Žvelgiant į politinių marginalijų - smulkių ir neįtakingų partijų - veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, buvo galima daryti išvadą, kad jos tokios neįtakingos ir liks, kadangi negali susivienyti. 2003 metais atsirado politinės galios centras, apie kurį jie jau galėjo vienytis.
2003 metai jiems davė lyderį - tai Rolandas Paksas. Jo šalininkų stovykloje galiu pastebėti didžiąją dalį marginalinių partijų veikėjų.
Lietuvos laisvės sąjunga su Vytautu Šustausku priešakyje yra vieni aktyviausių “paksistų” mitingų dalyvių.
Respublikonų partijos pirmininkas Kazimieras Petraitis per savo laikraštį “Respublikos varpai” kursto žmones “apginti” prezidentą nuo kraujo ištroškusio “elito”. Jam dabar išaušo žvaigždžių valanda. Seniau per masinius renginius K. Petraitis gal trečdalį atsineštos “Respublikos varpų” krūvos sugebėdavo vargais negalais įbrukti niekuo dėtiems praeiviams, o dabar per “paksistų” demonstracijas iš jo išgraibstoma viskas.
Tuose pačiuose “Respublikos varpuose” R. Paksą remiančius bendrus pareiškimus pasirašinėja Liaudies sąjungos “Už teisingą Lietuvą” pirmininkas Julius Veselka, Gyvenimo logikos partijos pirmininkas Vytautas Bernatonis, Laisvės sąjungos pirmininkas V. Šustauskas, Tautos pažangos partijos pirmininkas Egidijus Klumbys, Respublikonų partijos pirmininkas K. Petraitis ir Lietuvos nacionalinės centro partijos pirmininkas Romualdas Ozolas.
Žaliosios partijos pirmininkė Rūta Gajauskaitė Prezidentūroje naudoja prievartą prieš žurnalistus (primenu, ji buvo atėmusi leidimus iš žurnalistų).
Buvęs Lietuvos laisvės lygos pirmininkas Antanas Terleckas ir Žemaitijos visuomeninio parlamento pirmininkas Justinas Burba išnaudoja ilgametę protesto mitingų rengimo patirtį tam pačiam R. Paksui palaikyti.
R. Paksą taip pat remia Socialistų partiją, kurios narys Vladimiras Troščenka užsimojo atkurti Lietuvos komunistų partiją, buvę “jedinstvininkai” su Valerijumi Ivanovu priešakyje. Deja, nelieka nuošalyje ir kai kurios profsąjungos (vadovaujamos Aldonos Balsienės ir to paties V. Troščenkos, nors įstatymas lyg ir nenumato joms galimybės užsiimti politine veikla).
Prie visų šių pajėgų prisijungus turtingai ir gerai organizuotai Liberaldemokratų partijai, susidaro išties grėsmingos pajėgos, kurios gali sau leisti žygiuoti centrinėmis Vilniaus gatvėmis, užtverdamos eismą ir įžeidinėdamos žodžiais ar veiksmais niekuo dėtus praeivius ar kavinių lankytojus (pats mačiau).
Tiesa, kai kurios radikalios nacionalistinės organizacijos neremia R. Pakso - tai nacionaldemokratai, jaunalietuviai ir tautininkai.
Nacionaldemokratų vadas Mindaugas Murza tai aiškina labai paprastai - R. Paksas niekuo nesiskiria nuo savo oponentų, tad nėra ko jo palaikyti, geriau stebėti konfliktą ir bandyti pasinaudoti jo vaisiais. Neatmestina galimybė, kad M. Murza pyksta ant liberaldemokratų už hitlerinės simbolikos (erelis, fakelai, tvarka bus ir pan.) pasisavinimą, nes save turėtų laikyti teisėtu šios simbolikos “kopiraito” savininku LR teritorijoje.
Jaunalietuvių lyderis Stanislovas Buškevičius per visą skandalo eigą sugeba išlikti nepareiškęs savo nuomonės šiuo klausimu. Tiesa, nepasirašymas po apkalta rodytų, kad jis mielai paremtų R. Paksą, tačiau jam gali trukdyti maištas partijos viduje. Kaip žinia, jaunalietuviai ne per seniausiai išsirinko pirmininku Kastytį Gaurelį. S. Buškevičius šį išrinkimą laiko neteisėtu, tačiau, matyt, nenori galutinai susipykti su partiečiais, savo nuožiūra veldamasis į Prezidentūros skandalą.
Tautininkų sąjungoje irgi įvyko tam tikrų pokyčių - 2003 m. gruodžio pradžioje vietoj Gedimino Sakalniko partijos pirmininku išrinktas Klemas Inta. Matyt, partijos nariams pirmininko rinkimai atrodo svarbiau negu Prezidentūros skandalas. Tačiau ateityje iš tautininkų galime tikėtis aktyvesnių ir radikalesnių veiksmų, nes jų gretas papildė buvę “murzininkai” Vytautas Padlipskas ir Albertas Koviera bei jaunalietuvis Marius Kundrotas.
Tad 2003-ieji Lietuvos politikos marginalijoms ne tik davė Vadą, apie kurį galima vienytis, bet ir išskyrė tam tikrą takoskyrą tarp tų, kuriems svarbiausia bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis veržtis prie valdžios, ir idėjinių radikaliai nusiteikusių politinių jėgų, kurioms svarbiausios jų idėjos (kad ir kokios jos būtų).
