gintaras beresnevičius

Išgirdus žodį „bohema“ vieniems prieš akis iškyla tvankios kavinės, kuriose verda diskusijos tarp pripažintų, nepripažintų menininkų  ar šiaip „meniškų“ marginalų. Kitiems – iš praėjusio amžiaus niekada nebesugrįšianti, apipinta legendomis „kavinių kultūra“ su Van Gogu, Dali, Pikaso. Dar kitiems šis žodis – nevaržomų laisvių, maištingos ir drąsios dvasios išraiška.

Daugiau nei prieš pusę tūkstančio metų mums pavyko atsiginti nuo kryžiuočių. Apie senųjų baltų papročius, tradicijas, religiją žinome iš tautosakos, liaudies dainų, įvairių išlikusių rašytinių šaltinių. Senovės baltai garbino gamtos jėgas, gerbė ir saugojo savo tradicijas, protėvių atminimą.

Šį sekmadienį švęsime Žolinę - katalikams tai yra Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Ne mažesnė vasaros šventė - Joninės, dar vadinamos Rasomis ar Kupolėmis, kurias vis daugiau lietuvių mini kaip saulėgrąžos metą ir sveikindami Jonus bei Janinas renkasi ne užstalės dainas, o senas lietuvių apeigas: kupoliavimą - žolelių rinkimą, apsivalymą šuoliu per degantį laužą arba maudynes ryto rasoje.

"Kokia yra mūsų imperinė ateitis? Aš nekalbu apie kažkokį teritorijų valdymą iš Vilniaus, jis mums nereikalingas. Mums reikalinga psichologinė valdymo pajauta. Mums reikalingas komfortas, kurį galime kurti, kai deriname interesus – savo vaikų, brolių, šeimos interesus. Mes esame maži, bet tai mums leidžia veikti, kitiems nesibaiminant dėl mūsų įtakos. O tapdami arbitrais, bendros ateities projektuotojais, interesų derintojais, mes ir taptume šiuolaikine vadovaujančia imperine galia.

Laisvamanybės šaukliai Castoras su Polluxu šį kartą prabyla tiesos žodžiu apie Lietuvoje išsikerojusį klerikalizmą. Jų nuomone, katalikų bažnyčia nedaug tepažengė nuo raganų medžioklės laikų, o reakcingos bažnytinės jėgos pastaruoju metu vis stiprėja. Jie nuvainikuoja Romos Katalikų Bažnyčią, kuri dedasi kapitalizmo kankine, ir prilygina ją įprastam verslo subjektui – korporacijai.

Skaitytojams pateikiame 2008 m. spalio Lietuvos leidyklų ir knygynų tinklų sudarytus perkamiausių knygų dešimtukus. Perkamiausių knygų dešimtukai sudaromi pagal leidyklos „Tyto alba“ pateikiamą statistiką, taip pat pagal knygynų tinklų „Pegasas“ ir „Vaga“ duomenis. Perkamiausių leidyklos „Tyto alba“ knygų dešimtukas.

Lietuvos sostinė - ne tik didelių galimybių, bet ir suklestėjusios tuštybės miestas, kuriame giliai šaknis suleido arogancija. Tokias kalbas dažnai tenka išgirsti net iš pačių Vilniaus gyventojų. Su pašaipiu ir cinišku sostinės požiūriu į visą likusią Lietuvą yra susidūręs ne vienas šio didmiesčio svečias ar verslininkas. Kai kurie iš jų dėl šios priežasties Vilnių jau seniai iškeitė į Nicą, Hamburgą ar Milaną, kur pasižmonėti vyksta savaitgaliais.

Vilniaus centre automobilis staiga ėmė kriokti kaip džiovininkas, nebuvo nė kur sustoti, ir tada pačioje kryžkelėje smagiai žvangėdamas nukrito duslintuvas, o automobilis susigėdęs, bet garsiai riaumodamas nulervojo į pakraštį, o aš tiesiog toje Vilniaus širdyje, kur gyveno kunigaikščiai, tarp eismo srautų nutipenau pasiimti to surūdijusio gelžgalio. Sėdi į savo automobilį ir važiuoji. Kas gi gali būti smagiau? Net ir brangiai susimokėjus už degalus. Bet mašina sena.

Vakar uostamiestyje pagerbtas dviejų Klaipėdos muzikantų šviesus atminimas. Pavakarę Lėbartų kapinėse artimieji, kolegos, draugai ir talento gerbėjai į paskutinę kelionę palydėjo dainininką Alvydą Lukoševičių-Obuolį. Iš Klaipėdos kilęs soulo ir džiazroko propaguotojas mirė Vilniuje praėjusį savaitgalį. Kiek vėliau kapinėse atidengtas paminklas prieš metus Anapilin išėjusiam populiarios muzikos dainininkui Rolandui Janavičiui.

Ketvirtadienio popietę prie Vilniaus universiteto šurmuliavo jaunimo minia – galų gale studentai išdrįso viešai išsakyti savo nepasitenkinimą valdžios vykdoma švietimo politika, ypač nuožmiu valdžios siekiu paversti aukštąsias mokyklas diplomus pardavinėjančiomis įmonėmis, o jaunimą įkinkyti į didelių ir vis didėsiančių įmokų už aukštąjį mokslą vežimą.

Mūsų politinėje korupcinėje sistemoje susikaupė tiek atmatų, kad sistema jau nebeišlaiko – ir per viršų veržiasi, ir per trūkinėjančias korupcinių ryšių „siūles“ trykšta puvėsiai bei kitoks brudas. Tų tryškalų bei nuotėkų nebegali vadinti net skambiu skandalo vardu. Ne tas lygis. Tiesa, premjero operacija „Leo“ nustatė aukštą sisteminę korupcijos kartelę – pora milijardų litų, - kuri bent jau užsienio partnerių akyse palaiko deramą politinės korupcinės valstybės įvaizdį.

Pernai tarp Lietuvos bibliotekų lankytojų populiariausia lietuvių rašytoja buvo Elena De Strozzi, o knygos – Galinos Dauguvietytės „Post scriptum“ ir Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“.Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) duomenimis, E. De Strozzi knygų šalies bibliotekų lankytojai prašė 10 681 kartą.Tarp grožinės lietuvių literatūros autorių antroje vietoje pagal bibliotekų lankytojų skaitomumą yra J. Ivanauskaitė (10 tūkst.

Net skaudžiausiomis akimirkomis žmogus ieško vilties ženklų ir bando įtikėti, jog netektys nebuvo beprasmės. Be vilties pažado iš tiesų yra tik grynosios depresijos kelias.  Neatsitiktinai viena iš skaudžiausių datų mūsuose yra vadinama Gedulo ir vilties diena. Vis tik, kaip atrodo man, nesutirštinsiu spalvų pasakęs, jog artėjanti rugpjūčio 6-oji Lietuvoje yra Nevilties ir Depresijos diena be išlygos pažado (kol kas), įpareigojanti mus prisiminti valstybės idėjos išbandymus negarbe.

Kas atnaujins Lietuvos politiką? Kas gali atnaujinti ir reformuoti Lietuvos politiką? Visų pirma pati visuomenė – jei didelė jos dalis netoleruotų atviro melo, demagogijos ir politinės klounados, mūsų politikai būtų priversti keistis. Todėl tenka su apmaudu konstatuoti nemalonią tiesą, kad Lietuva turi tokius politikus, kokių yra verta. Kita vertus, politika neatsinaujina be naujų žmonių ir idėjų. Apie kartų kaitą kol kas sunku kalbėti.

„Bet gyvenimo kaip tik ir nebuvo, tik apgailėtinas būties pakaitalas“ (J. Ivanauskaitė, „Placebas“, p. 123) Galimas dalykas, šypsodama amžinybės ramybę Jurgos Ivanauskaitės siela šiuo metu plevena Vilniaus stogų kupromis, kaip kad skrajojo jos romano „Placebas“ herojė Julija, po mirties atsidūrusi „erdvėje, kurioje visa buvo persmelkta šilto švytėjimo“. Toks palyginimas neturėtų būti suprastas kaip nekorektiškas, juolab kad minėtoji veikėja ir ją sugalvojusi autorė turėjo ne vieną panašumą.

Nieko jau nepakeisi,  nacionalinės mokslo premijos įteikimas Gintarui Beresnevičiui šio mėnesio pradžioje yra radikaliai pavėlavęs mokslininko ir rašytojo įvertinimas. Kita vertus, šis įvykis yra svarbus simboline prasme įtvirtinant Gintaro Beresnevičiaus atminimą, reikšmingas kaip moralinė, taip pat materialinė parama šeimai, tapo širdį kažkiek nuramdžiusiu visiems Gintarą pažinojusiems ritualu.

Penktadienį, kovo 2-ąją, Vyriausybės rūmuose buvo įteiktos 2007 metų Lietuvos mokslo premijos. Humanitarinių ir socialinių mokslų sekcijoje už darbų ciklą "Religijotyra ir senovės baltų mitologija" premijuotas ir religijotyrininkas, prozininkas, eseistas Gintaras Beresnevičius. Džiaugiantis šiuo vėluojančiu įvertinimu, rūpėjo visiškai nešventiški dalykai - sužinoti, kaip klostosi jau pusę metų besitęsiantis rašytojo tragiškos žūties tyrimas.

Šiandieninio Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos išsiskyrimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atveria istorinę perspektyvą Lietuvai. Regis, šią perspektyvą įžvelgia ir Lietuvos valstybės vadovas ar bent jo konsultantai Vakaruose. Iš JAV pasigirstantys reportažai teikia vilties, jog ilgą laiką grėsmės įvaizdžiu buvusi Baltarusija Lietuvai taps artimesnė, draugiškesnė ir kartu – broliškesnė.

Iki šiol mėginame nusakyti savo būklę lygindami Lietuvą su Vakarų Europos šalimis ir JAV – kuo mes skiriamės politikos ir viešojo gyvenimo brandos bei lygio požiūriais. Jei palyginame save su Rusija ar Baltarusija, su neslepiamu pasitenkinimu konstatuojame, kad vakarietiško gyvenimo formų ir demokratijos Lietuvoje tikrai gerokai daugiau nei ten.

1387 m. vasario 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila paskelbė griežtą įsakymą: „Visus abiejų lyčių lietuvius bet kurio luomo ir padėties mūsų valdžioje esančius Lietuvoje ir Rusioje vesti, patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir Šv. Romos Bažnyčiai paklusnumą“. Šis Jogailos raštas užbaigė trijų dokumentų seriją, skirtą vienam didžiausių perversmų Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštui.

Kurį laiką gyvenu Švedijoje, tad apie Lietuvos gyvenimą tegaliu spręsti iš nuogirdų. Kiek teko girdėti, per šventes keli drąsuoliai išsimaudė vienos iš Kauno parduotuvių akvariume su koraliniais rifais, kuriame buvo prileista ne tik spalvingų tropinių žuvų, bet ir ryklių. Tai bent! Triukas nesulyginamai geresnis, nei Kalėdų eglės puošimas Galvės ežero dugne ar magų Gaičiūnų užsišaldymas lede. Lietuvių drąsa galima tik žavėtis - gaila, kad nepranešama, kiek tiems drąsuoliams buvo sumokėta.

Humoras – dalykas sudėtingas ir labai rimtas. Ir kuo aukščiau pakibęs plūduriuoji, tuo jis darosi sunkiau įkandamas. Šiaulių miesto valdžia pabūgo paprasto piliečio sumanymo pastatyti paminklą žymiosioms šlepetėms, prezidento Valdo Adamkaus tikram ar tariamam gyvenimui Šiauliuose įamžinti. Jų argumentas – šalies vadovas gali supykti. Bet ko jam pykti? Jei kas ir gali supykti, tai tik kiti didieji tautos lyderiai, kurie gali pasijusti be pagrindo užmiršti.

Niekas nedarė jokių sociologinių tyrimų, tačiau sparčioji peržiūra paprastojo stebėjimo būdu leidžia apytikriai spėti, kad lietuviškame interneto dienoraštyne populiariausias gyventojas – liūdna, vieniša ir romantiška -niolikmetė. Įdomi būtų ir interneto dienoraštyno (galima, pavyzdžiui, pabandyti čia įdaiginti sąvoką „blogija“) žodyno studija.

Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tokiu mitologiniu ir lemtingu žodžiu naujausią savo knygą pavadino žinomas religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius. Išleidęs septyniolika knygų, tarp kurių religijotyros žodynai, studijos, vadovėliai, eseistikos rinkiniai ir esė romanas, Gintaras Beresnevičius ryžosi imtis tikrojo - romanų romano.

Viešojo kultūros gyvenimo kasdienybėje kritika, - recenzija ar reportažas, - yra nepaprastai svarbus veiksnys. Be jo nebūtų išvengiama fatališko pasimetimo, dezorientacijos ir stingdančio uždarumo savuosiuose kiautuose - specializuotose profesionalų grupėse, savųjų klanuose, valdžios ir galios projektuose.

Vykstant „oranžinei revoliucijai“ Ukrainoje, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio vizitas į Kijevą iš karto sukėlė kalbas apie atkuriamą Žečpospolitą. Aišku, politikai paskubėjo sakyti, kad apie jokius naujus darinius nekalbama. Tačiau tai buvo tik žodžiai. Juk aktyvi Lietuvos diplomatų veikla posovietinėje erdvėje tik paneigia šiuos žodžius. Svarbu ir tai, kad visuomenė jau pribrendusi naujai pažiūrėti į regionus ir naujai save suvokti.

Gintaras Beresnevičius yra produktyviausias mūsų eseistas, jo tekstai - ypatingas intelektualinės spaudos fenomenas. Jie tarytum veidrodis gyvai atspindi Lietuvos kultūrinę situaciją, o ir pats autorius yra ryškiausias šiuolaikinės lietuvių kultūrinės savimonės atstovas. Tekstų patrauklumas ir jų rezonansiškumas reiškia teisėtą skaitytojų įvertinimą bei pripažinimą, nors G. Beresnevičiaus hegemonija kai kam gali kelti susierzinimą.

Filosofė, dabar dirbanti Lietuvos prezidento patarėjo pavaduotoja Nerija Putinaitė išleido knygą “Šiaurės Atėnų tremtiniai” apie lietuviškos tapatybės paieškas. “Omni laikas” siūlo pokalbį su knygos autore. Kodėl parašėte šią knygą? Knygą parašyti paskatino ir naujas šansas, kurį Lietuvai suteikia iškovota politinė nepriklausomybė, šiuolaikinio pasaulio situacija, ir lietuvių nepajėgumas šią galimybę pakankamai vertinti ir ja efektyviai pasinaudoti.

Eina žmonės Laivės alėja, žiūri į viršų: ant Pienocentro stogo arklys užkeltas. Žvengia, bijo, nulipti nemoka. Visi išgyvena, gailisi arklio, galvoja, koks šalopajus galėjo tą arklį užkelt taip aukštai. Eina pro šalį Herbačiauskas ir jam išsyk viskas aišku. - Binkis, - pagalvojo Herbačiauskas. - Herbačiauskas, - pagalvojo arklys. Preferansas Binkis su Sruoga sumanė palošti preferansą, bet nerado partnerių.

Žemaitė, kaip žinoma, nepažino raidžių. Raidės baltame popieriaus lape jai susiliedavo, ji negalėjo perskaityti, ką parašiusi. Todėl davė perskaityti Biliūnui, o Biliūnas nesuprato. Supykusi ji Biliūnui sudavė lazda. Davė perskaityti Baranauskui, bet tas jau nemokėjo lietuviškai ir taip pat gavo su lazda. Nuėjo pas Maironį, bet tas užsidarė celėje ir jos neįsileido. Tada Žemaitė nuėjo pas Višinskį ir tas, pabūgęs lazdos, ekspromtu perskaitė kelis jos apsakymus. Taip Žemaitė išgarsėjo.

Daukantas niekaip negalėjo išmokti rašyti, jį mokė Donelaitis, mokė Rėza, na neišeina, ir tiek. Todėl jie sykį susirinkę ir praminė Daukantą “Mokytu žemaičiu”. Baranauskas su Donelaičiu ripką muša Susitarė Baranauskas su Donelaičiu vakare eiti ripkos mušti. Muša muša, ripka nė krust. Pasikvietė Strazdą, tas su lazdele šiaip, su lazdele taip - ripkai nė motais. Sėdi visi suplukę, nuvargę, kas čia yra, galvoja. Ripka ir ta nieko nesuprato.

Vakarais Donelaitis atsisėsdavo prie stalo, prie balanos ir rašydavo, rašydavo. Nes Tolminkiemyje nebuvo daugiau kas veikią. Nei vakaruškų, nei kavinės, o Karaliaučius toli. Vieną kartą sugalvojo paskaityti, ką parašęs. Skaito, skaito - neperskaito, mat tamsu prie balanos. Rašymui šviesos užtenka, skaitymui - ne. Pasikvietė Rėzą, abu skaito - vis tiek neperskaito. Čia atjojo Vydūnas, sako, duokit - perskaitysiu. Ir tas neįžiūri.

Donelaitis nemėgo vaikų ir džiaugėsi, kad jų neturi. Mat laikė vaikus neprotingos gamtos išdaiga, o pats būrų dainius buvo labiau linkęs prie mechanikos. Sutikęs pakeliui vaiką, jis timptelėdavo jį už ausies, pakeldavo už jos ir su pasibjaurėjimu apžiūrėjęs abu vaiko snarglius, sakydavo: išdaiga tu, išdaiga. Po to grįždavo namo ir nusiplovęs rankas sėsdavosi gaminti gražų barometrą ar šiaip ūkyje naudingą daiktą.

Ukrainoje žlunga ne vien kažkoks Kremliaus atvirai paremtas kandidatas Viktoras Janukovičius. Ukrainoje žlunga valdomosios demokratijos sistema, kokią Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas norėtų įdiegti pačioje Rusijoje ir jos įtakos sferose. Ukraina - jau antroji valdomosios demokratijos eksporto nesėkmė. Šįmet Kremliui nepavyko prastumti savo kandidato į prezidentus Abchazijoje (http://www.apn.

Cha cha! 1 Baltijos kanalas pagaliau, ilgai kvailinęs, parodė, kad ir kupiūruotą, Marco Ferreri įžymųjį filmą “Sudie, patine”. Pasitvirtino vienas manųjų spėliojimų. Sprendžiant iš įžanginio televizijos titro, gąsdinančio žiaurumu bei erotika, Maskva pasidarė labai padori.

Kokia mūsų vieta Vakaruose? Tarpininkavimas tarp Rytų ir Vakarų turi būti teikiamas kaip mūsų prekinis įvaizdis ir ženklas. Tai turėtų nukreipti Vakarų dėmesį nuo to, kas darytina pas mus Vakaruose. Ką iš tikrųjų galime padaryti galingoje Vakarų mašinerijoje? Ji, atrodytų, sukasi ir be mūsų, ir mes geriausiu atveju galime tikėtis įsisprausti kaip vienas iš sraigtelių. Kaip mažai pastebimas sraigtelis, kurio noras nesulūžti per anksti ir mandagiai tenkinti visus Europos poreikius.

Iki pirmalaikių Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų lieka vos mėnuo. Kandidatai į prezidentus jau išsirikiavę prie starto linijos. Tačiau dar nėra aišku, kokios idėjos, kokios pozicijos varžysis šiuose rinkimuose.

Rapolas Rakalas: Puodeliai, butas, Bobrikas, arba Kaip sužinoti, kad į akį įkrito mergina Ernestas Parulskis: Kaip mes tikrinome Europą Vygandas Vareikis: Kodėl lietuviai važiuoja į Turkiją Valentiniški Rapolo Rakalo patarimai: Ką daryti, jei mergina jus užklumpa lovoje su meiluže? Valentiniški Rapolo Rakalo patarimai: Ką daryti, jei užtinkate savo vaikiną lovoje su kita? Rapolas Rakalas: Vienos meilės istorija, arba Kodėl neverta rūpintis merginomis Benediktas Janušauskas: Marija.

Audra Baranauskaitė kalbasi su psichologe Danute Gailiene apie savižudybės romantizavimą ir to padarinius visuomenei. 62 procentai paauglių mano, kad savižudybė yra visai priimtinas poelgis. “Manau, mirties reikia bijoti, kartu ją gerbiant ir pripažįstant, kad tai be galo atsakinga ir rimta”, - teigia D. Gailienė.

Oskaro Koršunovo teatras kviečia į 5 metų jubiliejui skirtus renginius, jie vyks balandžio 16-21 d. Nacionaliniame dramos teatre. Iškilmės prasidės balandžio 16 d. 17 val. 30 min. Vilniaus oro uoste vyksiančiu teatralizuotu OKT trupės sutikimu. Teatro gerbėjų lauks autobusas, kuris išvyks į oro uostą 17 val. nuo teatro įėjimo (Gedimino pr. 4). Norintys vykti kartu registruojami tel. 26 11 877. Balandžio 19 d. 15 val. Nacionalinio dramos teatro fojė (Gedimino pr.

Toks Z., žmogus išsilavinęs ir nekvailas, sumąstė gudrų dalyką, apie kurio žavesį išskaitė senose knygose ir dailiai iliustruotų lietuvių sakmių leidimuose; jis nutarė įsigyti ir prisijaukinti aitvarą. Dar prieš gerą šimtmetį, šiaip ar taip, visiškai neseniai, - perskaitė jis, - aitvarai ugniniais pagaikščiais skraidydavo vasaros nakties dangumi, berdami kibirkščių ir aukso spiečius.

Šį sykį Gintaras Beresnevičius nutarė parašyti neįtikėtinus nusidavimus apie lapes ir vieną nusidavimą apie šešką. Nusidavimas su lapėmis, aptikusiomis kiškį Trys rudos lapės sykį aptiko kiškutį ir taip jį nusvambino, nugręžė, nupuškino ir nupyškino, kad pabaigoje net pačios šiek tiek susigėdo. Nusidavimas su lapėmis, aptikusiomis vilką Tos pačios trys rudos lapės sykį aptiko vilką, bet spėjo jį tik truputį nusvambinti, nes vilkas labai susijaudino ir toms lapėms įkando dantimis.

Šiandien Gintaras Beresnevičius rašo ašarą spaudžiančius nusidavimus apie kiškius. Nusidavimas su kiškiu troleibuse Nr. 7 Toks kiškis įlipo į troleibusą, bet troleibuse buvo labai daug gyvačių, jos visaip rangėsi ir šnypštė ant to kiškio ir norėjo įkąsti tam kiškiui, tai tas kiškis išlipo iš troleibuso. Nusidavimas su kiškiu miesto tipo gyvenvietėje Vienas toks kiškis nuvažiavo į miesto tipo gyvenvietę, ten pašūkavo, nusipirko laikraštį, suomiško likerio, o po to susimąstė.

Vakar Gintaras Beresnevičius, aprašęs dzūkus, rašo baisius nusidavimus apie katinus. Nusidavimas su katinu Vienoje gražioje parapijoje, įsikūrusioje tarp ežerų, įvyko nuostabus atsitikimas.

Šį kartą Gintaras Beresnevičius nutarė parašyti apie Lietuvos italus - dzūkus. Nusidavimas apie tokį dzūką Toks dzūkas vieną kartą nuvažiavo į Alytų, o tame Alytuje buvo daug meškų, kurios bėgiojo paskui tą dzūką, ir jis galvojo, kad Alytun atvažiavo koks cirkas, ir tų meškų visai nebijojo, o po to paaiškėjo, kad jis atvažiavo visai ne į Alytų, o į gūdžią Belovežo girią, ir tai visai ne Alytus, o gudiškos girios tankmė.

Šiandien Beresnevičius rašo ne apie meilę ir ne apie babaušius, o apie nusidavimus šiaurės rytų Lietuvoje. Nusidavimas apie Mėnulį Dešimt graikų susitarė nuskristi į Mėnulį. Ilgai sukioję gaublį, jie atrado, kad iš Rokiškio į Mėnulį jiems būtų arčiausia. Tada jie ir atvažiavo į Rokiškį. Iš Graikijos jie atsivežė ilgų dailių lentų, jas gražiai išlenkė, kad raketa būtų smaila ir graži, tvirtai sukalė ir dar surišo diržais, kad būtų tvirčiau.

Antradienį 11.05 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą “Pavasario studijoje su Vaidotu Žuku” - ar įmanoma šiais suskilusiais laikais draugystė ir meilė kitamaniams, kitatikiams? Tiesioginiame eteryje - branduolinės fizikos profesorius Kazys Almenas ir naujienų vartų “Omni laikas” apžvalgininkas Gintaras Beresnevičius.

Šį kartą Beresnevičius rašo apie tai, ką jūs žinojote, bet niekada nedrįsote paklausti. Apie ūmėdes Ūmėdė - tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu; nežino jis pasigailėjimo; savo būdu jis primena tą moterų rūšį, kuri žinoma kaip femme fatale ir šį savo garsų bei baisų vardą grybas ūmėdė gavo nuo moterų, nes moterys yra lygiai taip pat baisios ir nenusakomos, kaip šis nenaudingas grybas ūmėdė.

Ferdinandas stovėjo prie upės, stebėdamas visokius pakrantėje vykstančius dalykus. Ūmai jo ramybę sudrumstė tęvas balselis. - Tikrai nenorėčiau tamstos trikdyti, - tarė babaušis, tampydamas Ferdinandą už skverno, tačiau esu ypač smalsus. Todėl pageidaučiau sausainio. - Nesąmones šneki, tamsta, - nemaloniai apstulbęs atitarė Ferdinandas ir pabūgęs ėmė eiti atatupstas, o dar ir pagaugais.