„Bet gyvenimo kaip tik ir nebuvo, tik apgailėtinas būties pakaitalas“ (J. Ivanauskaitė, „Placebas“, p. 123)
Galimas dalykas, šypsodama amžinybės ramybę Jurgos Ivanauskaitės siela šiuo metu plevena Vilniaus stogų kupromis, kaip kad skrajojo jos romano „Placebas“ herojė Julija, po mirties atsidūrusi „erdvėje, kurioje visa buvo persmelkta šilto švytėjimo“. Toks palyginimas neturėtų būti suprastas kaip nekorektiškas, juolab kad minėtoji veikėja ir ją sugalvojusi autorė turėjo ne vieną panašumą.
Tačiau šįkart, vėl atvertę knygą, lyginsime ne Juliją ir J. Ivanauskaitę, o rašytojos išgalvotą slaptą ir kenksmingą pasaulinę organizaciją „Placebą“ su išties esama ir iš jaunos laisvės skiedinio lipdoma Lietuvos valstybe.
Ar gali taip būti, kad rašytoja J. Ivanauskaitė savo antiutopijoje „Placebas“, parašytoje dar prieš 2003 m. Prezidentūros skandalą, numatė, kokiomis sąlygomis nūdien gyvens Lietuva?
Išmoningoji sąmokslo teorija
Placebas (arba Kontora, Centras) J. Ivanauskaitės romane yra pikto siekianti, kenksminga, nusikalstama žmonių standartizacijos agentūra, kurios daroma žala žmonijai yra šimteriopai didesnė už „Al Qaedos“, Putino administracijos ir diktatoriaus Kim Jong-ilo veiksmus kartu paėmus.
Rašytoja centrinę organizacijos būstinę perkelia į Lietuvą, tačiau niekas, išskyrus šios uždaros struktūros agentus ir kenkėjus, atseit nežino, kad ji Žemėje yra atvėrusi paties pragaro urvą. Placebo siužetinė linija – tai elementari meninė išmonė, kurią apžvalgininkai, 2003 m. pasirodžius knygai, spėjo pažymėti „sąmokslo teorijos“ spaudu.
Tačiau taip pat galima interpretuoti, kad Placebas – tai išraiškinga alegorija arba parabolė. O šios stilistinės figūros pačios savaime neegzistuoja: kad jos būtų perkeltinės reikšmės diskursai, kad būtų visaverčiai tropai, joms reikia vieno dalykėlio jau ne iš literatūrinio lauko – ogi realaus pagrindo.
Dviejų pasaulių kategorija
Prieš suaktualinant „Placebą“, pakišant po juo realų pagrindą, interpretuojant jo siužetą pagal septyniolikmetės Lietuvos kasdienybę ir išpainiojant galimą romano alegoriją – kantrybės – dera prisiminti, kad „placebiškas“ dviejų lygių, pasaulių ar tikrovių motyvas pasaulio mene – jau išbandytas reikalas.
Antai Aldousas Leonardas Huxley „Puikiajame naujajame pasaulyje“ (jau pats pavadinimas, jauste jauti, – tropas, ironija) kuria megamodernią visuomenę, kurioje individą su savo pasirinkimais praryja totalitarizmo nutekamasis vamzdis. Kaip teigė „Literatūra ir menas“, „iš tikrųjų kraupu skaityti ir suprasti, kad mes esame per plauką nuo aprašytos visuomenės, totalaus pasitenkinimo ir bukumo pasaulio“.
Vienas įspūdingiausių dviejų pasaulių kategorijos pavyzdžių neabejotinai yra 1999 m. filosofinė, religinė, fantastinė kino juosta „Matrica“, kurioje vaizduojama, kaip visa žmonija su kiekvieno individo sąmone yra pajungta tarnauti didžiausiam savo priešui – mąstančioms mašinoms.
Kaip literatūroje, kine, taip ir filosofijoje ši nevaldomos, vergovinės arba net neegzistuojančios tikrovės tema kelia ne tik susidomėjimą, bet net jaudulį (atsiminkime šią savaitę mirusio filosofo Jeano Baurillardo „Simuliakrus ir simuliaciją“). Kaip ir pasaulyje, taip ir Lietuvoje šis fenomenas neprasidėjo vien „Placebu“ – juk J. Ivanauskaitė šį romaną parašė jau po Ričardo Gavelio „Vilniaus Pokerio“.
Naujos visuomenės kūrėja
Jei dar neteko šiugždenti „Placebo“ puslapių, derėtų glaustai atpasakoti, ką romane toji Kontora veikia ir kokie jos yra „nuopelnai“.
Viena iš organizacijos veiklos krypčių yra Lietuvos gyventojams – nuo davatkų iki politikos didžiūnų – brukti dievoieškos pakaitalą – būrėjų, aiškiaregių ir chiromantų paslaugas, mat „kuo valstybėje daugiau apmulkintųjų, tuo geriau!“ (p. 100).
Deja, ši citata paimta iš Lietuvos realybės. Tiesa, teigti, kad žmones į apsišaukėlių rankas stumia kažkokie piktavaliai, o ne jų pačių vidinė tuštybė, taip teigti negalėtume.
Svarbus Kontoros uždavinys yra iš manipuliuojamos visuomenės išstumti „tuos, kurie niekur netelpa ir nepritampa“ (p. 102), ir tam geriausia priemonė yra savižudybių bei vienatvės skatinimas: „Kontoros agentai darbavosi psichoterapijos kabinetuose, dianetikos centruose ir šeimos žurnalų redakcijose, nuosekliai diegdami kertinę susvetimėjimo koncepciją“ (p. 103).
Ko tik ta Kontora nedarė, kad skleistų žmonėse metafizinę vienatvę! Ji skatina persidirbimą, pinigų vaikymąsi, chronišką nuovargį, beprasmes pramogas, informacijos perteklių, ksenofobines nuotaikas, antisemitizmą, lyčių supriešinimą, meilės naikinimą, žalingus įpročius – ir visa tai pasimetusiam, priklausomam, pražuvusiam vartotojui ugdyti.
Svarbu pažymėti, kad joks pašalinis stebėtojas negali įžvelgti, kaip veikia Kontoros mechanizmai. Organizacijos aukos yra „tie (tos), kurie peržengė įprastines ribas, kurie per daug sau leidžia ar šokinėja aukščiau bambos, tie, kas nepasiduoda bendrai visuotinei tvarkai“ (p. 109).
Kaip savo recenzijoje apie „Placebą“ teigė a. a. Gintaras Beresnevičius, „pavieniai žmonės gali kurį laiką kovoti su Placebu, tačiau jie visada pralaimi“. Ir pridūrė, kad „masės jau valdomos, ir ateina nauja beveidės masės era, vartotojo su išplautomis smegenimis epocha“.
Meninė žiniasklaidos diagnozė
Galiausiai po „Placebo“ teiginiais apie žurnalistiką galėčiau kad ir dabar pasirašyti. Pasakotojas aiškina, kad „globalinės reikšmės pranešimai lieka nepastebėti“ (p. 36) – tiesa, to nebūtų galima taikyti interneto žiniasklaidai ir kai kurioms televizijos programoms, – o moterims skirtoji žiniasklaida su „vis tą patį Barbės veidelį varijuojančiais veideliais“ (p. 111) girdi yra kruopščiai Kontoros kontroliuojama.
Lietuvos medijų pasaulyje vis dėlto taip ir yra: žiniasklaidos turiniui didelę įtaką daro ne suverenią teisę tam turintys kūrybos darbuotojai, o reklamos davėjai, leidėjai ir įvairios interesų grupės. Jei Kontorą ir jos veiklą suprastume kaip tam tikrą alegoriją, tai ji būtent ir reiškia minėtąsias jėgas.
Kalbėdamas apie rimtą, kultūrinę spaudą, „Placebo“ naratorius konstatavo: „juos leidžia, jiems rašo ir juos skaito beviltiški nevykėliai“ (p. 101). Ir šiuo atveju su tiesa nedaug prasilenkta: dar gerai, jei Lietuvoje periodinių kultūros leidinių tiražas siekia bent tūkstantį, užtat dešimtys tūkstančių akimis ryja atseit „gyvybiškai svarbią“, bet išties mirties tvaiku atsiduodančią nekrofilišką laikraštieną.
Eik tu su savo analitinėm!
Taigi pamažėl artėjame prie „Placebo“ turinio interpretacijos. Vyniojant slaptosios organizacijos siužetinę liniją iki Lietuvos aktualijų būtų galima atsispirti nuo citatos, kurioje aiškinama, kas per vieni yra Kontoros kadrai: „Tik keli atėjo iš senųjų KGB ar GRU struktūrų, o dar keli dėl didesnio atlyginimo pabėgo iš Lietuvos Respublikos Saugumo“ (p. 110).
Taigi – Saugumas. VSD. Arvydas Pocius. Kurmiai ir kitos keistenybės. Visi šie daiktavardžiai mums primena stulbinamo masto konfliktą tarp Seimo ir Saugumo, konfliktą, kuriame iki šiol yra begalė neaiškumų ir kuriam dar galo nematyt.
Tas Saugumas verčia atsiminti ir tokią pažymą „Dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui“, keistomis aplinkybėmis pateiktą Mečio Laurinkaus ir lėmusią tai, kad neaiškiais ryšiais pasižymėjusi prezidentūra turėjo tiesiog išsivaikščioti. Beje, pažymos burtažodžiais R. Pakso erelius imta vaikyti, kai „Placebas“ jau buvo išleistas.
Iš A. Pociaus kalbų susidaro įspūdis, kad šis nesirautų plaukų, jei ir Tautos atstovybė išsivaikščiotų: juk jame dirba ne profesionalai – tai kaip tokiems gali patikėti „analitines“ (po Saugumo skandalo šis žodis skamba kaip keiksmas) pažymas.
„Eik tu su savo analitinėm!“, jau galėtume plūstis lietuviškai.
Glūdi tamsių dalykų
Taigi galima teigti, kad viena iš „placebiškų“ struktūrų Lietuvoje vis dar yra Valstybės saugumo departamentas, kuriam dar ir dabar vadovauja šią įstaigą diskreditavęs KGB rezervininkas A. Pocius.
Kad Lietuvoje procesai vyksta nepriklausomai nuo tų, kurie juos iš tikrųjų turėtų vykdyti, pastaruoju metu užsimena ne vien „pačiuožę“ sąmokslo teoretikai, bet ir rimti apžvalgininkai, ir tai J. Ivanauskaitės romaną daro dar realesnį.
Antai vasario 19 d. Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ filosofijos mokslų daktaras Vytautas Rubavičius aiškiai pasakė, kad politiniai procesai Lietuvoje, regis, vyksta be jokio visuomenės indėlio ir už viešosios politikos ribų – „placebiškajame“ lygmenyje.
„Nei visuomenė per daug juos (R. Paksą ir V. Uspaskichą – lrt.lt) kėlė, nei visuomenė per daug juos vertė. Tuose veiksmuose glūdi labai daug tamsesnių dalykų, kurie visuomenei nei matomi, nei kas juos ruošiasi paaiškinti“, – teigė V. Rubavičius.
Jis, uždavęs klausimą, koks buvo pilietinės visuomenės vaidmuo šiuose procesuose, pats ir atsakė: „Aš drįstu sakyti – jokio“.
Sudėtingas politinis pokeris
Dar daugiau klausimų nei V. Rubavičius užduoda „Bernardinai.lt“ redaktorius politologas Andrius Navickas.
Vasario pabaigoje „Atodangose“ jis rašė pastebįs Lietuvos praeities niekinimo kampanijos požymių bei regįs pastangų „įtraukti mus į naujus vidinius susipriešinimus bei sumenkinti valstybingumo ir laisvės siekio reikšmę“. Bet juk būtent tokiais darbeliais – supriešinimo, vertybių nukainojimo – užsiima Placebo kontoros agentai romane!
A. Navickas primena žuvusį Vytautą Pociūną, kuris bandęs atkreipti dėmesį į „neaiškius „valstybininkų“ ryšius su Rusijos energetikos sektoriumi bei kai kurių iš jų KGB šleifą“. Jeigu vadintume šį šviesaus atminimo pulkininką sistemos išsišokėliu, tai jis galimai tapo tos sistemos auka, kaip kad aukomis tapdavo tie „Placebo“ herojai, kurie „per daug sau leidžia ar šokinėja aukščiau bambos, tie, kas nepasiduoda bendrai visuotinei tvarkai“ (p. 109).
A. Navickas neturi atsakymų į iškeltus klausimus, tiesiog pasidalina įspūdžiu, kad mūsų krašto padangėje „vyksta tikrai sudėtingas politinis žaidimas“.
Kiekvienas – pats sau „placebas“
Akomponuodamas šiems apžvalgininkams vieną kitą pastabą pridėčiau ir nuo savęs. Ar Lietuvoje kas nors iš esmės daroma, kad būtų mažiau be saiko skandinančių savo liūdesį alkoholyje, kad liautųsi žudęsi žmonės, net vos pradėję bręsti vaikai, ir kad kraštiečiams nesinorėtų žūtbūt ištrūkti iš savo gimtosios vietos, kurioje vaikystė prabėgo aitvarus gainiojant?
Na, dėl emigracijos mažinimo tarsi šokių tokių veiksmų imamasi, bet visa kita lyg ir palikta savieigai. O gal ne tik palikta, bet ir slapčia skatinama, kaip kad tokius reiškinius skatina Placebo agentai.
Kaip kitaip paaiškinti Premjero Gedimino Kirkilo pasakymą šią žiemą vienai televizijai, kad alkoholio reklama neturinti poveikio jo vartojimui? Juk šis teiginys – paprasčiausia netiesa! Kaip yra parodę Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimai, alkoholio reklama ir didesnis jo vartojimas yra vienas nuo kito neatsiejami dalykai kaip besisukantys dviračio ratai.
Galiausiai reziumuojant reiktų priskirti Placebo kontoros alegoriją kuriai nors Lietuvos struktūrai. Kas tas tikrasis lietuviškas Placebas: Valstybės saugumo departamentas, įtakos valdžiai ir beveik kiekvienam gyventojui turinti didžiausia ir kiekvieną akimirką didėjanti Lietuvos bendrovė „VP grupė“, o gal Lietuvoje slaptai ir mums nežinant veikianti Didžiojo kaimyno penktoji kolona?
Vis dėlto tiksliausia būtų išvada, kad „Placebas“ tėra meninė antiutopija be jokių realų pagrindą turinčių aliuzijų į Lietuvos tikrovę.
Juk tikriausiai vis dar esame patys atsakingi už savo valstybę: turime teisę rinkti ir dalyvauti rinkimuose, savarankiškai pasirinkame žiniasklaidos priemones, o užuot sukę į būrėjos saloną galime nueiti į Bažnyčią paklausyti pamokslo.