Kokia mūsų vieta Vakaruose? Tarpininkavimas tarp Rytų ir Vakarų turi būti teikiamas kaip mūsų prekinis įvaizdis ir ženklas. Tai turėtų nukreipti Vakarų dėmesį nuo to, kas darytina pas mus Vakaruose.
Ką iš tikrųjų galime padaryti galingoje Vakarų mašinerijoje? Ji, atrodytų, sukasi ir be mūsų, ir mes geriausiu atveju galime tikėtis įsisprausti kaip vienas iš sraigtelių. Kaip mažai pastebimas sraigtelis, kurio noras nesulūžti per anksti ir mandagiai tenkinti visus Europos poreikius. Tiesa, kartkartėmis kažin kiek pasitaisant savo padėtį. Kad prastėjimas ir smukimas, kad entropija mus paliestų kaip galima vėliau. Išvertus - bent jau didžioji būsimųjų lietuvių Europarlamento kandidatų dalis įsivaizduoja eurodeputatų uždavinį kaip prisidėjimą prie naujų įstatymų kūrimo (blokuojantis su panašiomis, mažesnėmis ir naujesnėmis ES narėmis) ir tikslų, ir tvarkingą jau esančių įstatymų laikymąsi, priežiūrą, kad neįlįstume į kokias įstatymo pinkles ir nepasipiltų baudos ar sankcijos.
Tai, žinoma, yra svarbu, bet eurodeputatai nežinos interesų. Lietuvos ekonominius interesus mes žinome - parduoti savo produkciją, kelti kokybę, įsiterpti į darbo pasidalijimą. Tačiau visa tai gali atlikti ekonomistai ir teisininkai nebūtinai Briuselyje. Deputatai žada užsiimti juodu darbu, bet ne Lietuvos interesų stūmimu.
Painiojami du dalykai - Lietuvos interesų priežiūra ir Lietuvos interesų įgyvendinimas. O tai ne vienas ir tas pats. Nes vienas reiškia pasyvią laikyseną, gynybinę poziciją. Puolamosios, aktyvios pozicijos Vakaruose nėra. Mes neapsisprendę dėl Lietuvos interesų Vakarų Europoje. Gal dėl to, kad drovimės jų turėti.
Uždavinys - tarpininkavimas tarp Rytų ir Vakarų - ir ne tik. Tai turi sustiprinti mūsų svarbą, ekonomiką, patikimumą. Tačiau kokiam tikslui mes tai galime naudoti?
Tarpininkauti mums leis ir mes tai sugebėsime. Bet tai ne savitikslis dalykas. Mums reikia idėjų. Mes jas turėti galime. Mes jas turime. Tarpininkavimo procese įgautą galią, kad ir kokia ji būtų, mes turime panaudoti.
Reikia susivokti, kokia yra silpnoji Europos vieta, ir ten smogti. Draugiškai, kaip sąjungininkai. O koks Europos deficitas, ko jai trūksta?
Jai trūksta vienijančios ideologijos ir ideologinio judėjimo, identifikacijos proceso kaip tokio.
Visi žinome, kad Europa stovi ant trijų banginių - Jeruzalės, Atėnų ir Romos. Tuos banginius sujungė Romos imperija, bet tik teritoriškai. Ideologiškai šių centrų vieningumą įtvirtino šiaurės barbarų gentys savo krikščionybėje. Romos teisė, Atėnų demokratija, monoteistinė krikščionybė Romos imperijoje (pačioje) kolektyviai nesuveikė. Ji suveikė tik paskutiniais šimtmečiais ir ši sintezė, pagimdžiusi Europos demokratiją, yra nesena; teko daug amžių šias idėjas lydyti inkvizicijos, monarchijų ir monopolijų tiglyje. Darbo įdėta daug. Tačiau Europos susiskaldymas taip ir nebuvo įveiktas iki galo. Roma, Atėnai, Jeruzalė ne vienijo Europą, o plėšė į skirtingas puses gana ilgai. Ir Europa šiandien nėra suvienyta. Yra ES biurokratija, pranokstanti tiek romėnų, tiek bizantiečių, tiek Prūsijos Bismarko laikais. Jos tikslas unifikuoti. Bet kieno pagrindu?
Nuosavu. Ir tik nuosavu. Briuselis neatstovauja jokiam civilizacijos vektoriui, nebent biurokratiniam.
Išties pažvelkime: kur Europoje šiandien turime Briuselį ir ką jis atitinka? Ne, ne Romą, ne Atėnus ir ne Jeruzalę. Nuduodama, kad tai sąlygiškas administracinis pusiausvyros taškas, kaip kad sakykime dar vienas - Strasbūras, Haga ir pan. Tačiau tai nėra žemyniniai istoriniai miestai, bet tai nėra ir joks kompromisas. Briuselis apytiksliai atitinka Acheną, Karolio Didžiojo imperijos sostinę, ir ES šiandien yra ne trijų didžiųjų civilizacinių centrų jungtis, o atgaivina Karolio Didžiojo suformuotą Frankų imperiją, vienijusią prancūzų ir vokiečių protėvius. Ne be reikalo Prancūzijos ir Vokietijos jungtis šiandien ir sudaro ES ašį. Tariamai dėl ekonominio pajėgumo ir gyventojų skaičiaus, bet realiai ir simboliškai prancūzai su vokiečiais restauravo Karolio Didžiojo imperiją ir išlaikydami čia lemiančius svertus, kontroliuoja federacinės II Karolio imperijos kontūrus.
Briuselis yra kompromisinė sostinė ne Europai. Briuselis yra frankų-germanų paribys (kaip ir Strasbūras). Ir frankų-germanų kompromisas, pasiektas abipusei sąjungai įgyvendinti ES erdvėje. Įgauti vienytojų laurus. Bet tas vienijimas - ir Napoleono, ir Habsburgų, ir Hitlerio siekis. Vokiečiai ir prancūzai vienijo, tačiau nuosavos kultūros pagrindu. Ar jie tokią teisę turi, neaišku. Mes jiems jos nedavėme.
Apie istorinį šios padėties brendimą galima ilgai pasakoti, bet tam yra istorija. Kaip galime panaudoti šį civilizacinį nesusipratimą?
Ogi pasakyti, kad Europos tikrieji civilizaciniai centrai po teisybei aplenkia Briuselį ir jo regioną. Tai nesusipratimas, kurį reikia ištaisyti, restauruojant sėkmingiausią imperiją pasaulyje - Romos, ir jos centras ir turi būti Roma, kaip junginys tarp Atėnų dvasios ir Jeruzalės fundamentalumo.
Argumentacija labai lengva, labai įdomi, bet kokia pasiūlymo esmė. Ogi perkelti ES centrą. Ta idėja gali būti nutrūktgalviška, bet pažiūrėkime, ką iš to gautume? Vien tai pasiūlydami?
ES - pervesti svorio centrą nuo Briuselio į Romą; vadinasi, gauti Italijos, Graikijos, Ispanijos, Maltos, automatišką pritarimą tokiai idėjai; taip pat tokiu atveju ES atsiranda vietos Turkijai kaip Mažajai Azijai, senai Romos valdai.
Europa kaip ES - turime pasakyti, - yra sutvarkyta ne tokiu pagrindu, kaip derėtų; Karolio Didžiojo imperija yra menka, vėlyva Romos imperijos versija. Tiesa, patys frankų valdovai orientavosi į Romą ir laikė save jos paveldėtojais. Roma buvo dar arti, laike niekur nenutolusi, beveik čia pat, beveik apčiuopiama.
Kodėl tai įmanoma - ir kodėl mes čia įmanomi. Tiesiog mūsų padėtis gera. Mes nesame Romos priešininkai, atvirkščiai, mūsų palemoninės legendos siūlyte siūlo romėnišką savimonę. Mes matome autentiškai, taip, kaip barbarai Europą matė III-IV a. Stiprų, tačiau išsisemiantį darinį, kurio ateitis priklausė vien tik nuo barbarų malonės ir barbarų kraujo. Romos armijoje kovojo ir herulai, ir gotai, ir alanai, ir gepidai, galiausiai ji išvis ėmė susidėstyti iš barbarų genčių, iki pat generaliteto ir imperatoriaus aplinkos, galų gale patys barbarai perėmė imperatorių titulus.
Mes turime matyti, kad Vakarų Europa yra ganėtinai išsisėmusi. Tą rodo ir ispanų pasitraukimas iš Irako, ir karinės organizacijos stoka, ir nesugebėjimas nustatyti savojo identiteto. Nesugebama dėl to, kad einama ne tuo keliu. Romos modelis yra pajėgesnis nei efemerinės Karolio imperijos.
Numatyti procesus, gravitacijas. Tad ir akmenėlis gali pakeisti bėgmę. Esame maži, tad galime nesibaiminti priekaištų, kad siekiame hegemonijos. O Europai mes galime pasiūlyti įvesti vidinę dinamiką. Ji prasidėtų vien jau pasiūlius diskusijas - Briuselis ar Roma? Pietūs Europoje pritvinkę nepasitenkinimo. Pritvinkę, bet nežino, ką daryti. Briuselis gali likti biurokratine ir administracine sostine, tačiau ideologiniu ir didžiosios geopolitikos centru jis tapti paprasčiausiai negali, nėra potencijų, užnugario.
Briuselis yra laikinoji Europos sostinė, kaip kad laikinoji sostinė buvo provincialioji Bona.
Vokietijai susivienijus, abejonės dėl jos sostinės nebuvo - tai Berlynas. Lygiai taip ir laikinoji ES galėjo formuotis Karolio imperijos pagrindais. Dabar reikia naujo impulso, prisiminimo, iš kur viskas prasidėjo.
Vakarų kryptis. Kad joje imtume veikti, reikia pirmiausia susivokti situacijoje.
Kokia yra Roma. Ir kokia Frankų imperija?
Karolio Didžiojo imperija germanams ir prancūzams - jų tiesioginė pramotė. O italai, - romėniška linija, ispanai - iš gotų, vandalų, alanų, svebų. Kitos naujosios ES tautos - Vakarų ir Pietų slavai, kuriems Karolio imperija buvo priešas, ir kurios palikuonės veržėsi jų žemių link (čekų, slovakų, slovėnų, lenkų germanizacija). Graikija - irgi pietinis flangas. Latvija, Estija - lai sprendžia, kas jos tokios pačios; čia mes konkurentai. Jie nesuvokia potencijų ir akimirkos svarbos, be to, jų veikimą apsunkina balsuojanti rusų rinkėjų dalis. Mūsų rusiškasis pradas nepavojingas, jis yra išnaudotinas kontaktams megzti, tai padėtų ir jiems patiems. Mūsų rusai yra ypatingi rusai. Jie turi istorinį užnugarį, vedantį iki XIII a. Mes nekariavome su rusais - mes sąjungininkai. Mes kariavome tik su Maskolija, Maskvos imperija. Ne rusai buvo mums priešai.
Taigi kalbame apie pietinį ES flangą, Madrido - Romos - Atėnų ašis, pasukanti šiaurėn per visą Vidurio Europą. Bet mums svarbu, kad ji atsispirtų į Vilnių - ir gali į Vilnių šauti (kad kas) ir apeidama graikus, tada tai būtų katalikiškosios Europos nervas. Žinia, tada jis būtinai turi užkliudyti Lenkiją. Madridas - Roma - Varšuva - Vilnius.
Opozicija tarp Šiaurės ir Pietų egzistuoja ir dabartinėje ES, tik ji neturi progų pasireikšti ir yra užslėpta, nedemonstruojama atvirai ir per kurį laiką gali apmalšti, bet ne išnykti visiškai. Mums reikėtų su savomis Romos centravimo idėjomis išeiti į ideologinės pasiūlos lauką.
Ką mes iš to gautume? Valdytume procesus. Ar tai mažai?
Izraelis ir arabai - tragiškiausias ir esminis klausimas. Čia Lietuva gali kažką daryti, nes pati turi sugyvenimo su žydais ir musulmonais patirtį. Žydams Lietuvos teritorijos yra erdvė, kur brendo Siono idėjos, ir kur užaugo didelė dalis žydų Palestinos pirmeivių. Islamo šalys - nori nenori - apie Lietuvą yra girdėjusios kaip apie antisemitinę šalį. Pastarasis dalykas gėdingas, bet tai faktas. Lietuvos antisemitizmas yra išpūstas burbulas. Tik musulmonai gali ant šio jauko kibti. T.y. mes galime dėl dviejų priežasčių būti parankūs kaip tarpininkai tarp Izraelio ir islamo pasaulio. Priimtini abiem pusėms. Tiesa, tai nėra kažkokia ypatinga padėtis, nes, tarkime, ES Izraelis jau dabar kaltina antisemitizmu ir ne be pagrindo.
Briuselis neduoda pagrindo islamo ir krikščionybės pasaulio vienijimui; jis pernelyg gremėzdiškas ir apskritai neaiškios ir neapibrėžtos orientacijos. Romos imperija yra pakankamai geras pagrindas didelėms ir plačioms deryboms. Kodėl?
Romos imperijos perimetras maždaug aiškus; jis gali užsiskliausti islamui. Ne tik agresyviam, bet ir islamui apskritai. Prasidėjusios teroristų atakos gali teikti pagrindą perimetro uždarymui. Jis jau nusistovėjęs ar bent jau yra nusistatymo pabaigoje. Romos tikslas buvo aplink savo perimetrą išlaikyti garnizonus ir patikimus barbarus bei pusiau vasalines valstybėles nuo Škotijos iki Armėnijos ir Mesopotamijos. Perimetras išplėstas - Irakas anksčiau ar vėliau nusiramins ir taps saikingai satelitine teritorija, tačiau JAV būtų parankiau Iraką valdyti per Europą. Romėniškąją, kuri buvo tautų ir religijų katilas. Europa įgijusi romėniškąjį identitetą gali sau leisti dvi galimybes: įtraukti dalį neagresyvaus islamo pasaulio, arba priešingai, užsidaryti už naujų narių ir satelitinių valstybių kordono.
Europiečių troškimas, slaptomis tariamas ir kišamas į sąmonės pakraščius, bet išreiškiamas balsavimais - perimetro uždarymas. Pareikškime tą garsiai. Bet užsiskliausti galime tik kartodami Romos modelį. O Lietuvai tai duotų labai stiprius sąjungininkus italus, gana paradoksaliai ir turkus. Romos imperijos atstatymas yra ne toks jau komplikuotas dalykas. Už jos sienų trijuose žemynuose buvo ramu. Europai reikia auksinio rudens ir, galimas dalykas, kad tą auksinį rudenį jai galėtų užtikrinti nauja identifikacija.
Akivaizdu, kad kol kas kalbama apie štrichus, apie kelis štrichus, kuriuos galima įnešti į Vakarų Europą; na, ir tvarkoje. Tie štrichai gali subalansuoti pačią Europą ir leistis jai susiprasti: suvokti, kad ji nėra valstybių, vis labiau prarandančių individualumą, kupeta, o prasminga ir galinga imperijos tąsa; amžiniausios iš egzistavusių Vakarų civilizacijos ribose.
Amžiniausios, nes ji po suirutės laikotarpio, feodalinio susiskaldymo, kai provincijos virto valstybėmis ir vėl panūdo atgalios, į vientisą saugų ir kietą ir teisingą vienovę, imperinį lydinį.
Gintaras Beresnevičius: Imperija Rytuose, imperija Vakaruose. Lietuvos geopolitikos apmatai (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_172616)
