Donelaitis nemėgo vaikų ir džiaugėsi, kad jų neturi. Mat laikė vaikus neprotingos gamtos išdaiga, o pats būrų dainius buvo labiau linkęs prie mechanikos.
Sutikęs pakeliui vaiką, jis timptelėdavo jį už ausies, pakeldavo už jos ir su pasibjaurėjimu apžiūrėjęs abu vaiko snarglius, sakydavo: išdaiga tu, išdaiga. Po to grįždavo namo ir nusiplovęs rankas sėsdavosi gaminti gražų barometrą ar šiaip ūkyje naudingą daiktą.
Atlikta
Tačiau šiaip gamtą Donelaitis mėgo ir apie ją daug rašė, nes, be būrų, amtmono ir gamtos, Tolminkiemyje daugiau nieko ir nebuvo. Tad teko aprašyti ir amtmoną, ir būrus. Po to būrus ir amtmoną. Po to pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Tada Donelaitis paregėjęs, kad išsibaigė temos, ir metė rašęs.
Kaip Donelaitis parašė “Metus”
Kartą Donelaitis su Šimelpenigiu susikirto, katras iš jų geriau rašo. Dar ir Rėza prisidėjo, toks pienburnis studiozas. Ir Ruigys. Ir visi juokiasi iš Donelaičio, kad tas tik pagal Ezopą ir Ezopą pasakėčias renčia, o nieko originalaus. “Ezopinė kalba, - apibendrino Rėza. - Nei stiliaus, nei literatūrinių naujovių. O juk jau XVIII a. greitai baigsis! Reikia eiti koja kojon su laiko dvasia”, - sako.
Donelaitis pamąstė, pamąstė.
“Norit, - klausia, - aš parašysiu tokį veikalą, kokio lietuvių literatūroje nebus dar du šimtu su puse metų? Juombi pralenksiu ir pasaulinę literatūrą. Parašysiu tokį veikalą, kuriame nebus nei fabulos, nei dialogų!”
Visi tik pasijuokė, o Rėza krizendamas prižadėjo tokį veikalą užaugęs išleisti. Sukirto iš gorčiaus arielkos ir dviejų fortepijonų.
Po kurio laiko atnešė Donelaitis visiems rankraštį, visi skaito, - išties. Nei siužeto, nei dialogų. Rėza surūgęs, kad jam reikės leisti “Metus”, ir sako:
- O be žodžių negalėjai parašyti?
- Apie tai nesitarėme, - skrumnai atsakė Donelaitis.
Draugai ir Donelaitis
Draugai buvo supykę ant Donelaičio, kad jis taip juos apšovė su tais “Metais”. Net buvo sumanę kirsti su Donelaičiu lažybų, kad tasai parašytų romaną be asmenvardžių, būdvardžių ir daiktavardžių, bet pagalvoję suprato, kad Donelaitis tada parašytų knygą iš vienų aliteracijų. Pagalvoję apie tokią poemą be žodžių, irgi pabūgo. Bala jį žino, tą klasiką. Gal aplenks literatūrą trims šimtais metų ir vėl Rėzai išlaidos.
Sykį eina Ruigys susinervinęs ir susitinka Donelaitį, o tas Ruigiui:- Labas, Astroliabija.
- Labas, Fabula rasa, - atkirto Ruigys.
Nuo to laiko draugai tarpusavyje Donelaitį sutarė vadinti Fabula rasa.
Poetų susitikimas
Eina sykį Donelaitis per mišką, žiūri - iš priekio toks kunigas su sutana, skujas renka. Įsižiūrėjo - gi Maironis. Maironis veizdi - gi Donelaitis.
Maironis kad ėmė žegnotis ir Donelaitis apstulbęs prapuolė.
Maironis pagalvojo, pagalvojo.
- Pasitaiko, - tarė sau ir nuėjo toliau skujauti.
Donelaitis gėles uosto
Donelaitis labai mėgo gėles, jis vaikščiodavo pakiemiais, uostydavo tas gėles, jį geldavo bitės, vapsvos ir širšės, bet jis vis tiek uostydavo, o kodėl - nė pats nesuprato, nes neturėjo uoslės.
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240152)