Cha cha! 1 Baltijos kanalas pagaliau, ilgai kvailinęs, parodė, kad ir kupiūruotą, Marco Ferreri įžymųjį filmą “Sudie, patine”. Pasitvirtino vienas manųjų spėliojimų. Sprendžiant iš įžanginio televizijos titro, gąsdinančio žiaurumu bei erotika, Maskva pasidarė labai padori.
Tiesa, rusiški kanalai tyli, rodydami kito italo Tinto Brasso “pornuchas”, jų pačių reklama dažnai net stebina brutaliausiu “liaudišku” chamizmu, o Ferreri, liūdnai ir sarkastiškai aptaręs ateities moteriškos visuomenės pavojus, pasirodė pavojingas. Mat žiūrint reklamą reikia žvengti ir tikėti, o klasiko antiutopija skatina dar ir mąstyti. Vėl totalitarėjančiose platumose tai aiškiai nepageidautina.
Šeštadienis
Pilkųjų ląstelių darbo reikalaujančių filmų šį šeštadienį - mažiau, negu įprasta. Patikėkit, ne iš gero gyvenimo tenka jums priminti žiūrėtą nužiūrėtą 1985 metų erotinę juostą “9 1/2 savaitės” (LNK, 0.05 val.) ar kiek vėlesnį trilerį “Pabėgimas” (“RenTV”, 19.00 val.).
Abiejuose kūriniuose švyti provokuojanti blondinė Kim Basinger, tačiau pirmojo seksualinių jos žaidimų su Mike’u Rourke nebeaprašinėsiu (matyta, o jei ir ne - dings naujumo įspūdis), o “Pabėgimą” reiktų vis dėlto išskirti kaip profesionalesnį, nei priimta trileriams, darbą. Žinoma, čia irgi - seifų laužymas, šantažas, bankų grobimo planai, tačiau gabus australų režisierius Rogeris Donaldsonas surinko puikų aktorių ansamblį (be Basinger - dar Alecas Baldwinas, Jennifer Tilly, Jamesas Woodsas, Davidas Morse’as, Philipas Seymouras Hoffmanas), kuris perteikia ir tą situacijų painiavą, ir jų įtampą.
Vis dėlto turbūt geriausias dienos filmas - ne taip dažnai parodoma Neilo Jordano “Mona Liza” (LTV, 22.05 val.). Pirmiausia šis britų režisierius mėgsta ir moka žaisti paradoksais, nekasdieniškomis situacijomis (prisiminkime jo sunkiai verčiamą “Crying Games” - gal “Žaidimą iki ašarų” ar “Skerdiko berniuką”). Tokia triumfuoja ir filme, pavadintame Leonardo da Vinci šedevro vardu. Nelaukime tiesioginių asociacijų, abu pagrindiniai herojai - iš gyvenimo dugno: ką tik iš kalėjimo grįžęs Džordžas (Bobas Hoskinsas, už šį vaidmenį gavęs Kanų prizą) ir tamsiaodė prostitutė Simona (Kate Tyson), kurios asmeniniu vairuotoju tampa naivuolis herojus. Betgi pavadinimo mįslinga šypsena kažkaip nelauktai apšviečia tuos personažus, jie tampa lyg tauresni, negu turėtų būti pagal dviprasmišką savo padėtį, jie verti užuojautos ir net - o, keistenybe! - pagarbos. Autorius sugeba iškelti tą keistą porą ne porą virš nusikalstamojo pasaulio, kuriam čia irgi šauniai atstovauja nenustygstantis Michaelas Cane’as: jo visur pilna buvo ir filmo kūrimo metais, 1986-aisiais, pilna ir dabar.
Operos meno mėgėjai turbūt maloniai prisimins per LTV-2 Retrospektyvą demonstruojamą muzikinių filmų specialistės Jadvygos Janulevičiūtės “Hercogo Mėlynbarzdžio pilį” (18.15 val.), profesionaliai sukurtą pagal Belos Bartoko operą.
Sekmadienis
Per sekmadienį įmanoma susiieškoti ir daugiau originalesnių juostų. Nuo nesibaigiančių lietų dar labiau paniurusį lietuvį gal pasmagins bent dvi simpatiškos kino komedijos.
“Kaimynai” (TV1, 16.30 val.) - paskutinis nuo neatsargaus narkotikų vartojimo jaunu atsisveikinusio Johno Belushi (laimė, bent jo brolis Jamesas klesti ir tebesifilmuoja) vaidmuo. Čia jis - kompleksų kupinas, žmonos kamuojamas žmogelis, šiaip jau gan ištvermingas ir gyvenimu nesiskundžiantis. Bet kaimynystėje apsigyvenusi Dano Aycroydo ir seksualiosios Cathy Moriarthy porelė savo ekscentriškumu ir kitų nepaisymu - paskutinis lašas kantrybės taurėje. Linksma ir aktualu, nors filmas ir nebenaujas.
Naujazelandietis Peteris Jacksonas, sako, neturi nė vidurinio išsilavinimo. Tai jam vis dėlto nesukliudė tapti kino režisieriumi, o jo galingos fantazijos pliūpsniai apvaisino ne tik supergigantišką “Žiedų valdovą”, bet ir šiek tiek kuklesnius “Baubus” (TV3, 19.05 val.). Vaiduokliai, kuriuos regi Michaelo J. Foxo herojus, įvelia ir jį, ir mus į visai linksmą painiavą.
LNK vėl demonstruoja lenkų supergigantą apie ankstyvuosius krikščionis, Neroną, Romos gaisrą, vaidinimus, per kuriuos liūtai drasko gyvus žmones, o superjaučiai nešioja ant sprando kukliai apsirengusias (ar - nusirengusias) superseksualias mergužėles. Taip, jūs jau įspėjote - tai ir vėl “Quo Vadis” (LNK, 21.15 val.). Ironizuoju, nes apskritai nesugebu rimtai žvelgti į tokio pobūdžio kiną. Kartu privalau pripažinti, kad 80-metis lenkų kino veteranas Jerzy Kawalerowiczius nuveikė gigantišką, kitam jaunam nepakeliamą darbą - kas iš to, kad man kur kas artimesnis, įdomesnis buvo “Traukinio”, “Angelų motinos Joanos” laikų Kawalerowiczius. Kiti laikai - kitos dainos. Ne veltui “Quo Vadis” buvo parodytas Vatikane, pačiam popiežiui dalyvaujant (įdomu, kaip taurusis senukas ištvėrė triukšmingą trijų valandų reginį?), jo premjera vyko Varšuvos Didžiajame teatre. Jei mes, lietuviai, turėtume ką nors tokio reprezentacinio, irgi visur kištume.
Kostiuminiame reginyje matau tik vieną gana rimtą liniją - Petronijaus (Boguslawas Linda) paveikslą, kuriuo visai sąmojingai atskleidžiamas amžinas valdžios ir meno konfliktas, galintis virsti ir - kaip šiuo atveju - ironišku susitaikymu. Juk Petronijui patinka turtingas gyvenimas prie Nerono šono, tad ar sunku pagirti bejėges uzurpatoriaus eiles, ir dar tokiais žodžiais, kad tikrą esmę suvoks tik protingas. Linija šiek tiek primena kai kurių susitaikiusių su komunistais menininkų likimą, kuris vis dėlto negalėjo nesibaigti tragiškai.
“Quo Vadis”, - suprantama, pagal “lenkų Dumas” Henryko Senkiewicziaus romaną. Pagal rimtesnio britų literato Somerseto Maughamo kūrinį - kadaise labai garsėjęs brolių latvių pastatytas “Teatras” (1 Baltijos kanalas, 22.30 val.). Realiosios žmonių ir teatrinės aistros Janio Streičo kūrinyje glaudžiais susipina, o virš visko iškyla klasiškas aktorės Vijos Artmanės, viešėjusios ir lietuvių kine (“Niekas nenorėjo mirti” kadruose ji vaidino Oną), darbas. Beje, tikrasis lietuvių kinas šiandien pasirodo LTV-2 Retrospektyvoje (20.10 val.); jis vadinasi “Kur iškeliauja pasakos” (1973) ir pasakoja... deja, tik jauno darbininko neįdomią istoriją.
Tikriems sinefilams skirti du sekmadienio namų seansai. Švelniai tariant, vėlokai lenkų nacionalinė televizija rodo “naujojo meksikiečių kino” kūrinį - Lauros Manos “Meilę kiekvienam” (TVP1, 0.20 val.), bet ši juosta apie 50-metę moterį, pirmą kartą tapusią neištikimą vyrui, o paskui apšauktą šventąja, savo specifiniu keistumu verta to, kad bent į grotuvą įrašui įsidėtumėte tuščią vaizdajuostę. Kitas, prancūzų ir kinų (nieko sau koprodukcija) filmas “Balzakas ir kinė siuvėja” (RenTV, 21.45 val.) imponuoja netradiciniu požiūriu į 8-ojo dešimtmečio kinų “kultūrinę revoliuciją”. Čia yra ir nelaukto humoro. Man taip nuskambėjo frazė indulgencija “Mozartas visada galvoja apie pirmininką Mao”, nors ką ten žinai, ar iš tiesų ji nesiremia realybe. Yra ryškūs likimai - beraštės kaimo merginos, dviejų “perauklėti” į gilumėlę išsiųstų studentų, kuriems išgyventi padeda nutriušę ir, aišku, draudžiami prakeiktos buržuazinės literatūros - to paties Dumas ir Balzaco - tomeliai. Tikras kinas!
Pirmadienis
Visi rekomenduotini pirmadienio namų filmai - nebe premjeriniai, jie jau buvo rodyti per įvairius kanalus. Bet tai nekliudo nors jau juos išvardyti.
Ispanų režisieriaus Augustino Diazo Yaneso “Iš Dievo - nieko naujo” (LNK, 19.10 val.) - išmoninga, sąmojinga juosta, kurioje Victoria Abril pasirodo Dangaus pasiuntiniu Angelu, na, o juodaplaukei Penelopei Cruz, žinoma, atiteko priešingas vaidmuo: jos Karmen, dirbusią 22-ojo Pragaro rato valgyklos oficiante, irgi skubiai išsiuntė į Žemę. Abi herojės kaunasi, kartais, beje, net parodydamos savotišką moterišką solidarumą, dėl vienos vienintelės kažkokio boksininko sielos, ir toks “individualus priėjimas” teikia vilčių: ir žiūrovas gali įsivaizduoti esąs toks vertingas, kad dėl jo kada nors irgi liepsnos dvikovos.
Maloniai nuteikia labiausiai štampuotų žiūrovo lūkesčių paironizavimas: Rojus, aišku, Paryžius, lengvai pavargusią Rojaus koordinatorę Mariną kuria... labiau iš “pragariškų” vaidmenų pažįstama Fanny Ardant, o Pragaras, aišku, - Amerika, tad ir ekranas tose scenose tuojau prabyla angliškai. Smagu.
Du neblogus filmus - amerikinę “Monstrų puotą” (18.30 val.), kurią neseniai aptariau, ir metaforinį, Rytų Europos neaiškiems likimams skirtą britų, danų, čekų bei olandų filmą su puikiu australų aktoriumi Samu Neillu - “Zoologijos sodo prižiūrėtojas” (21.00 val.) žada kabelinės televizijos. Viskas gražu, bet jeigu jus aptarnauja “Vinita”, neturėkite vilčių normaliai žiūrėti. Gal prieš kokį mėnesį ar net daugiau piktinausi išklerusia “Vinitos” aparatūra, dėl kurios kadrai tirta, gadindami akis, bet situacija - ta pati. Kaip galima šitaip negerbti žiūrovo?
Samas Neillas vaidina ir kitame dienos filme, įžymiajame, nesuskaičiuojamą galybę kartų per mūsų televizijas rodytame naujazelandietės Jane Campion “Pianine” (TV4, 20.30 val.). Kūrinys, aišku, vertingas, egzotikos ir netradicinės psichologijos jame daug, meilės trio, kuriame S. Neillas, deja, - silpniausia grandis, kuriame klesti tylinčios Holly Hunter ir maorių raštais išsidabinusio Harvey Keitelio herojai, irgi įdomus. Bet negi imsi filmą mokytis mintinai?
Su rubrika “Naujasis lietuvių kinas” šiandien galima pamatyti naujitėlaitį Algirdo Tarvydo dokumentinį filmą “Norbertas Vėlius. Čia ir ten” (LTV, 21.00 val.). Žymiojo tautosakininko, mitologo asmenį ir veiklą ekrane įdomiai komentuoja Gintaras Beresnevičius.
Antradienis
Trys puikios amerikiečių aktorės - Jessica Lange, Michelle Pfeiffer ir Jennifer Jason Lee - susitiko seserimis filme “Tūkstantis akrų” (TV3, 22.30 val.). Jau vien dėl jų verta pažiūrėti šią juostą, atstovaujančią amerikiniame kine labai populiarų šeimyninės sagos žanrą. O kur šeima, ten ne tik santarvė, ten ir konfliktai, ir paslaptys, kaip šiuo atveju, ganėtinai kraupios...
Kraupokas ir kitas amerikiečių filmas “Vampyro šešėlis” (TV1, 21.00 val.). Neginčysiu, šis perdėm subjektyvus pasakojimas apie garsiojo vokiečių kino režisieriaus Friedricho Wilhelmo Murnau (ekrane jį meistriškai įkūnija Johnas Malkovichius) asmenį, apie tai, kaip 1922-aisiais metais jis kūrė klasikinį negarsinį filmą apie vampyrą Nosferatu, pastatytas meistriškai, neblogai supinami istoriniai faktai ir dažniausiai mistinės vaizduotės padariniai. Vis dėlto vokiškasis ekspresionizmas buvo pernelyg savitas ir juodas, kad jį galėtų atspindėti Holivudo spalvingumas. Neblogoje juostoje pasigendi specifiškai vokiškos atmosferos. Kita bėda, kad šių dienų Vokietijos kine nelabai pastebiu režisierių, kurie galėtų patys raiškiai įamžinti įdomiausius savojo kino istorijos puslapius: paviršutiniški filmai apie Marlene Dietrich labai jau apvylė. Tebus tuomet geriau Malkovichius - Murnau...
Keistas ir prancūzų rašytojo bei režisieriaus Bertrand’o Blier kūrinys “Aktoriai” (TV11, 20.05 val. ir kitądien, 17.05 val.). Irgi nepasakysi, kur čia baigiasi realybė, prasideda fikcija, nes visi šiandien žinomiausi šalies aktoriai - nuo Gerard’o Depardieu iki Josiane Balasco, nuo Alano Delono iki Jeano-Claude’o Brialy - vaidina lyg ir patys save, bet finale pasirodantis autentiškas režisierius staiga sušneka telefonu su seniai mirusiu tėvu Bernard’u Blier, irgi buvusiu žinomu aktoriumi. Keista ir įdomu. Tarsi vidurys tarp meninės fikcijos ir disertacijos apie aktorystės prigimtį, menininko psichologiją.
Jau nieko keista nebėra lenkų garsėjusiame filme “Šunys” (“RenTV”, 19.00 val. ir kitądien, 8.50 val.). Tiesiog taip negražiai pavadinti buvusieji socialistinių specialiųjų tarnybų darbuotojai, ieškantys vietos naujomis aplinkybėmis. Suprantama, tos audringos paieškos lemia ir kovinio žanro pasirinkimą.
Trečiadienis
LTV-2 Retrospektyva kartoja Algirdo Dausos 1973 metų filmą “Kur iškeliauja pasakos” (14.35 val.). Meninių vertybių ekrane nedaug, nebent sena barža. O dar: gal kam įdomu išvysti aktorių Ingridos Kilšauskaitės, Sigito Račkio, Algio Kybarto, Arno Storpirščio jaunystę?
Tęsiant aktorių temą: jeigu Lietuvoje yra (tikriausiai yra) pagrindinio “Žiedų valdovo” herojaus atlikėjo Elijah Woodo gerbėjų, jiems tikrai būtina pamatyti ir mažiau žinomą komediją “Septyniolika metų” (“RenTV”, 19.00 val. ir kitądien, 8.50 val.). Čia jis vaidina jaunuolį, kurio kaimynės, dvi mielos merginos, atveria jam akis į realų pasaulį, o šio niekad neaprėps sausos koledžo tiesos.
Atrodo, jau gana senokai buvo demonstruotas koloritingas Franklino Schaffnerio “Drugelis” (TV4, 21.20 val. ir penktadienį, liepos 23 d., 10.35 val.), nuvijęs dar jaunus (mat juosta 1973 metų) Dustiną Hoffmaną ir Steve’ą McQuenną į kalėjimą prancūzų Gvianoje, saloje, iš kurios nėra kelio. Kadaise “Drugelį” su jo nuotykiais, besikeičiančiais charakteriais, laisvės troškimu buvo labai įdomu žiūrėti. Bet per tą laiką kalėjimo temas kur kas stipriau, nelaukčiau ėmė nagrinėti kiti filmai (pavyzdžiui, “Pabėgimas iš Šoušenko”), tad “Drugelis” atrodo jau kiek senamadiškas.
Užtat visai modernus - pirmiausia savo menine kalba - naujas kriminalinis prancūzų filmas, neįmantriu pavadinimu “Gangsteriai” (1 Baltijos kanalas, 23.10 val.). Tai charakteringas nūdienis nedidelio biudžeto kūrinys, kuriame viską atperka išmonė ir aktorių ansamblis: šiuo atveju Richard’as Anconina, Anne Parrilaud, Francois Leventalis. Personažai - tarsi “dvigubi”. Policininkas “vaidina” gangsterį, policininkė - prostitutę. Bet ar kartais šitie jų vaidmenys nepasikeis arba neprilips kaip kaukės prie veido? Šito išduoti jau negaliu.
Ketvirtadienis
Šiandien įmanoma pamatyti ir senų, net klasikinių, ir visiškai naujų kino juostų. Tiesa, nelabai gausiai.
Pradėsime nuo naujųjų. Po Amelijos iš Monmartro vaidmens išgarsėjusi jauna prancūzų aktorė Audrey Tautou šiandien - naujesniame kitokio plano filme “Myli, nemyli” (LNK, 19.10 val.). Iš pradžių saldžiais nelaimingos meilės istorijos vaizdeliais ši juosta netgi erzina. Bet scenaristė ir režisierė Laetitia Colombani netrukus verčia viską aukštyn kojom ir mielą A. Tautou Anželiką parodo kur kas realistiškiau. Pasirodo, toji pradžia buvusi tik herojės fantazijos vaisius, o gyvenimas - kur kas negailestingesnis. Kas supras, kur baigiasi aistringa meilė ir prasideda tiesiog psichinė liga? Juodos melodramos žanras ekrane išsaugotas skrupulingai bei įdomiai.
Mažiau reali kostiuminė drama “Slaptas ėjimas” (1 Baltijos kanalas, 0.10 val.), nukelianti į ispanų inkvizicijos laikus, priverčianti bėgti seseris žydaites į Veneciją (lyg ten nebuvo inkvizicijos), o vieną jų - net pamilti Venecijos didiką, kurio vaidmenyje sau turbūt gražuoliu atrodo amerikietis Johnas Turturro. Filmo istoriškumas įtartinas, ar ne paprasčiau jį ir vadinti tiesiog vidutine puošnia nuotykių juosta?
Tarp senesniųjų juostų - prancūzų “Reikia užmušti Birgitą Has” (Baltarusijos TV, 22.00 val.). Pasirodo, jau 1981 metais terorizmas, kad ir ne tiek, kaip dabar paplitęs, egzistavo, o kovai su juo buvo pasitelkiami keisčiausi priešnuodžiai. Taip, pasauliui, kad ramiai miegotų, reikėtų sunaikinti vokiečių teroristę Birgitą Has, bet kažkodėl šią akciją norima įvilkti į meilės istorijos rūbą. Vieną iš persekiotojų, kaip visuomet, puikiai vaidina ilganosis prancūzų aktorius Philippas Noiret. Jau kur kas logiškesnis irgi su klasta, su nusikaltimais susijęs amerikiečių “Maltos sakalas” (LNK, 22.35 val.). Tai joks trileris, kaip yra reklamuojamas, bet filmas, įtrauktas į stipriausių pasaulio kino detektyvų sąrašus. Įdomu, gal pats tas žanras, suponuojantis tik pabaigoje išrišamą mįslę, yra pamirštas? Gaila. Juodame sukčių ir seklių pasaulyje, meistriškai sukurtame režisieriaus Johno Hustono dar 1941-aisiais, ypač efektingai egzistuoja nepamirštamasis “Bogis” - Humphrey Bogartas ir Meri Astor.
Na, o norinčius tiesiog pasismaginti amerikoniškai ritmingu miuziklu turbūt patrauks “Karališkosios vestuvės” (TV4, 15.05 val.), gana naiviai amerikiečių akimis rodančios Londoną ir britų įpročius. Bet tai neerzinantis, žanrui leistinas naivumas, o garsiojo šokėjo Fredo Astaire’o nepaprasta meistrystė leidžia filmą vadinti klasikiniu, džiaugtis juo ir šiandien, nors ekrano šviesą jis išvydo daugiau kaip prieš pusę amžiaus.
Penktadienis
Galima šią dieną pavadinti ir egzotiškųjų kinematografijų diena. Tarp įdomiausių dienos filmų - kinų, Pietų Korėjos ir Australijos kūriniai.
Australai ir savo “naujosios bangos” laikais, ir šiandien turi gerų dramaturginių idėjų. Vien naujo jų filmo pavadinimas “Žmogus, padavęs į teismą Dievą” (LNK, 20.20 val.) kalba pats už save. Žinoma, tai komedija. Bet ne paikų pokštų, triukų, o charakterių. Toks pagrindinis herojus, buvęs teisininkas Styvas (Billy Connolly), kurio pagrindinis bruožas - užsispyrimas. Na, tas bruožas gal ir nepadės išlošti bylos prieš patį poną Dievą, bet su miela žurnaliste Ana (Judy Davis) suves ir tuo praskaidrins nesiklosčiusį gyvenimą.
Vos tik reklamininkai pamato Melo Gibsono pavardę, jie tuoj automatiškai rašo: “JAV”. O štai ir ne: “Pašėlęs Maksas. Keliaujantis karys” (LNK, 22.10 val.) - antroji niūraus futurologinio australų ciklo dalis. Tada, 1981 metais, ir ponas Gibsonas dar buvo tik žadantis australų aktorius.
Kinų drama, kurią pastatė (pasitelkus ir amerikietiškus kapitalus) pasaulyje plačiai besifilmuojanti kinė Joan Chen, vadinasi “Ištremtoji Siusio” (LTV, 23.30 val.). Jaunutė nesusitupėjusi herojė savo noru atsiliepia į pirmininko Mao šaukimą sulyginti miestą ir kaimą. Degančiomis akimis ji palieka mokslus, kad neštų šviesą į periferiją. Deja, tie jos keliai tolyn labyn darosi vis panašesni į užburtą ratą, iš kurio išeities nėra. Žiaurus, bet humaniškas filmas. Labai malonu, kad Joan Chen, tapusi tarptautine žvaigžde dar po “Tvin Pykso”, kur ji vaidino Žoseliną, nepasidavė kosmopolitizmui ir nepamiršo, iš kur pati yra kilusi.
Apie korėjiečių istorinį epą “Karys” (kabelinės televizijos, 21.00 val.) šiuose puslapiuose jau yra tekę rašyti. Priešingai nei senamadiški “kostiuminiai” filmai, ši juosta, nors jos veiksmas rutuliojasi XIV amžiuje, yra savaip šiuolaikinė. Aktualus ir tas autorių protestas prieš karus, kurie kasdien vykdavo tuomet, vyksta ir šiandien, moderniška, plastiškai rafinuota, yra šio kūrinio, Lietuvos kino teatruose per klaidą rodyto pavadinimu “Karys Musa” (nes “musa” korėjietiškai ir reiškia karį), stilistika. Atrodo, tarsi dabarties žmonės, pasitelkę galingą techniką, nupūtė dulkes nuo tolimos praeities ir išvydo ją ryškiai ryškiai.
