Šiandieninio Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos išsiskyrimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atveria istorinę perspektyvą Lietuvai. Regis, šią perspektyvą įžvelgia ir Lietuvos valstybės vadovas ar bent jo konsultantai Vakaruose. Iš JAV pasigirstantys reportažai teikia vilties, jog ilgą laiką grėsmės įvaizdžiu buvusi Baltarusija Lietuvai taps artimesnė, draugiškesnė ir kartu – broliškesnė.
Šias šalis jungia gilūs istoriniai ryšiai: baltiškoji kilmė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika sudaro bendrą mūsų tapatybės pagrindą. Žymūs įvairių tautų mokslininkai – Zigmas Zinkevičius (Lietuva), Sergejus Sanko (Baltarusija), Vladimiras Toporovas (Rusija) – dabartinę Baltarusijos teritoriją vienareikšmiškai priskiria baltų tautų arealui. Čia gyveno lietuviai, jotvingiai, toliau į rytus – galindai. Vėliau į šiuos kraštus ėmė skverbtis slavų įtaka. Iš vienos pusės – rusų, iš kitos – lenkų protėviai ilgainiui pakeitė vietinių žmonių tapatybę.
O gal ir ne? Išsamūs moksliniai tyrimai rodo, jog pagrindinių gyventojų sudėtis čia nesikeitė ilgus amžius. Vadinasi, slavų įtaka šiuose kraštuose plito ne tiek migracijos, kiek asimiliacijos keliais. Bendroje valstybėje su rusais, ukrainiečiais, o vėliau – dar ir lenkais, šių tautų įtaką patyrė didžioji Lietuvos dalis. XIX a. lietuvių kalbą mokslininkai atvirai vadino praeities kalba, o XX a. – vėl atsikuriant Lietuvos valstybei – „lenkiškų“ salų išliko netgi ties Babtais ir Vandžiogala, pačiame šalies viduryje. Jei ne tautinis atgimimas, visi iki šių dienų galėjome tapti slavais. Šiame kontekste ir išsiskyrė dvi Lietuvos: istorinė ir etninė.
Baltarusijos užgimimas iškėlė dilemą dėl šios šalies tapatybės. Retam šiapus sienos žinoma, jog vienu iš šios valstybės projektų buvo istorinis vardas: Litva – Lietuva. Tautiniu Baltarusijos simboliu išliko Vytis. Dar XIX a. Rusijos imperijos gyventojų surašymu, didelė dalis Gardino gubernijos gyventojų įvardino save „jotvingiais“. Šiandien daugelis baltarusių tautininkų vadina save „litvinais“.
Baltarusių tautinis tapatumas išgyvena atsikūrimo stadiją. Vieni save sieja su Kijevo Rusia, o per ją – su slavais, kiti – su Lietuva, o per ją – daugiau arba mažiau sąmoningai – su baltais. Šiame kontekste, tautinis baltarusių judėjimas taipogi – įvairialypis. Dalis „litvinistų“ – sekdami ir savaip adaptuodami tarpukario lenkų tradiciją – šiandieninius lietuvius laiko savo paveldo uzurpatoriais, dalis – priešingai – broliais ir sąjungininkais. Dabartinė Baltarusija – vėl ieško savęs.
Subyrėjus Tarybų Sąjungai, Baltarusija tapo nepriklausoma valstybe. Po trumpo tautinio prabudimo, čia sugrįžo sovietinės orientacijos režimas. Visavaldžiu vadovu tapo A.Lukašenka. Vis labiau stiprinami ryšiai su Rusija. Vadinamų „Nepriklausomų valstybių sandraugoje“ – NVS – susikuria dar glaudesnis blokas: slaviškųjų respublikų blokas – Rusija, Ukraina, Baltarusija. 1997 m. žengiamas dar vienas žingsnis: įkuriama Rusijos ir Baltarusijos sąjunga su perspektyva į vieningą valstybę.
A.Lukašenkos vadovaujama Baltarusija faktiškai tapo Rusijos provincija. Įvedama dvikalbystė: oficialiai rusų ir baltarusių kalbos įgauna vienodą valstybinį statusą, faktiškai baltarusių kalba – išstumiama iš valstybės gyvenimo. Atidaroma siena, plūsteli migrantai.
Senstant pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, vienos valstybės idėja Minsko režimui tampa vis patrauklesnė. A.Lukašenkai šviečiasi galimybė tapti B.Jelcino įpėdiniu. Regis – viskas ėjo į tai, tiktai kažkas – pražiūrėta. Gal uždelsta su teisiniais valstybių susijungimo aktais, o gal ir neapskaičiuota, kad Kremliaus oligarchija ir senoji sovietinė nomenklatūra gali turėti savų tikslų. B.Jelciną pakeitė V.Putinas. A.Lukašenkos koziris – žlugo. „Stiprios rankos“ diktatoriaus Rusijai – nebereikėjo: ji tokį gavo iš savojo rato. Valstybių sąjungos idėja – išsyk pakibo ore.
Dar ilgai Rusija ir Baltarusija žengė kartu. Fiktyvi, tačiau viešai vis keliama unija davė abipusę naudą. Baltarusija gavo Rusijos išteklius už lengvatines kainas, Rusija išlaikė savo didžiavalstybinį statusą.
Kai kas šioje sąjungoje įžvelgė ir daugiau motyvų: ypač – iš Rusijos pusės. Baltarusija faktiškai tapo savotišku Rusijos „eksperimentų lauku“. A.Lukašenkos režimas ir jo žingsniai V.Putinui pasitarnavo tarsi signalai – kur prasideda demokratinio pasaulio kantrybės riba? Šis klausimas turėjo didžiulę reikšmę Rusijos bendradarbiavimui su Vakarais, ypač – ekonominiam. O galiausiai, prorusiška sala tarp Baltijos šalių ir Ukrainos – ypač po Oranžinės Revoliucijos – tapo be galo svarbi Rusijos geopolitiniams interesams. A.Lukašenkos režimas virto siena, trukdančia susikurti geografiniam Rytų-Vidurio Europos blokui. Ir štai, ši siena pradėjo eižėti.
Tiesą sakant – sunku suvokti, kas paskatino V.Putiną atsižadėti ilgalaikės bendrystės su Minsku? Neįmanoma patikėti, jog vien degalų kainos. Šiame kontekste, duoklė paskutiniajam sąjungininkui Rytų Europoje Rusijos biudžetui – pernelyg mažareikšmė. Gal Maskvai tiesiog pabodo „žaisti“ sąjungą ir nuspręsta pereiti prie glaudesnės integracijos: iš V.Putino pusės tokių užuominų pastaruoju metu – nestigo. O gal Rusijoje išties baigiasi eilinis valdžios koncentracijos etapas ir vėl prasideda „šaltojo karo“ epocha? Atpigus arabiškai naftai, šis Maskvos koziris tarptautinėje politikoje taps vis mažiau reikšmingu, tad abejotiną prasmę įgauna ir tolesnis flirtas su Vakarais. Nebereikės ir savojo „eksperimentų lauko“.
Vienaip ar kitaip, Maskvos ir Minsko sąjunga – regis – palaidota. A.Lukašenkai viešai išvadinus V.Putiną kvailiu, o Rusijos diplomatams Baltarusijos valdžią – vagimis, jų susitaikymo galėtų tikėtis tik visiškai abiejų režimų ir jų vadovų nepažįstantis žmogus.
A.Lukašenka prarado savo ankstesnįjį „stogą“. Vienintelis likęs jam kelias – į Vakarus. Pats A.Lukašenka tą – puikiai suvokia, tik ligšiolinių jo veiksmų kontekste, viltis vėl suartėti su Europa atrodo, švelniai tariant, naivi. Nebent atsirastų paslaugus tarpininkas.
Šiuo tarpininku gali tapti Lietuva. Atrodo, jog ji – vienintelė. Prezidentas Valdas Adamkus diplomatiškai pareiškė, jog Baltarusijai galima parama – visų pirma, tam tikros ekonominės lengvatos – reiškia paramą šios šalies žmonėms, o ne režimui. Graži ir teisinga pradžia. Jei ši kalba virs darbais, tai gali būti trečia V.Adamkaus tarptautinė pergalė – po Ukrainos ir Gruzijos. Kad ir kaip vertintume vidinę prezidento politiką – o čia prikišti jam išties yra, ką – tarptautinėje plotmėje šią jo kadenciją galima būtų laikyti bemaž sėkminga. Jei prasidės Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimas, ims tirpti ilgametės nesantaikos ledai, atsivers daugybė perspektyvų.
Pirmiausia – siena tarp Baltijos ir Ukrainos taps tiltu. Antra – į baltiškųjų valstybių šeimą sugrįš trečioji sesuo. Lygiagrečiai stiprinant ryšius tarp Lietuvos ir Latvijos, Baltarusija vėl užims jų tarpe savąją vietą. Kažkada šią vietą užpildė Estija: Baltijos kelyje. Šiandien jos orientacija – į brolišką Suomiją. Kodėl gi mums nenutiesus dar vieno kelio – baltų kelio, šįsyk – į pietus? A.Lukašenkos režimas ilgai stiprino slaviškąją baltarusių tapatybės versiją, tačiau šis režimas nėra amžinas, o tauta gerų darbų – neužmirš. Kas žino, kiek artimas taps Lietuvos ir Litvos koegzistavimas? Bent apie trijų valstybių koaliciją galima drąsiai galvoti. Galbūt, šiame kontekste išsispręs ir lietuviškųjų salų Baltarusijos teritorijoje – Apso, Gervėčių, Pelesos – likimas? Savo laiku, taip išsprendėme sienų klausimą su Latvija. Žinoma, šiandien apie tai kalbėti – dar anksti, tačiau mąstyti – verta. Galiausiai – atsiras rimtos prielaidos trečiai Europos jėgai, kuri būtų atsvara tiek Maskvai, tiek Briuseliui: koalicijai nuo Rygos iki Tbilisio, nuo Kijevo iki Prahos. Apie galimas geopolitines dimensijas mūsų kraštams įžvalgiai rašė šviesios atminties mąstytojas Gintaras Beresnevičius: gal kaip tik šiandien bręsta jo idėjų įgyvendinimas.
Baltarusija vėl ieško savo kelio. Belieka tik šiek tiek padėti.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys
