Šiandien Beresnevičius rašo ne apie meilę ir ne apie babaušius, o apie nusidavimus šiaurės rytų Lietuvoje.
Nusidavimas apie Mėnulį
Dešimt graikų susitarė nuskristi į Mėnulį. Ilgai sukioję gaublį, jie atrado, kad iš Rokiškio į Mėnulį jiems būtų arčiausia.
Tada jie ir atvažiavo į Rokiškį. Iš Graikijos jie atsivežė ilgų dailių lentų, jas gražiai išlenkė, kad raketa būtų smaila ir graži, tvirtai sukalė ir dar surišo diržais, kad būtų tvirčiau. Po to jie susipirko visą paraką, kurį tik rado Rokiškyje, užkėlė ant to parako raketą ir tokiai poniai liepė padegti Bikfordo virvę, ir ta ponia paraką padegė, po to viskas sprogo ir graikai nukeliavo į Mėnulį.
Bet prieš išskrendant, rokiškėnai tiems graikams padovanojo tokį gražų sūrį, tik po to labai gailėjosi savo išlaidumo, nes suprato, kad tiems graikams būtų pakakę pusės sūrio, bet šaukštai jau buvo po pietų - ieškok tu to sūrio Mėnulyje, kad gudrus.
Chasidiška istorija
Visa tai nutiko Obeliuose. Praėjusių metų lapkritį čia atvažiavo keli žydai iš pačios Jeruzalės. Tie žydai sakė, kad atvažiavo pamatyti stebuklo, kuris, pasak žydų šventųjų knygų, turėjo įvykti Obeliuose, vieną rudens subatvakarį.
Žydai gėrė kvasą ir kiek jaudinosi, nes stebuklų iki tol dar nebuvo matę. Jie gyveno pas vaistininką, nes iš jo galėdavo nesunkiai gauti valerijonų, kad ne taip jaudintųsi.
Vieną rytą labai anksti koks tai Juozukas išėjo kažkur savo reikalais ir pamatė, kad žydai, labai patenkinti, susikrovę lagaminus, jau taikstosi pargrįžti atgal, į Jeruzalę. Juozukui jie pasakė, kad stebuklą jie jau išvydę ir likę labai patenkinti. Tas Juozukas mandagiai su žydais pasikalbėjo ir palinkėjo jiems laimingos kelionės.
Kada tie žydai išvažiavo, iš Panevėžio atskubėjo Skirmantas Pabedinskas su operatoriumi ir abu labai krimtosi, kad tie žydai jau išvažiavo. Jiedu susirado tą Juozuką, kuris paskutinis matė žydus, ir klausinėjo jį, kokį stebuklą tie žydai išvydo, bet Juozukas buvo nesusipratęs šito žydų paklausti, tad Pabedinskas labai barėsi ir griežtai prisakė, kad kitąsyk žydams atvažiavus pasižiūrėti stebuklo, Juozukas jų smulkiai visko išklausinėtų.
Apie kalnų slidininkus
Pakruojyje neseniai buvo pasirodę kanadiečiai kalnų slidininkai; jie vaikščiojo po miestą su dideliais juodais akiniais bei slidėmis ant pečių ir teiravosi, kur čia artimiausi kalnai, labai stebėdamiesi, kad neišsilavinę vietos gyventojai jiems to neišgali pasakyti. Ir tik vienas gudrus mokytojas pasakė tiems kalnų slidininkams, kad artimiausi kalnai Pakruojyje yra Kaukazo, o antri pagal artumą tai Himalajai, tai tie kanadiečiai labai stebėjosi, kaip čia yra, o po to susizgribo, kad namuose, matyt, apsirikę, pasižiūrėjo ne į tą gaublį.
Kelionė į Panevėžį
Vienas Utenoje gyvenantis žmogus niekada nebuvo matęs Panevėžio ir tvirtai nusprendė per atostogas ten nuvažiuoti, o tame Panevėžyje, vos išlipus iš autobuso, prie jo pribėgo pulkas šrilankiečių, visaip su juo kalbėjo, sakė, kad juos persekioja, taipgis, kad Panevėžyje jiems per šalta, galiausiai ėmė prašyti, kad tas žmogus suteiktų jiems prieglobstį ir apgyvendintų kur Lietuvoje toliau į pietus, ir tas žmogus nuo šrilankiečių kalbų taip apdujo, kad nupirko jiems visiems autobuso bilietus į Uteną, o kelionei - bananų, parsivežė namo ir ėmė su jais gyventi, tai tie šrilankiečiai žmogui labai gražiai dėkojo ir apie to žmogaus gerumą parašė į šrilankiečių laikraštį, ir tada iš jų tėvynės atvažiavo labai daug šrilankiečių, kurie norėjo su tuo žmogumi susidraugauti, ir tam žmogui galiausiai teko prakeikti savo kelionę į Panevėžį ir visiems pažįstamiems Utenoje sakyti, jog į Panevėžį neverta važiuoti, kadangi tame mieste nėra jokių įdomesnių architektūrinių paminklų.
Apie kito uteniškio kelionę į Panevėžį
Tačiau šio perspėjimo nepaklausęs kitas Utenos gyventojas vis dėlto nuvažiavo į Panevėžį, nors ir kiek nerimaudamas dėl kelionės sėkmės. Ir ne be reikalo, nes, vos tik išlipęs Panevėžyje, prisigėrė tiek kiaušininio likerio, kad prarado balsą, o vargais negalais grįžęs namo nieko neatsiminė apie Panevėžį, ir taip jo kelionė nuėjo šuniui ant uodegos.
Trečio uteniškio kelionė į Panevėžį
Bet po kurio laiko į Panevėžį nusprendė važiuoti trečias uteniškis - nors visi Utenoje kalbėjo, kad iš to nieko gero nebus; bet tas žmogus labai norėjo pamatyti Skirmantą Pabedinską ir dar Nevėžį, tad nuvyko į Panevėžį; iš pradžių buvo visai nieko sau ir tas žmogus jau net įsidrąsino, ir jau galvojo, kad jam pavyko apgauti Likimą, bet čia jį pamatė panevėžiečiai ir, iš išvaizdos nusprendę, kad jis iš Utenos, parodė tą žmogų šrilankiečiams; kada tas uteniškis pamatė link jo bėgančius šrilankiečius, nešinus daugybe kiaušininio likerio butelių, jis pavėluotai prisiminė visus nelabus pasakojimus ir apsisukęs per tris dienas ir per tris naktis pėsčias ir suvargęs parėjo į Uteną; nuo to laiko uteniškiai panaikino autobusų reisus į Panevėžį, nes tame mieste nėra architektūros paminklų, o likerio ir šrilankiečių yra jau ir Utenoje.
