Tautiškumas šiandien – viena labiausiai kritikuojamų ir kartu mažiausiai diskutuojamų temų. Tai nekelia nuostabos: šiais laikais madinga reliatyvistinė pasaulėžiūra, linkusi neigti visas žmogiškąsias bendrybes, pradedant tokiomis vertybėmis kaip gėris, tiesa ir dora, baigiant bendro pobūdžio tapatybėmis – netgi tokiomis akivaizdžiomis kaip lytis.
Žmogus, gyvenantis pats sau ir dėl savęs, verčiamas visa ko matu. Ir to padarinius nesunku pastebėti. Kaip teisingai sako žymus šiuolaikinis mąstytojas Charlesas Tayloras (Čarlzas Teiloras), prasmingas gyvenimas ir saviraiška įmanomi tiktai ką nors reiškiančių dalykų kontekste: jiems praradus vertę, betikslė tampa ir pati žmogiškoji būtis. Ar ne todėl šiuolaikinėje visuomenėje tiek daug depresijos, socialinių konfliktų ir savižudybių?
Tautiškumas – tautinė savimonė, grindžiama tam tikra bendra vertybių sistema, kurioje ypatinga vieta skiriama tautai – kilmės, kalbos ir kultūros ryšių siejamai žmonių bendruomenei. Tautinė pasaulėžiūra tautą laiko ne tiktai viena svarbiausių vertybių (nors ir nebūtinai svarbesne už dorą, teisingumą ir artimo meilę), bet ir viena fundamentaliausių žmogiškosios būties apraiškų, o galiausiai ir politinės organizacijos bei valstybės pagrindu. Tautiškumu grindžiama politinė kryptis – nacionalizmas (nuo lotyniško žodžio „natio“ – „tauta“), arba lietuviškai – tautininkystė, skirtingais laikotarpiais ir skirtingomis aplinkybėmis įgauna savitas formas, priklausomai nuo vienos arba kitos tautos būdo, sampratų ir poreikių.
Šiandien tautininkystė visos Europos ir pasaulio mastu patiria savotišką prabudimą, susijusį su naujais istoriniais iššūkiais. Prancūzijoje vieną pergalę po kitos rinkimuose skina Jeano Marie Le Peno (Žano Mari Le Peno) vadovaujamas Tautos frontas (Front National), Danijoje – Danijos tautos partija (Dansk Folkeparti), Didžiojoje Britanijoje tautinės nuostatos ir interesai daugiausia įtakos turi tiek vienai iš dviejų stipriausių šios šalies partijų – britų konservatoriams, tiek Europarlamente didelę įtaką išsikovojusiai Nepriklausomybės partijai (United Kingdom Independence Party – UKIP). Kaimyninėje Lenkijoje valdančiąją parlamentinę koaliciją sudarančios partijos – konservatyvioji partija „Teisė ir teisingumas“ („Prawo i Sprawiedliwość“), katalikiškoji Lenkijos šeimų lyga (Liga Polskich Rodzin) ir vietinių žemdirbių interesams atstovaujanti „Savigyna“ („Samoobrona“) taip pat turi nemažai tautininkų bruožų: tautiškumas ir tautinė valstybė šioms partijoms užima anaiptol ne paskutinę vietą jų ginamų vertybių sąraše. Kai kur tautininkystė įgauna konservatyvią, kitur – liberalią, socialistinę, populistinę arba net komunistinę formą: priklausomai, kokios nuostatos ir poreikiai vyrauja toje visuomenėje.
Lietuvoje tautininkystė turi gilias šaknis. Pažadinta „Aušros“ ir „Varpo“, subrandinta dr. Jono Basanavičiaus, dr. Vinco Kudirkos, dr. Vilhelmo Storostos-Vydūno, Vlado Putvinskio-Pūtvio ir Antano Smetonos, ji faktiškai ir pakėlė tarpukario Lietuvą. Šios krypties veikėjai atkūrė valstybę, sustiprino šalies ekonomiką, išvystė tautinę kultūrą ir išugdė naują, patriotinę kartą, vėliau pasižymėjusią 1941 m. sukilime ir mažai precedentų turinčioje partizaninėje kovoje.
Griūvant sovietinei imperijai, kartu su visa Lietuva prisikėlė ir tautininkai. Dar 1989 m. atkurta tarpukarinė Lietuvių tautininkų sąjunga, siejama su pirmuoju ir paskutiniu tarpukario Lietuvos prezidentu A. Smetona. 1990 m. pabaigoje Lietuvos Atkuriamajame Seime dvylika Sąjūdžio deputatų sudarė Tautininkų frakciją. Taigi tautininkai net be rinkimų gavo parlamentinę frakciją. Tai paneigia klaidingus gandus, neva šiuolaikinėje Lietuvoje tautininkai niekada neturėję didesnės įtakos. Dar vienas klaidinantis gandas – kad šiandieniniai tautininkai susibūrę aplink A. Smetonos giminaitį Rimantą Smetoną, neva tai nuo pat pradžių buvusi asmeninė partija. Iš tikrųjų pirmuoju šios partijos vadovu buvo žinomas etnokultūrininkas Rimantas Matulis, tiktai vėliau perdavęs vadovavimą savo bendravardžiui R. Smetonai. Pastarojo tautinės nuostatos taip ir liko abejotinos. 1997 m. tautininkų vadovo poste jį pakeitus prof. Vaidotui Antanaičiui, R. Smetona iš partijos pasitraukė ir įkūrė naują Nacionaldemokratų partiją, kurią vėliau irgi paliko. Po kiek laiko jis atsidūrė Kazimiros Prunskienės vadovaujamoje Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungoje (vėliau persivadinusioje valstiečiais liaudininkais), o dar po to – pas Rolandą Paksą. Įdomios ir keistos „metamorfozės“.
Greta Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) atsiranda ir daugiau tautinių partijų: atskira partija tampa visuomeninė organizacija „Jaunoji Lietuva“, tarpukariu veikusi kartu su tautininkais, nuo Tautininkų sąjungos atsiskiria Tautos pažangos partija, dar vėliau – jau minėtoji Nacionaldemokratų partija (LNDP), šiandien vadovaujama Mindaugo Murzos, ir dr. Lilijanos Astros vadovaujamas „Lietuvos kelias“. Pastaruoju metu tautine kryptimi pasuko ir prof. Romualdo Ozolo vadovaujama Centro partija, atskiros tautinės srovės buriasi ir Tėvynės sąjungoje.
Šiandieninėje Lietuvoje tautinė mintis vertinama nevienareikšmiškai. Vieniems tai – praeities atgyvena, kitiems – grėsmė, tretiems – fundamentali vertybė ir nepakeičiama aktualija. Lietuvos padėtis šiuo atveju tiktai atspindi pasaulines tendencijas. Tačiau aišku viena: tautiškumas ir tautininkystė skirtingomis sąlygomis reikalauja skirtingų išraiškų. XX a. pradžioje pagrindinis klausimas buvo, kuriai tautai turime priklausyti, o šiandien jau tenka atsakyti į klausimą – ar apskritai išlikti tauta? Įvairūs kosmopolitizmo ir globalizmo ideologai tautą skelbia dirbtiniu konstruktu, o po jos imasi dekonstruoti ir likusias bendražmogiškas vertybes – šeimą, dorovę, gėrį. Tautiniam nihilizmui atsiranda užtektinai teorinės medžiagos: pradedant piktu Ernestu Gellneriu (Ernestu Gelneriu), baigiant nuosaikesniu Benedictu Andersonu (Benediktu Andersonu). Beje, turbūt mažai ką nustebins, kad abu šie autoriai – marksistai.
Visa bėda ta, kad kosmopolitizmas tiktai atspindi bendrąjį nihilizmą: tai nesunku pastebėti peržvelgus ir lietuvių kosmopolitų rašinius. Nors kažin ar žodis „lietuvių“ čia tiktų: ko gero, jie patys savęs tokiais nebelaiko.
Nacionalizmas gali turėti pačias įvairiausias motyvacijas. Daugumai tautininkų – nepriklausomai nuo šalies – rūpi ne tik tautinio savitumo, vientisumo ir nepriklausomybės klausimai, bet ir tokios fundamentalios vertybės, tokios kaip dora ir šeima, nes tiktai per jas įgyvendinamas tautos bendrabūvis. Ryškų moralinį aspektą galima pastebėti tiek prancūzų Tautos fronte, tiek Lenkijos šeimų lygoje, tiek Lietuvių tautininkų sąjungoje. Nors pasitaiko ir išimčių. Vienas prieštaringiausių pavyzdžių – buvęs Olandijos premjeras Pimas Fortuynas, atviras homoseksualistas. Jo politinės nuostatos visų pirma buvo pagrįstos priešiškumu migrantams musulmonams. Islamas lytinius iškrypimus vertina gana griežtai, todėl P. Fortuynas turėjo pakankamai asmeninių priežasčių priešintis musulmonų migracijai. Štai jums ir pagrindas nacionalizmui. Aišku, gana savotiškas ir netgi prieštaringas, tačiau, pasirodo, visiškai įmanomas. Šis pavyzdys kurį laiką glumino ne tiek nacionalizmo priešininkus, kiek šalininkus: buvo neaišku, kuriai pusei tokį priskirti – draugams ar priešams? Tačiau 2002 m. šią problemą išsprendė politinio oponento šūviai, pakirtę kontroversiškąjį premjerą ir nutraukę jo skandalingą epopėją.
Neigimu pagrįstas nacionalizmas išties įmanomas, tačiau niekur neveda. Bent jau tikrai neveda prie gero. Šitokią nacionalizmo sampratą iš dalies galima priskirti tiek Benito Mussolini (Benito Musolinio) fašizmui, tiek Adolfo Hitlerio nacizmui, nors ir su daugeliu išlygų: abu šie judėjimai turėjo nemažai savitų, nacionalizmui apskritai nebūdingų bruožų.
Remiantis teiginiu, neiginys taip pat neišvengiamas, tačiau jis kyla tiktai susidūrus su kitu neiginiu: būtent neiginiu savųjų vertybių atžvilgiu. Šiuo atveju neiginys nėra savitikslis.
Grįžtant į Lietuvą, tautiškumo ir tautininkystės pobūdis čia neišvengiamai keičiasi. Atsiranda naujų motyvacijų: kova su transnacionalinėmis korporacijomis, valstybingumą varžančiomis Europos Sąjungos direktyvomis, egocentrizmo ir moralinio nihilizmo apraiškomis, valdžios nutolimu nuo tautos ir stiprėjančia korupcija. O kur dar globalizmas ir jo skatinama migracija, gresiantys ateityje? Šių iššūkių akivaizdoje tautininkams norom ar nenorom tenka keisti, pildyti ir netgi taisyti „smetonines“ ir „sąjūdines“ nuostatas, naujai atrandant savo tapatumą ir vietą politinėje sistemoje. Daugeliui sustabarėjusių „veteranų“ tai tikrai nelengva, tačiau naujai atsirandančios motyvacijos pritraukia į tautininkų gretas vis naujų šalininkų, o tai savo ruožtu skatina vidinį atsinaujinimą.
Sėkmingiausiai kol kas tai pavyksta Lietuvių tautininkų sąjungai. Didelę reikšmę tam turi esminis veiksnys, kad ši partija, priešingai nei daugelis kitų, pretenduojančių į tautinę nišą, orientuota ne į vieną ar kitą lyderį ir jo interesus, bet į tautinę idėją. Tai leidžia po tautininkų vėliava burtis pačioms įvairiausioms asmenybėms.
Pirmasis naujų jėgų antplūdis prasidėjo su Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir su ja susijusiomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis reformomis – ypač strateginių objektų privatizavimu. Tai pritraukė į tautininkų gretas nemažai patriotiškai nusiteikusių piliečių, kuriems, viena vertus, buvo nepriimtinas valdančiųjų (tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų) partijų konformizmas ir savanaudiškumas, kita vertus – daugelio kitų tautinių partijų personalizmas ir radikalizmas. Jau 2002 m. M. Murzai tapus Nacionaldemokratų partijos vadovu visas šios partijos Marijampolės skyrius su savo pirmininku Vytautu Kadžiu perėjo į Tautininkų sąjungą. 2004 m. jais pasekė ir buvęs Nacionaldemokratų partijos lyderis (vadovavęs jai tarp R. Smetonos ir M. Murzos), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Uoka bei alytiškiai, neformaliai vadovaujami vietinės profesinės sąjungos veikėjo Vito Leonavičiaus.
Netrukus į Tautininkų sąjungą vienas po kito perėjo vis daugiau kitų politinių jėgų atstovų ir iki tol jokiose partijose nedalyvavusių piliečių. Į šią pusę nubyrėjo ir dalis didesnių dešiniųjų partijų atstovų – ypač iš konservatorių (tarp kurių žinomiausias – buvęs Birštono meras Jonas Aleknavičius) ir liberalų demokratų. Po tautininkų vėliava telkėsi ir vis daugiau kitų apsilpusių tautinių partijų atstovų, visų pirma jaunalietuviai: iš pradžių – šių eilučių autorius, vėliau – Domas Palevičius (šiuo metu Tautininkų sąjungos sekretorius).
2006 m. pavasarį tautininkų gretas netikėtai papildė žlungančios Darbo partijos jaunimas, vedamas Joniškio skyriaus: jaunasis vietinių darbiečių lyderis Edmundas Bernotas, perėjęs į Tautininkų sąjungą, praktiškai pradėjo naują politinės šalies raidos etapą, kai anksčiau susivilioję populistinėmis partijomis žmonės vis labiau gręžiasi į tautines vertybes.
Kita vertus, Tautininkų sąjungos atvirumas ir platumas – neišvengiamai suponuoja tam tikras problemas, kurias ignoruoti būtų tiesiog trumparegiška. Vienijami bendro nepasitenkinimo valdančiąja sistema ir siekių ją keisti, šiandieniniai tautininkai natūraliai susiduria su bendro vertybinio pagrindo ir valstybinės vizijos, klausimu. Vieni, ypač „senoji gvardija“, per keliolika metų jau buvo įpratę prie savotiško istorinio klubo vaidmens ir veiklos. Kiti labiau linkę į populizmą ir idėjiniam pagrindui visai neskiria didesnės reikšmės. Treti iš savo partijų – konservatorių, respublikonų, jaunalietuvių, nacionaldemokratų, liberalų demokratų ir net socialdemokratų – atsinešė gana skirtingas vizijas. Jų darna – nebus lengvas, tačiau – būtinas uždavinys. Galiausiai ketvirti Tautininkų sąjungoje tiesiog atrado dar neišnaudotą politinę nišą. Tautiškumas ir tautininkystė visoje Europoje išgyvena savotišką renesansą, tad anksčiau ar vėliau ši kryptis įgaus vis didesnę reikšmę ir Lietuvoje: klausimas tiktai – kas ją įgyvendins? Ir kaip?
Štai šiandieninį sąjungos pirmininką Gintarą Songailą ir vieną valdybos narių K. Uoką, nesunku sutikti viename priešrinkiminiame mitinge, protestuojančius prieš dabartinę valstybės valdžią, tačiau gerokai sunkiau, beveik neįmanoma įsivaizduoti kartu dirbant Seime arba Vyriausybėje. Vienas iš jų – visąlaik buvo artimesnis liberalams, kitas – liaudininkams ar net socialistams. Taigi perėjus į aukštesnį politikos lygmenį, kur didesnį vaidmenį turi programos ir idėjos nei bendras nepasitenkinimas esančia sistema, vienas – neišvengiamai trauktų į dešinę, kitas – į kairę. Nenuostabu, kad G. Songaila, vos tapęs pirmininku, labai nenoriai priėmė kur kas geriau žinomą K. Uoką į sąjungos valdybą: pastarajam vieta čia atiteko beveik atsitiktinai, ją užleidus vienam iš pasiūlytosios valdybos narių. Nemažas ir prokonservatoriškai nusiteikusių tautininkų skaičius, atėjęs dar iš Sąjūdžio laikų, kai Tėvynės sąjunga dar nebuvo susikūrusi, o Tautininkų sąjunga buvo bene vienintelė partija, atstovaujanti patriotinei dešinei. Ši kryptis ypač ryški Kaune ir Utenoje: beje, šių skyrių atstovai – labai santūriai sutiko naująjį pirmininką G. Songailą, iki tol neturėjusį nieko bendra su tautininkais, kaip ir politinės krypties pasikeitimą. Ypač liūdina kai kurių vadovų nesugebėjimas (ar nenoras) pripažinti savo padarytų klaidų, stipriai suskaldžiusių bendram darbui nusiteikusius partijos bendražygius.
Vis dėlto tai laikina krizė. Šiaip ar taip, tautiškumas ir tautininkystė Lietuvoje atgimsta. Ir nebesvarbu, ar šią politinę kryptį įgyvendins Tautininkų sąjunga, ar kuri nors kita partija. Galiausiai juk ne tauta skirta tautininkams, o tautininkai – tautai.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos tarybos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
