Penktadienį, kovo 2-ąją, Vyriausybės rūmuose buvo įteiktos 2007 metų Lietuvos mokslo premijos. Humanitarinių ir socialinių mokslų sekcijoje už darbų ciklą "Religijotyra ir senovės baltų mitologija" premijuotas ir religijotyrininkas, prozininkas, eseistas Gintaras Beresnevičius. Džiaugiantis šiuo vėluojančiu įvertinimu, rūpėjo visiškai nešventiški dalykai - sužinoti, kaip klostosi jau pusę metų besitęsiantis rašytojo tragiškos žūties tyrimas.
Pakomentuoti situaciją maloniai sutiko bylos advokatas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas. Trumpas pasiteiravimas išaugo į išsamų pokalbį, kuriame šį kartą atstovaujama viena – nukentėjusiųjų pusė, ir visų, norinčių žinoti tiesą, interesai. Kalbasi Saulė Matulevičienė.
- Nuo Gintaro Beresnevičiaus, 18 knygų autoriaus, žūties praėjo pusė metų. Šiuo metu tyrimą vykdo Generalinė prokuratūra, o jį pradėjo Vilniaus apygardos prokuratūra. Šio tyrimo rezultatai netenkino nei visuomenės, nei Jūsų kaip advokato. Gal galėtumėte trumpai priminti, kodėl?
- Visų pirma, buvo akivaizdu, kad įvyko įvykis, kuris sukėlė mirtinas pasekmes. Bet mirusiojo šeimos nariams nebuvo suteiktas nukentėjusiojo statusas – nebuvo leista visavertiškai dalyvauti byloje, teikti įrodymus, kelti klausimus ekspertams ir t.t. Šis statusas nebuvo suteiktas iki pat bylos pabaigos. Mirusiojo žmona buvo pakviesta tik dalyvauti eksperimente, bet visos kitos teisės jai nebuvo suteiktos.
Įvykis sunkus, tad nebuvo suprantama, kodėl šį statusą suteikti atsisakyta. Jau iš pat pradžių buvo pasirinkta pozicija - jei nėra nukentėjusiųjų, tai negali būti ir kaltų. Tai rodė, kad tyrimas ne objektyvus, o subjektyvus. Tiesą atstatė tiktai Generalinė prokuratūra, ir vienu pirmųjų priimtų sprendimu pripažino velionio sutuoktinę nukentėjusiąja.
Kitas labai svarbus dalykas – tyrimas buvo vykdomas su išankstine nuostata, kad įvykyje dalyvavę pareigūnai yra teisūs, o visi kiti liudytojai ar asmenys, kurie kalba kitaip, yra įtartini – tai žmonės, kuriuos reikia tikrinti. Byloje buvo vienas liudininkas - A.Jankovskij, kuris aiškiai matė, kaip į policijos automobilio bagažinę buvo įgrūstas gyvas rašytojas. Jis niekieno neprašytas atsirado byloje, pasakė “aš galiu paliudyt”, ir paliudijo. Kaip sąmoningas pilietis. Tai tikrai labai principingas žmogus, reto sąžiningumo, ir aš juo labai pasitikiu. Ir nieko čia negalima įtarinėti, nes kai jis perskaitė, kas apie įvykį rašoma ir atėjo duoti parodymų, mes iš viso nieko apie jį nežinojome, dar nei manęs, nei Auksės Beresnevičienės byloje nebuvo.
Bet su juo buvo elgiamasi kaip su įtariamuoju - vyko patikrinimai, ar jis ne teistas, kaip yra charakterizuojamas, ar jis iš tikrųjų toje vietoje galėjo būti (tik šios aplinkybės tyrimas suprantamas ir pateisinamas). Taigi jis buvo patikrintas byloj iš visų pusių, bet jo biografijoje nerasta nė vienos dėmelės.
Jei su liudininku buvo elgiamasi kaip su įtariamuoju, tai pareigūnai, kurių žinioje žmogus prarado gyvybę, tokiais netapo – apie juos tokie duomenys nebuvo renkami. Tad išsyk aišku – pareigūnai buvo labai geri, jau iš anksto teisūs, dar nebaigus tyrimo, o visi kiti, kurie kalba ne taip, kaip pareigūnai, jau yra įtartini. Tai primena labai senus ir negražius metodus, kurie dar sovietiniais laikais buvo naudojami KGB.
Sukėlė abejones ir eksperimento, kuriame dalyvavo Beresnevičiaus sutuoktinė, aš, kaip advokatas, ir liudininkas, objektyvumas. Jis buvo surežisuotas taip, kad galima būtų visuomenei pateikti išvadą, jog viską matęs liudytojas meluoja, o pareigūnai sako tiesą. To eksperimento metu prieš jo dalyvius buvo pastatytas automobilis, kuriuo neva vežtas rašytojas, atidaryta jo bagažinė, ir toje bagažinėje matėsi narvas. Būtent tą nelaimingą vakarą įvykio vietoj buvusio ir viską mačiusios liudytojo pirmieji žodžiai buvo - “ne tas automobilis, jokio narvo nebuvo”. Tai nufilmuota. Liudininko parodymai skambėjo labai įtikinamai. Ir rodos visiems turėtų būti aišku, tačiau spektaklis buvo tęsiamas toliau, ir vykdomas eksperimentas būtent su tuo automobiliu.
- Ar tame eksperimente dalyvavo policijos pareigūnai?
- Ne, policijos pareigūnai nedalyvavo tame eksperimente. Matosi, kad už kadro kažkas, gal jie, režisuoja tą eksperimento spektaklį, bet jų nėra. Tuo parodoma, kad bylos tyrėjų akyse pareigūnai yra nekalti, todėl jiems nėra reikalo vargintis ir dalyvauti procesiniuose veiksmuose.
Atrodė, kad netgi nenorima šios žmogaus, kuris viską matė, ir pareigūnų akistatos. Mes iš karto paklausėme, kam tas eksperimentas, kokia prasmė tikrinti, ar iškamša, imituojanti rašytoją, telpa į narvą, jei nė vienas bylos dalyvis neteigia, kad rašytojas buvo vežamas narve. Juk eksperimento esmė – praktiškai patikrinti liudytojo arba įtariamųjų parodymus įvykio vietoje. Tačiau šiuo atveju policijos pareigūnai tvirtina, kad iš viso nevežė rašytojo bagažinėje, o liudytojas sako, kad rašytojas buvo bagažinėje be narvo.
Kadangi niekas neliudijo, kad rašytojas buvo vežamas būtent tokioje bagažinėje su narvu, tai kam reikėjo eksperimentą tęsti? Bet jis buvo tęsiamas, ir visuomenei pateikta informacija esą liudytojas įsitikino, kad į tą bagažinę niekaip negali tilpti rašytojas. Vadinasi liudytojas meluoja. Tai komentarai, pateikti iš prokuratūros pusės. Šis įvykis įtikino, kad vyksta kažkoks pareigūnų nekaltumo inscenizavimas, tiesos iškraipymas. Jeigu inscenizuojama, vadinasi, vengiama tiesos, tiesa yra kita. Vadinasi, esama kažkokios pareigūnų kaltės. Tai ieškokim tiesos, o ne renkime tokius spektaklius visuomenės neigiamai nuomonei apie rašytoją ir liudytojus formuoti.
Abejones tyrimo objektyvumu ir pareigūnų parodymų sąžiningumu kelia dar vienas objektyvus įrodymas: biologinė ekspertizė. Pagal medicinos ekspertų, liudininkų parodymus apie rašytojo būklę, mašinoje, vežusioje rašytoją, turėjo likti biologinės kilmės pėdsakų. Biologinės ekspertizės ekspertai patvirtino, kad toje mašinoje, kuri pareigūnų pateikta kaip vežusi rašytoją, nėra biologinės kilmės pėdsakų nei ant narvo, nei ant galinės sėdynės, kur pagal pareigūnų parodymus jie vežė rašytoją. O ar yra biologinės kilmės pėdsakų bagažinėje, kurioje rašytoją matė liudytojas, - tyrėjai kažkodėl nenorėjo ar nedrįso klausti. Kaip ten bebūtų, ekspertai patvirtino liudininko parodymų teisingumą: nei ant galinės sėdynės, nei narve rašytojo nebuvo: vadinasi, jis buvo vežamas tiesiog bagažinėje. Tai, kad tyrėjai vengė paklausti ekspertų, ar yra biologinės kilmės pėdsakų bagažinėje, t.y, ten, kur įgrūstą rašytoją matė liudininkas, sustiprino mūsų įsitikinimą, kad tyrėjai vengia išaiškinti tiesą.
Džiaugiamės, kad šį tyrimą perėmė Generalinė prokuratūra, ir dabar jau ieškoma tiesos. Bet, žinoma, po tiek laiko, kai tiek įrodymų yra išnykę ar sąmoningai išnaikinti, sunku tikėtis, kad pavyks atkurti visą mechanizmą, techninę įvykio pusę. Kita vertus, esame tikri, jog ir iš dabar surinktos medžiagos aišku, kad su žmogumi buvo pasielgta neleistinai. Policijos elgesys – bejėgiškai gulinčiam žmogui ne gydytojo pagalbą suteikti, o įgrūsti į automobilį, uždėti antrankius, ir vežti į nakvynės namus - yra neteisėtas. Todėl tikimės, jog visa tai bus tinkamai įvertinta Generalinės prokuratūros.
- Kokios dar ekspertizės buvo atliktos – be automobilio narvo ir užpakalinės sėdynės tyrimo? Juk mirties priežastis buvo nustatyta?
- Taip, ji buvo nustatyta teismo medicininės ekspertizės. Prieš tai aš minėjau biologinę ekspertizę, o mirties priežastį nustato teismo medicinos ekspertizė. Tame ekspertizės akte visiškai nebuvo tvirtinimų, kad mirties priežastis buvo girtumas, skirtingai nei iš prokuratūros pusės paleisti gandai, duodantys suprasti, jog mirties priežastis yra būtent ta. Ekspertų akte tokios nuorodos nėra. Rašoma, kad mirties priežastis buvo širdies liga. Kita vertus, teismo medicinos ekspertizė nurodė, jog yra rasta daug kūno sužalojimų, kurie padaryti prieš pat mirtį. Prokuratūra visiškai neatkūrė to mechanizmo, kas sužalojo, kaip atsirado sužalojimai, po kurių sekė mirtis. Ekspertų net nebuvo klausiama, ar galėjo mirtį lemti sužalojimai. Tad kol kas žinome, kad prieš pat mirtį buvo padaryta nemažai sužalojimų, kad prieš mirtį būtent pareigūnai bendravo su rašytoju, ir kad rašytojas mirė ne nuo alkoholio, o galbūt nuo širdies ligos. Kaip minėjau, klausimo, ar sužalojimai turėjo įtakos, nebuvo.
- Ar teismo medicinos ekspertai turi likusių duomenų, faktų, nuotraukų, kurie leistų tikslinti mirties priežastį?
- Manau, kad medicinos ekspertai dar turi įvairių duomenų, kuriuos galima detalizuoti, ir mes paprašėme papildomos teismo medicinos išvados, ir pateikėme klausimus, kuriuos dar reikėtų išsiaiškinti. Rašytojas, vežamas bagažinėje, galėjo būti gerokai ten suspaustas. Pasakymas, kad mirties priežastis - “širdies liga”, kai žmogus prieš tai dėl tos ligos nesiskundė, kelia abejones. Ypač žinant, kad nukentėjęs buvo sužalotas ir vežamas tokioje padėtyje, kad galėjo uždusti. Liudininko parodymais, rašytojas buvo pasodintas susuktas kaip sraigė, tokioj pozoj užspaudžiamas kvėpavimas. Čia ir sveikas žmogus neišlaikytų. Be abejo, ir liga turi įtakos pasekmėms, kai prieš žmogų pavartojamas smurtas.
- Skeptikas pasakytų, jog vis dėlto kalbama ir apie alkoholio poveikį?
Bet šį kartą to nebuvo. Man neseniai teko susidurti su kitu atveju, kuris taip pat susijęs su policijos veiksmais, kai vaikinas buvo mirtinai sumuštas guminėmis lazdomis, ir po to policija paskleidė gandus, kaip ir rašytojo atveju, kad mirties priežastis buvo alkoholis: esą vaikinas užspringo dėl girtumo. Bet pagal ekspertizės išvadas jis apskritai nebuvo išgėręs. Jis buvo blaivus, ir visiškai aišku, kad jis tiesiog užduso, nes buvo labai stipriai sumušta galva ir sutriko visų organų veikla. Taigi gandai, kad su policija susidūręs asmuo mirė dėl girtumo, skleidžiami jau ne pirmą kartą. Tai jau yra taisyklė: kai asmuo, pakliuvęs į pareigūnų rankas, miršta ar yra sužalojamas, teisybė nesakoma. Apkalbamas tas, kuris buvo policijos sužalotas arba policijos rankose mirė.
- Buvo minėta, kad pirminėje bylos tyrimo versijoje policininkai buvo vadinami įtariamaisiais, bet po to ši formuluotė dingo?
- Iš pradžių tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareigūnų patrulių veiksmuose galima įžvelgti nusikalstamos veiklos požymių. Tai nurodyta Vidaus reikalų ministerijos rašte. Per pirmąjį patikrinimą, matyt, buvo pamatytas tikrasis vaizdas, o po to viskas buvo kaip visada – prasidėjo kolegų gelbėjimas. Ir vis dėlto mes paprašėme Generalinės prokuratūros išreikalauti šį pirminio patikrinimo dokumentą, skelbiantį, kad čia gali būti pareigūnų padarytas nusikaltimas, ir išsiaiškinti, kokiu pagrindu jis buvo surašytas. Tai visiškai oficialus dokumentas – su data ir numeriu.
- Kuris laikas šį įvykį tiria Generalinė prokuratūra. Ar galėtumėte įvardinti, kada tyrimas buvo perimtas?
- Man atrodo, kad jį perėmė lapkričio pradžioje, taigi jau praėjo keturi mėnesiai.
- Kaip manote, kodėl taip ilgai tęsiasi tyrimas? Ir kokių veiksmų Generalinė prokuratūra turėjo imtis, ėmėsi ar jau atliko?
- Mes prašėme, kad Generalinė prokuratūra atliktų pakartotines ekspertizes, prašėme ištirti kitus įrodymus objektyviai. Aš manau, kad darbo ten yra, net ir siekiant nustatyti, kaip gi atsitiko, kad liudininkas aiškiai matė kaip nukentėjusysis buvo įsodintas į automobilio bagažinę be narvo, o dabar bylai pateiktas automobilis su narvu.
- Bet iš šalies žiūrint tas delsimas atrodo lyg bandymas viską gramzdinti į užmarštį, kad byla nebeturėtų rezonanso visuomenėje?
- Gali būt, ir man kartais taip atrodo. Dar nenorėčiau įtarinėti, tikiuosi kad taip nėra. Gal šiuo pokalbiu išprovokuosime, kad kas nors įvyktų.
- Jūs pareiškėte gana tvirtą pasitikėjimą Generaline prokuratūra, bet žiniasklaidoje buvo skelbiamos prieštaringos versijos ir apie pulkininko A.Pociūno žūtį, po kurių tyrimas buvo skubotai baigtas..
- Byla bylai nelygi. Pociūno byla buvo komplikuota, nes įvykis vyko ne Lietuvoje, ir prokuratūra buvo bejėgė gauti objektyvią informaciją, tad pasitenkino tuo, kas sukaupta Lietuvoje. Tai nebuvo lengva byla. Manau, kad Pociūno atveju svarbu, jog iš viso tyrimas buvo pradėtas, o po to pereita prie parlamentinio tyrimo dėl Saugumo departamento veiklos. Manau, kad ši byla turėjo teigiamų pasekmių.
Šį kartą, bent kol kas, neturiu pagrindo kritikuoti Generalinės prokuratūros veiklos. Lygiai taip pat ir Vilniaus apygardos prokuratūros tyrimo atveju - iš pradžių atrodė, kad rašytojo mirties byla vyks teisingai, bet vėliau tapo aišku, jog tai nebe tiesos ieškojimas, o bėgimas nuo objektyvaus tyrimo.
- Minėjote, jog tai rezonansinė byla, ir šiuo atveju tikrai iškyla ir žmogaus teisių ginimo klausimas. Ir tyrimo rezultatai visiems turėtų labai rūpėti.
- Čia mes turime sistemos problemą. Žinoma, konkretūs pareigūnai stengiasi išvengti atsakomybės, įrodyti, kad visada kaltas tas, kas jų rankose buvo sužalotas arba žuvo. Bet mes turime dar platesnę problemą, kad ir valdžios bei teisėsaugos įstaigos, šiuo atveju - Vilniaus apygardos prokuratūra, iš karto stoja ne žmogaus pusėn, o pareigūnų pusėn, ir gina juos kaip galėdama. Dažnai valdžios bei teisėsaugos institucijos ginamąja vertybe laiko ne žmogų ir jo teises, o valdžią ir pareigūnus. Todėl Lietuvoje pasidaro sunku apsiginti žmonėms, kurie nukenčia nuo pareigūnų – policijos ir kitų. Skirtingai nei demokratinėse valstybėse, Lietuvoje, Rusijoje, ir kituose postsovietiniuose kraštuose žmonės nepasitiki teisine sistema, nes mano, kad čia labai sunku apginti savo teises, tad viltis sieja su Strasbūru…. Valstybė sutapatinama su valdžia ir pareigūnais. Žmogus, kuris kovoja už savo teises prieš valdžios pareigūnus, vertinamas kaip kovojantis prieš valstybę, vadinasi, visada kaltas. O jeigu akivaizdžiai matyti valdžios atstovų piktnaudžiavimas, tai žmogus pats turi įrodyti, kuris pareigūnas kiek nusikalto. Čia galima pasitelkti analogiją su abiturientais, kurie kreipėsi dėl žalos atlyginimo, kai buvo paskelbtos jų egzaminų užduotys. Byloje dalyvaujantys valstybės atstovai įtikino teismą savo teisumu: abiturientai neįrodė, kas kaltas dėl egzaminų užduočių pardavinėjimo, reiškia, abiturientai iš valstybės nieko negali reikalauti, nes kaltų nėra. Bet teisinėje valstybėje taip negali būti. Žmogus moka mokesčius, išlaiko institucijas, kurios turi rasti kaltuosius, bet kai žmogaus teises pažeidžia neteisėti valdžios veiksmai, ir jis ateina gynybos į teismą, jam sakoma: pats turi nustatyti kaltus, o valstybė, pareigūnai už nieką neatsako.
Panašiai ir rašytojo byloje. Vietoj to, kad prokuratūra padėtų išaiškinti policijos pareigūnų kaltę, ji tapo nukentėjusiojo oponentu, kuris ne tik negynė nukentėjusiojo ir nesistengė išaiškinti pareigūnų kaltės, bet ir trukdė tai padaryti. Iki tol, kol Generalinė prokuratūra perėmė tyrimą
- O žiniasklaida? Minėjote, kad žinių agentūros bei iš jų informaciją perėmę laikraščiai ar internetiniai naujienų portalai, iš esmės atspindėjo vieną – prokuratūros nuomonę, o jūsų pareiškimas nebuvo išplatintas?
- Dėl nuomonės formavimo aš negaliu pykti, manau, kad kai kas žiniasklaidai labai stengėsi teikti tuos pranešimus, ir jie noriai buvo perimami. Šiuo atveju žiniasklaidos informavimu rūpinosi prokuratūros pareigūnai. Žurnalistai nežino, kaip ten iš tikrųjų būna.
Kai vyriausiasis apygardos prokuroras, rimtas žmogus, aiškina: štai liudytojas įsitikino, kad tas žmogus negali tilpti į bagažinę – kaip netikėti? Visokiomis dviprasmiškomis užuominomis, skelbiant apie rašytojo elgesį prieš mirtį, buvo suformuotas neigiamas jo įvaizdis, ir tą supratimą sunku pakeisti.
Kalbant tik teisine prasme, tai pagal Baudžamojo proceso kodeksą, vyriausiasis apygardos prokuroras yra tas prokuroras, kuriam mes galėjome apskųsti tiesiogiai tyrimą vykdžiusio prokuroro nutarimą. Kitaip sakant, vyriausiasis prokuroras dar turėjo spręsti skundus, negalėjo komentarais žiniasklaidai rodyti savo suinteresuotumo – kieno jisai pusėje. Ir kai vyriausiasis prokuroras, nelaukdamas, kol paduosime skundą ir jis ištirs, kaip ir kas buvo, iš anksto pasakė savo nuomonę, buvo pažeista ir etika, ir Baudžiamojo proceso kodeksas. Tad atrodo, kad čia daugiau dėmesio buvo skiriama propagandai, nei tyrimui. Buvo užkirstas kelias normaliam procesui. Tai buvo profesiniai pažeidimai, daromi siekiant greitai orientuoti žiniasklaidą, visuomenę prieš rašytoją ir nukentėjusiuosius jo šeimos narius. Matyt iš aukščiau buvo duotas uždavinys viską taip sutvarkyti, kad pareigūnai liktų visiškai nekalti. Kad kuo didesnis šešėlis būtų mestas ant rašytojo. Taip ir buvo padaryta.
- Jus pakvietė būti advokatu velionio žmona, Auksė Beresnevičienė?
- Pradžioje kreipėsi jo kolegos. Jie buvo labai susirūpinę ir paprašė padėti. Supratau, kad tai rūpi ir Auksei Beresnevičienei, bet ji buvo labai kukli, jos materialinė padėtis sunki ir ji manė, kad iš viso negali kreiptis į advokatą ir sudaryti teisinės pagalbos sutartį – ne finansinę (be honoraro). Padrąsinta velionio kolegų, ji kreipėsi, ir tokią sutartį su ja sudariau, nes man ši byla atrodė labai svarbi: policijos pareigūnų rankose miršta žmogus, jo kūne - daug smurto žymių, jam pareigūnai nesuteikė jokios pagalbos, o po mirties –iš to žmogaus tyčiojamasi. Prieš tokią situaciją visi turime kovoti.
- Ar jūs pažinojote Gintarą Beresnevičių kaip rašytoją, ar buvote skaitęs jo kūrybos?
- Aš nesu žinovas, bet teko spaudoje skaityti jo tekstų, ir aš esu atkreipęs dėmesį į jo pilietiškumą, sąžiningumą, teisingumą – tokį aukštą publicistikos lygį. Toks man išliko įspūdis. O ne tas, kurį bandė apie rašytoją suformuoti kai kurie teisėsaugininkai.
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
