktūra, staiga įvardyta valstybinio stabilumo ir net saugumo garantu. Masinio populizmo pradininkė Naujoji sąjunga dešiniesiems oponentams vos ne per kelias dienas iš valstybės duobkasių virto tikrais valstybininkais. Komunistinė nomenklatūra iš okupacijos relikto ir kolaborantų tapo nepriklausomybės gynėjais. Dešinieji savo ruožtu abiem anksčiau minėtoms jėgoms iš didžiausių socialinės atskirties kaltininkų virto kone teisingumo įsikūnijimu. Nenuostabu, kad šitokie deriniai suteikė pagrindo ne tiktai Rolando Pakso, bet ir vėliau Viktoro Uspaskicho retorikai apie „koaliciją prieš permainas“. Taip susitarę vakarykščiai priešininkai savo konjunktūrinėmis ambicijomis ir tarpusavio konformizmu paklojo raudoną kilimą naujai populizmo bangai iš Archangelsko.
Šiandieninė padėtis Seime dar mažiau primena tvirtus principus ir dar labiau – nežabotas ambicijas. Visiškai neseniai džiūgavusi dėl populistinės Darbo partijos griūties ir Pilietinės demokratijos partijos iškilimo, šiandieninė opozicija ruošiasi naujai apkaltai: šįsyk prieš Seimo pirmininką, pilietininką Viktorą Muntianą. Inercija ar kompleksas? Apkalta dėl apkaltos? O gal pragmatinis išskaičiavimas?V. Muntiano kaltė – viso labo užuomina apie Jurijų Borisovą: tai, apie ką visą laiką kalbėjo pati opozicija. Taigi čia galima rasti netgi pavydą dėl prarasto šios retorikos monopolio. O mažų mažiausiai – veidmainystę, kaltinant kitus už tai, ką darai pats.
Konstruktyvumo valstybės atžvilgiu čia nerasime nė su žiburiu. Ką opozicija šiandien galėtų kelti į Seimo pirmininkus, jeigu apkalta V. Muntianui pavyktų? Akivaizdu, kad vienintelė perspektyva – nauja sumaištis Seime ir Vyriausybėje, o iš to – dar didesnė valstybės krizė.
Tai gali atvesti prie naujų, pirmalaikių rinkimų, nors nebūtinai. Jeigu šie rinkimai įvyktų, šiandieninė opozicija neabejotinai sustiprintų savo jėgas ir įtaką aukščiausiose valstybės institucijose. Tačiau vienvaldystės šiandieninė padėtis taip pat nežada. Vadinasi, vėl tektų sudarinėti naujas, mišrias ir mažai ką bendra turinčių jėgų koalicijas. Nuolatos pabrėžtinai, o kartais – tiesiog patologiškai deklaruojamas politinis stabilumas toli gražu nesišviečia. Tad galutinėje perspektyvoje netgi pačios šiandieninės opozicijos sėkmė – ganėtinai abejotina. Jeigu, žinoma, sėkme nelaikysime dar kelių papildomų balsų šalies parlamente, o tai galbūt suteiktų šiek tiek daugiau įtakos sudarant naujas mišrias koalicijas.
O ką iš to laimėtų valstybė, tauta, piliečiai? Naujas rietenas ir vis labiau augančią nežinomybę, dar daugiau pilietinio pasyvumo, dar mažiau vilties, kad kažkas mūsų valstybėje pagaliau keisis.
Taigi šiandieninis opozicijos elgesys – nė iš tolo neprimena deklaruojamų „valstybininko“ principų. Veikiau tuščias ir savanaudiškas ambicijas. Ir be kita ko, ganėtinai trumparegiškas.
Šiuo atveju atskirtis turėtų būti brėžiama ne tarp savo ir svetimo, o tarp gėrio ir blogio. Politikoje tai siejama su visos tautos ir valstybės likimu. Galima simpatizuoti kai kurioms opozicinėms jėgoms ir kartu stebėtis kai kuriais jų poelgiais. Galima rezervuotai vertinti šiandieninius Seimo ir ypač Vyriausybės vadovus, iškilusius vienoje gretoje su jau iki tol kontroversiškai pasižymėjusiais politiniais veikėjais, tačiau kartu klausti: ar turime geresnį pasirinkimą? O jeigu taip, ar šis pasirinkimas realus? Principingas žmogus ir principinga politinė partija visų pirma įsipareigotų sau atsakyti į šiuos klausimus, prieš imdamasi savitikslės destrukcijos. Deja, kol kas principus, patriotizmą, dorovę ir net sveiką protą užgožia emocijos, vidinės konjunktūros ir visų pirma ambicijos. Griauti visada lengviau nei kurti. Tiktai ką darysime, kai griauti jau nebebus ko?
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos tarybos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
