Šį sekmadienį švęsime Žolinę - katalikams tai yra Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Ne mažesnė vasaros šventė - Joninės, dar vadinamos Rasomis ar Kupolėmis, kurias vis daugiau lietuvių mini kaip saulėgrąžos metą ir sveikindami Jonus bei Janinas renkasi ne užstalės dainas, o senas lietuvių apeigas: kupoliavimą - žolelių rinkimą, apsivalymą šuoliu per degantį laužą arba maudynes ryto rasoje.
Kaip šios protėvių tradicijos dera su krikščionybe? Ar senasis baltiškasis paveldas praturtina šiuolaikinio lietuvio dvasinį pasaulį, o gal tai yra tik grįžimas į stabmeldystę? Kaip per šį tūkstantmetį Lietuvoje sugyveno pagonybė ir krikščionybė?
Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo diskutuoja Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja habil. dr. doc. Ingė Lukšaitė, kultūrologas prof. Bronius Genzelis, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vadovė prof. Rita Šerpytytė ir Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojas etnologas Jonas Trinkūnas. Pokalbį veda apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Mįslinga kultūra
A.Medalinskas. Kokia buvo senovės lietuvių kultūra ir religija? Ar ji gyva šiandien?
J.Trinkūnas. Tai sąjungos su šventumą generuojančiomis galiomis religija. Tokią ją matė ir lietuvių mitologiją tyrinėjęs Gintaras Beresnevičius. Šios religijos ištakos slypi tūkstantmečių gelmėse, kurios išliko ir atėjus krikščionybei. Žmogaus ir šventų gyvybės galių religinė jungtis pasireiškė per maldą giraitėse, kur medžiai atliko mediacinę funkciją. Lietuviai gerbė žemę, medžius, vandenį, ugnį. Labai svarbi mums yra ir atmintis apie protėvius.
I.Lukšaitė. Lietuvių tikėjime yra įtvirtintas ekologinis santykis. Šventojo statulėlės stovi prie švaros šaltinio. Prie didelio, seno medžio. Ant aukšto kalno. Kryžkelėje. Bet čia gali būti ir krikščioniškojo pasirinkimo simbolis. Lietuvių kultūroje santykis su gamta visada buvo tausojantis ir gerbiantis.
J.Trinkūnas. Tokia religija sudaro etninės, prigimtinės religijos branduolį, kurį ypač išlaikė valstiečiai, buvę arčiau žemės. Ši religija suteikė mums gebėjimą išsilaikyti nepalankiausiomis sąlygomis.
A.Medalinskas. O materialinės vertybės?.. Ar jos svarbios lietuvių gyvenime ir tikėjime? Ar senovės lietuviai tobulino gamybą, statė akmeninius namus, šventyklas? Juk tuo metu, kai pagonybė susidūrė su krikščionybe, Vakarų Europoje į dangų jau stiebėsi grakščios katedros ir sklido filosofinė mintis?
B.Genzelis. Lietuvos istorikai ir archeologai įrodė, kad akmeniniai pastatai Lietuvoje stovėjo dar VIII amžiuje. Vadinasi, būta ir savos materialinės kultūros.
J.Trinkūnas. Svarbiausia senovės lietuvių gyvenime buvo unikalus gyvenimo būdas, o ne katedros, kaip Europoje. 1000 piliakalnių Lietuvoje rodo buvus įspūdingą senąją civilizaciją, gerą visuomeninę organizaciją, vieningą kultūrą. Miške gyvenusi tauta sukūrė "medžio" kultūrą, o ne "akmens". Net ir Vilnius iki XVII amžiaus buvo medinis. Mediniame name sveikiau gyventi.
I.Lukšaitė. Senosios kultūros sąveika su krikščioniškąja kultūra vyko ilgus amžius. Kitas klausimas, kiek stipriai ir intensyviai ši sąveika palietė visuomenę. Vyko mainai su išoriniu pasauliu. Teodoriko laiškuose minimi aisčiai ir prekyba gintaru. Bet pagonybė nesukūrė infrastruktūros ir hierarchizuotos visuomenės, kaip kad Vakarų krikščioniškas pasaulis, intensyviai gaminančios kultūros. Net ir baudžiava savu laiku buvo reikalinga, nes ji sukūrė funkcionuojantį ūkį.
J.Trinkūnas. Bet tada visa tauta buvo paversta baudžiauninkais, nors iki to laiko buvo etninė ir laisva. Visa Rytų Europa žinojo, kas yra lietuviai. Valdanti tauta. O po to kadaise buvusi didinga tauta ėmė sparčiai nykti.
A.Medalinskas. Kas sudarė senosios lietuviškosios kultūros pagrindą?
J.Trinkūnas. Senovės lietuvių religija pasižymėjo vientisa pasaulėžiūra. Nebuvo skirstymo į religiją ir kultūrą. Prasidėjus kariniam konfliktui su atėjūnais iš krikščioniškų kraštų, lietuviams teko, kaip atsaką, savo kultūrą įforminti kaip religiją. Kai ją XIV amžiaus pabaigoje uždraudė, o uždrausti galėjo tik elitinę, kunigaikščių religiją, paprastų žmonių gyvenime ši senovės lietuvių religija išliko. Ją išmušti buvo sunkiau, nei tikėjosi krikščionybę skelbę misionieriai. Sugriovus aukurus, užgesinus šventą ugnį, išvaikius žynius, religinė tradicija nesibaigė. Ji tęsiasi ir dabar.
Krikštas ir dviejų kultūrų vertybės
A.Medalinskas. Kokias vertybes žmonėms skiepija pagonybė ir krikščionybė?
J.Trinkūnas. Senasis lietuvių tikėjimas skiepijo amžinas vertybes, tokias kaip pagarba, dėkingumas, meilė. Svarbiausias mūsų kultūros ir moralės bruožas buvo bendruomeniškumas. Svetingumas, parama ir pagalba nelaimėje taip pat sena lietuvių dorovės tradicija, buvusi dar iki krikščionybės laikų.
A.Medalinskas. Bet ir krikščionybė pirmiausia skatina žmogiškas, bendruomenės vertybes. Tik nežinau, ar skatina žmogaus ryšį su gamta. Tą ekologinį ryšį, kurio šiandien labai trūksta Lietuvoje, kai visos pamiškės ir paežerės užverstos šiukšlių.
B.Genzelis. Prisiminkime krikščionišką raginimą: mylėk savo priešą, kaip pats save. Deja, gyvenime dažnai buvo kitaip. Religiniai karai Europoje, žiauri inkvizicija, raganų deginimas. O senovės Lietuvoje to praktiškai nebuvo.
R.Šerpytytė. Skyrėsi oficialiųjų krikščionybės nešėjų žodžiai ir darbai. Deklaruota tolerancija, kaip principas, bet daug mojuota kalaviju. Vis dėlto nemanau, kad tai pagrindas teigti, jog pagonybė buvo pranašesnė už krikščionybę.
A.Medalinskas. Bet ne tik krikščionių dvasininkai, su Dievo žodžiu lūpose, siuntė žmones ant laužo. Lietuviai taip pat aukojo. Padavime apie Gedimino pilį kalbama apie bandymą paaukoti gražiausią lietuvaitę, kad pilis tvirta būtų.
J.Trinkūnas. Visa tai yra tik pasakos. Legendos.
B.Genzelis. Šias istorijas kūrė kryžiuočių kronikininkai. Duisburgietis apie tai rašė. Kiekviename krašte priešų ar nusikaltėlių galėjo laukti mirties nuosprendis. Tų nuosprendžių užpuolikams būta ir Lietuvoje. Tačiau nėra šaltinių, rodančių, kad lietuviai savus būtų aukoję. Žinoma, kitus baudė už kėsinimąsi į jų gyvenimo būdą.
A.Medalinskas. Norite pasakyti, kad bent jau požiūriu į žmogų ir jo gyvybę senoviškoji lietuvių kultūra rodė daugiau pagarbos nei krikščionybė?
B.Genzelis. Krikščionybei, kaip ir kitoms globalioms religijoms, pavyzdžiui, islamui, svarbus buvo ne žmogus, o jo tikėjimas. Tautiškumas buvo paliktas antrame plane. O krikščionybė vykdė ekspansiją. Tiek taikiais, misionieriškais, tiek ir kariniais būdais. R.Šerpytytė. Nežinau, ar galime spręsti, kuri religija, kultūra ar tradicija yra vertingesnė, žvelgiant į religijų konfliktą. Pretekstas yra šv. Brunono kankinystė. Mes privalome žiūrėti į krikščionybę Lietuvoje kaip į įvykusį faktą, atskirdami karinę ekspansiją ir kryžiaus karus, prisidengus krikščionybe, nuo tikrosios krikščionybės idėjos, kuriai būdingos žmogiškosios vertybės - tolerancija, pakantumas, artimo meilė ir pagarba.
J.Trinkūnas. Bet krikšto kaina buvo milijonas išžudytų prūsų, jotvingių, lietuvių. Šiandien užuojauta reiškiama keliems misionieriams, bet ne žuvusiems protėviams. Lietuvos valdovų apsisprendimas krikštytis reiškė vieną dalyką - jie šiuo aktu nutraukė ryšį su protėvių religija, gyvąja tradicija, savo tautos žmonėmis. Bet lietuviai priešinosi krikštui beveik 400 metų.
I.Lukšaitė. Priėmę krikščionybę mes pradėjome orientuotis į Vakarų civilizaciją. Tokia buvo mūsų išlikimo sąlyga. Kultūra privalėjo labai greitai keistis. Tikėjimas, atėjęs į Lietuvą iš Vakarų, turėjo didžiulę, nuo V amžiaus išplėtotą infrastruktūrą: institutus, rašto kompleksus, perimtus iš antikos, didžiulę socialinės struktūros piramidę ir, norint išlikti, reikėjo prie to prisitaikyti.
J.Trinkūnas. Kol žmonių sueigos arba krivulės buvo reikšmingos valdovams, kol jiems turėjo reikšmės tautos žmonių nuomonė, tol krikšto priėmimas buvo neįmanomas. Tačiau silpniausia grandis pasirodė besą dalis bajorų ir valdovai.
A.Medalinskas. Valdovai ir elitas Lietuvoje dažnai būna silpnoji tautos grandis.
J.Trinkūnas. Nuolat vykstant karams, valdovai pasiekė tokią galią, kad pavaldinių ir paprastų žmonių nuomonė jau mažai ką reiškė. Jie įsakymais bei grasinimais privertė tautą atsisakyti prigimtinių dievų. Valdovams religija tapo tik formalumu arba ženklu, kurį galima keisti, jeigu to reikalauja aplinkybės. Spręsta tik, kokią religiją priimti: Rytų ar Vakarų. Vytautas krikštijosi net 5 kartus: 2 kartus kataliku ir 3 kartus stačiatikiu. Bet senoji lietuvių religija išliko ir išgyveno. Be šventraščių, teologijos mokymų.
A.Medalinskas. Kodėl senovės religija išliko?
J.Trinkūnas. Ši religija yra protėvių tradicija. Tautos kūnas ir kraujas. Uždraustos buvo tik viešosios jos apraiškos, bet kai esmė slypi liaudies papročiuose, religinėje pasaulėžiūroje, užgniaužti tai labai sunku. Tokiai religijai nereikia pranašų ir šventųjų kankinių. Etninių religijų gajumas slypi Žemės galiose. Ramiai laukiama ir pabundama, atsiradus palankioms sąlygoms.
Raštas ir žodis
A.Medalinskas. Teigėte, kad senovės lietuviai buvo beraštė kultūra. Tačiau yra mokslininkų, tvirtinančių, kad lietuviai turėjo senąjį raštą - runas.
B.Genzelis. Ona Dundulienė manė, kad galėjo būti runos.
J.Trinkūnas. Kalbos apie baltiškas runas manęs neįtikina, bet sakyti, kad mūsų senoji kultūra buvo beraštė, nėra tikslu. Buvo "raštas", kai dar nebuvo knygų. Lietuviai matė tą raštą audiniuose, tautinėse juostose, medžio ir metalo ornamentuose. Šie senoviniai ženklai, simboliai buvo žinomi protėviams.
R.Šerpytytė. Ir kitos senosios tautos prabyla į mus per ornamentus, bet perskaityti gali juos tik tie, kurie specialiai to mokosi ir tas šaknis pastebi. Dabar net paprastų pigių iš Turkijos į Lietuvą atvežtų megztinių raštuose galime įžvelgti daugiau senoviškų graikiškų, o ne turkiškų motyvų.
A.Medalinskas. Graikiška, bizantiška krikščioniška įtaka stimuliavo rašto kultūrą Lietuvoje. Kas Lietuvoje atsirado anksčiau: raštai parašyti kirilica ar lotyniškais rašmenimis?
B.Genzelis. Kunigaikščio Algirdo laikais rašyta senovės graikų kalba. Kirilica.
I.Lukšaitė. Tačiau pirmieji rašto paminklai Lietuvoje vis dėlto yra lotyniškieji - tai Mindaugo dovanojimų dokumentai ir Gedimino laiškai. Vėliau Lietuvoje paplito raštas, atėjęs per Bizantiją: kirilica, kurios vartojimą skatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienuolynų centruose parengti raštininkai.
A.Medalinskas. Tie vienuolynai buvo Lietuvos teritorijoje?
I.Lukšaitė. Dabartinės Ukrainos teritorijoje. Jų įtaka mūsų kultūrai yra labai didelė. Tai matome ir iš Lietuvos Statuto. Valstybinė valdžia, instrumentarijus, privilegijos, žemės dalijimas žmonėms vyko per kirilicos raštą. Kirilicos raštininkų darbas buvo pigesnis už raštininkų, kurie rašė lotynų kalba. Be to, tai buvo savi, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkai. Iš pradžių daugiau įtakos turėjo raštininkai iš Volynės vienuolynų, todėl Lietuvos dokumentuose yra daug ukrainietiškos leksikos intarpų. Tai buvo netipiška bažnytinė slavų kalba. Vėliau atvyko raštininkų ir iš Baltarusijos žemių.
A.Medalinskas. Ar Lietuvos didieji kunigaikščiai, išaugę pagoniškoje kultūroje, pažino raštą, ar to meto lietuvių diduomenei buvo svarbu mokėti skaityti bei rašyti?
I.Lukšaitė. Rašė raštininkai. Kunigaikščiai tik sakė, ką parašyti. Rašoma buvo kita kalba nei kalbama. Lietuviams su krikščionybės atėjimu kilo iššūkis - kaip rašto kompleksą paversti savo kultūros reiškiniu.
J.Trinkūnas. Iki Gedimino laikų Lietuva buvo kitos kultūros šalis. Tai buvo ne rašto, bet žodžio civilizacija. Turtinga, savita. Per pora tūkstančių kilometrų regime tuos pačius vandenvardžius, vietovardžius. Civilizacija buvo vieninga, turėjo gerų ryšio priemonių. Bet didieji pasaulio kūriniai - senovės indų epas Mahabharata, vedos - tai yra žodinės kultūros dalis.
B.Genzelis. Vedos iš tikrųjų buvo žodinė tradicija, bet ji vėliau buvo užrašyta.
I.Lukšaitė. Žodinė kultūra yra kitokia nei raštu pagrįstoji. Ji perduodama kartos kartai viską pakeičiant. Į jos kūrimą ir perdavimą įsijungia gausybė bendrijos narių, kurie kaskart ją papildo savo talentu. Ji išlaiko tęstinumo ir kaitos lydinį, todėl čia galima rasti iš labai senų laikų atkeliavusių archajiškųjų vaizdinių, simbolių, tarsi natūraliai gyvuojančių to laiko žmonių gyvenime. Tačiau išliko ta žodinės kultūros dalis, kuri buvo užrašyta.
J.Trinkūnas. Išliko ir dainos, kurios ėjo iš lūpų į lūpas. Lietuvių civilizacija - tai dainų civilizacija. Kur tik ateina rašto kultūra, ten dingsta senoji tradicija ir žodinė kultūra. Senovės lietuvių kultūra ir rašto kultūra buvo dvi skirtingos civilizacijos. Rašto kultūra nušluoja tūkstantmetę ankstesnę tradiciją.
I.Lukšaitė. Iš tikrųjų, Danijoje, kur 1617 metais buvo įvestas visuotinis raštingumas, nė su žiburiu nerasi XIX amžiaus liaudies dainų. Jie vadina folkloru senąsias liuteroniškas dainas, kurių jau dabar nebegieda. Bet vis dėlto raštas duoda labai daug dalykų, be kurių negali gyventi visuomenė.
Kalba ir dainos
A.Medalinskas. Dainų civilizacijai labai svarbi sava kalba.
J.Trinkūnas. Lietuvių kalba išsaugojo ne tik senosios prokalbės pagrindus. Joje slypėjo ir dar slypi seniausios pasaulėžiūros paveldas. Dar vokiečių filosofas Imanuelis Kantas rašė, kad Lietuva turi būti išlaikyta, nes jos kalba yra raktas, padėsiantis įspėti ne tik kalbotyros, bet ir istorijos mįsles.
I.Lukšaitė. Kai kas teigia, kad Lietuvoje per daug dėmesio kreipiame į kalbą, bet kodėl tam tikros teritorijos gyventojai ir net toliau nukeliavę duoną pavadina duona. Ne kitaip. Vadinasi, jie buvo ir yra susieti daugybe saitų, jei tą patį dalyką vadina tuo pačiu vardu ir tai perduoda iš kartos į kartą. Kalba, man regis, yra vienas iš tų galingųjų ryšių ir šiuo metu. Tikėjimas yra kitas ryšys.
J.Trinkūnas. Viena iš esminių tos kultūros formų buvo žodinė kūryba. Sakmių ir padavimų turėjo ir kitos tautos, bet mūsų pasaulėžiūros visumą atspindėjo tautosaka ir liaudies dainos. Tai yra pati didžiausia lietuvių kultūros vertybė. Ten galima įžvelgti viską - religiją, pasaulio suvokimą, estetiką. Ir ši kūryba išliko.
I.Lukšaitė. Dainos - tai senosios lietuvių bendrijos buvimo pasaulyje išraiška sava kalba, kur skamba to meto funkcionavimo normatyviniai pagrindai, grožio pajautimas. Užkoduota viena ryškiausių žodinės kultūros plotmių.
J.Trinkūnas. Religinį ryšį tarp žmonių, protėvių ir dievų kūrė dainavimas - svarbiausia lietuvių apeiga. Lietuvių liaudies dainos išlaikė senosios religijos tradicijas ir civilizacijos esmę. Motinos perduodavo dukroms ne tik audinių, juostų raštus, bet ir dainas. Lietuvių liaudies dainose beveik nėra jokių krikščionybės elementų. Jeigu dainoje jų sutinkama, vadinasi, tai nauja daina. Senosios dainos nemini dievų vardų. Viskas užkoduota ir paslėpta.
A.Medalinskas. Dainos buvo svarbios ir mūsų tautos Atgimimui. Tiek po carinės valdžios priespaudos, tiek ir prieš dvidešimt metų, vaduojantis iš sovietinio jungo. Pastaruosius įvykius ir dabar vadina Dainuojančia revoliucija. Ir Baltijos kelyje, kurio 20-metį netrukus minėsime, lietuvius lydėjo daina.
I.Lukšaitė. Dainos ir šiandien yra vienas svarbiausių mus siejančių saitų.
J.Trinkūnas. Liaudies dainos lietuviams buvo tarsi vidinė gyvenimo esmė, tai, kas saugo, palaiko bendrijos gyvybę. Jos turi gynybinių galių ir neįsileisdavo to, kas galėtų žeisti, ardyti tradiciją. Dainos, giesmės, sutartinės sutelkė savyje tokį dvasinį krūvį, kuris padėjo ištverti visus išmėginimus. Lietuviai parodė, kaip gyvenant įvairiausių priespaudų sąlygomis galima išlaikyti protėvių dvasinį turtą. Bet kai tik ateina laisvėjimas, tauta vėl prisikelia.
Ar dvi kultūras galima suderinti?
A.Medalinskas. Lietuvoje ligi šiol statomi kryžiai, net ant bažnyčių apgaubti pagoniškų saulučių. Kodėl, praėjus jau daugeliui amžių po krikšto, Lietuvoje kryžius pasirodo su pagonišku simboliu - saulute?
J.Trinkūnas. Saulės simbolių pilna visur, jie veržlūs. Jie atsispindi ne tik kryžiuose ar bažnyčiose. G.Beresnevičius parodė, kur ir kaip slepiasi ir kiti senieji lietuvių religiniai simboliai. Perskaitęs pluoštą lietuvių poezijos, jis užčiuopė pastovių simbolių - Perkūno ženklų. Bet poetai nerašė apie dievą Perkūną. Tiesiog šio vyriausio lietuvių dievo archetipai slypi lietuvių sąmonėje.
I.Lukšaitė. Nemaža dalis to senovės lietuvių vaizdinių arsenalo mūsų kultūroje išliko iki šiandien. Ir ne tik paprastų žmonių kūryboje. Ši simbolika buvo perimta per kultūrų sąveiką ir išliko nuo labai senų laikų. Dalis ženklų bei simbolių ateina per amžius ir išlieka, nors šių dienų karta ją suvokia kitaip.
A.Medalinskas. Tai galbūt senoji lietuvių kultūra neišnyko? Galbūt ji slypi mumyse net patiems to nežinant, prisitaikiusi, pasislėpusi po krikščionybės, katalikybės apvalkalu?
J.Trinkūnas. Kadangi sunaikinti senojo tikėjimo, slypinčio liaudies papročiuose ir folklore, nesisekė, krikščionybės idėjoms ir simboliams teko derintis prie vietos tradicijų. Kryžių statymas buvo ikikrikščioniškos medinių paminklų statymo tradicijos pratęsimas. Tai sinkretizmo kelias, kuris formavosi pasaulėžiūroje, liaudies mene, kalendoriniuose papročiuose. Matome dvilypumą, kai po dabartiniais simboliais ir apvalkalais glūdi senoji tradicija.
I.Lukšaitė. Prisitaikyti vertė daug veiksnių. Baroke, kuriuo taip didžiuojasi Lietuva, atsispindi ir senoji lietuvių tradicija. Vinco Svirskio medinėse skulptūrose galime atrasti ne tik baroko elementų, bet ir tai, kaip per amžius paprasto žmogaus suvokta kas yra gyvenimas ir kas yra šventumas.
B.Genzelis. Rūpintojėlis taip pat atėjo iš senųjų laikų.
J.Trinkūnas. Žmonės turi norą kurti, o kūryba yra susijusi su tradicija, kai žmogus daro taip pat, kaip jo protėviai. Ši tradicinė kūryba, be abejo, yra veikiama visokių naujovių, civilizacijos. Ir krikščioniškieji simboliai, dievai ar šventieji yra labai susiję su tais pagoniškais simboliais. Šv. Jurgis žmonėms gali asocijuotis su Perkūnu ar kitais pavasario dievais. Katalikų valdomoje Lietuvoje paplito šv. Marijos garbinimas, nes liaudyje tai buvo suprantama kaip Motinos globėjos garbinimas. Bet dabar Lietuvoje, kur stipri katalikybė, jokio sinkretizmo nebėra, nes seniai visa, kas kilę iš senosios lietuvių tradicijos, religijos, kultūros, yra nupurtyta ir atkratyta.
A.Medalinskas. Ar tikrai nupurtyta ir atkratyta? Kaip paaiškinti šių dienų fenomeną, kai žmonės laiko save katalikais arba bent krikščioniškos pasaulėžiūros, tačiau vis labiau linkę švęsti pagoniškas šventes? O dainos?.. Liaudiškos dainos, o ne religinės giesmės iki šiol yra mūsų tautos pasididžiavimas.
J.Trinkūnas. Krikšto pasekmės ir vėlesni įvykiai rodo, kad dabar Lietuvoje yra tik katalikybė ir kompromisas su senąja lietuvių kultūra neįmanomas.
R.Šerpytytė. Religinių reiškinių vertinimas iš istorinės perspektyvos yra labai problemiškas. Bandydami ieškoti atsakymo į klausimą, kas labiau atstovauja lietuviškam identitetui - pagonybė ar krikščionybė, kuris tikėjimas yra geresnis, mažiau agresyvus, nešantis daugiau vertybių - istorijos rato neatsuksime atgal. Jeigu dabar net kas nors nutartų, kad krikščionybė buvo Lietuvos nustekenimas ir nualinimas, niekas nepasikeis. Mes, patys to nejausdami, gyvename krikščioniškoje kultūroje ir seniai vadovaujamės krikščioniškomis vertybėmis, taip pat vertindami ir pagoniškąsias ištakas bei tradicijas. Krikščioniška tradicija mumyse yra stipriai įaugusi.
I.Lukšaitė. Yra toks dalykas kaip kultūros tęstinumas. Nemanau, kad galime kalbėti apie pagoniško tikėjimo tęstinumą krikščioniškoje Lietuvoje, bet dalis senosios kultūros santykio su pasauliu išliko kalboje, žodžių prasmių kaitoje ir skambėjime, vaizdiniuose, ornamentikoje ir simbolikoje, kai kas dar gyva mūsų santykyje su gamta, trupinėliai - grožio pajautime ir raiškoje.
R.Šerpytytė. Mūsų lietuviškas tapatumas yra daugybės skirtingų veiksnių rezultatas. Tai ir tam tikra istorinė patirtis, ir baltiškosios, pagoniškosios šaknys, kurių mes realiai nelabai jaučiame, bet jas paveldėjome su tradicija ir perimamumu. Vis dėlto turime ir savimonę, kuri yra paliesta krikščioniškųjų vertybių. Todėl lietuvio charakteryje labai susigyveno pagoniškų laikų ir naujoji, susijusi su krikščionybe, savimonės.
Parengė Alvydas Medalinskas
