Ketvirtadienio popietę prie Vilniaus universiteto šurmuliavo jaunimo minia – galų gale studentai išdrįso viešai išsakyti savo nepasitenkinimą valdžios vykdoma švietimo politika, ypač nuožmiu valdžios siekiu paversti aukštąsias mokyklas diplomus pardavinėjančiomis įmonėmis, o jaunimą įkinkyti į didelių ir vis didėsiančių įmokų už aukštąjį mokslą vežimą. Papiktino studijuojantį jaunimą ir prieš jį, o ypač – prieš gerai besimokančius studentus nukreiptas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, ką laikyti gerai besimokančiais studentais. Po Teismo išaiškinimo tokių iškart sumažėja, o mokslo įstaigoms suteikiama galimybė savo nuožiūra „reguliuoti“ jų kiekį. Šitas išaiškinimas, beje, pratęsia išryškėjusią tendenciją riboti ir mažinti Konstitucijoje numatytų žmogaus teisių apimtį, siaurinant Konstitucijos žodžių semantinį lauką.
Akademiniam jaunimui derėtų suprasti dalyką: visos politinės korupcinės sistemos institucijos veikia ranka rankon, kad įmokomis už mokslą jaunimas būtų pajungtas ilgametei vergovei, kuri neleistų jam skatinti pilietinės visuomenės saviraidą. Valdžiai reikalingi ne išsilavinę, atsakomybę už valstybės reikalus išsiugdę piliečiai, o vien nuolankus elektoratas, kas ketverius metus nuolankiai įsijungdamas į rinkimų kampanijas legitimuojantis valdančiųjų valdžią. Paskolos ir skolos yra veiksmingiausias žmonių valdymo būdas, tad prie skolų reikia pratinti jaunimą nuo mažumės. Toks atvirai nereiškiamas valdžios ir jos elito tikslas lemia didžiumą švietimo problemų. Tad studentijos pradėta kova už galimybes siekti aukštojo išsilavinimo, taip pat už mokymo kokybę yra sykiu ir kova už laisvę gyventi savo gyvenimą, už laisvę neaukoti savo ateities tiems, kas trindami rankas laukia vis didėjančių jų įmokų ir jau tas pajamas įskaičiuoja į savo europinės gerovės kūrimo planus.
Gal studentų nepasitenkinimo proveržis išjudins platesnius akademinio jaunimo sluoksnius. Šiaip jau Lietuvos studentija bei abiturientija stebina visuomeniniu abuojumu, sakytume, užguitumu. Atrodo, jog visą savo jaunatvišką įkarštį ji išlieja anoniminėje interneto erdvėje ar klubų prietemoje. Tiesa, ne ką aktyvesni ir vyresnieji – matome, kaip sunkai rutuliojasi profsąjungų judėjimas. Atrodytų, jog streikavusius mokytojus turėjo palaikyti bent jau dalis aktyvių vyresniųjų klasių moksleivių. Deja... Ir prie universiteto laukiami buvo abiturientai – juk jiems teks tempti įmokų jungą. Pro akis ir ausis jauni žmonės praleidžia daug įvykių bei nutikimų, kurie reikalingi jų atsako. Niekas neišėjo į gatves reikalauti valdžios paaiškinimo, kaip gyvas į policininkų rankas patekęs rašytojas, europinio garso religijotyrininkas a. a Gintaras Beresnevičius virto „neatpažintu vyriškos lyties lavonu“. O juk buvo išskirtinis, studentų gerbiamas dėstytojas, kurio nėra ir nebus kuo pakeisti.
Keli šimtai prie universiteto susirinkusių studentų ne tik išsakė savo reikalavimus bei požiūrį į Lietuvoje įsivyravusią politinę korupcinę sistemą, bet ir pažymėjo šiek tiek kapitalistinį pasaulį pakeitusio prancūzų bei vokiečių studentijos šurmuliavimo 40-dešimtmetį. Kapitalas pripažino būtinumą vienaip ar kitaip socializuotis, o studentija įtvirtino savo teises siekti aukštojo išsilavinimo nepaisant socialinių sąlygų nulemtos nelygybės. Tiesa, teisės linkusios „nugaruoti“ – jas būtina suvokti ir nepaliaujamai tvirtinti. Prancūzų ir vokiečių studentus palaikė dalis jų dėstytojų bei profesorių, pasižymėjusių humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Lietuvoje studentus palaiko tik keletas filosofų bei politologų – didžiuma akademinio elito labiau rūpinasi priedais prie atlyginimų, priemokomis bei vartojimo ar kitokių paskolų įmokomis. Tad būsimos jaunimo įmokos yra masalas daliai dėstytojų, kurie tikisi iš jų pagerinti savo buitį. Tačiau jau kalbama apie rugsėjo mėnesį numatomą dėstytojų streiką. Gal jauninimo aktyvumas laisvins ir akademinę bendruomenę iš pilietinio stingulio?
Mūsų valdžia nebijo jokių reikalavimų ir nekreipia į juos dėmesio. Galima metų metus rašyti raštus Vyriausybei, Švietimo ir mokslo ministerijai, tačiau rezultatas vienas – demagogiški, su patyčių padažu atsirašinėjimai. Suveikia tik viešos akcijos, vieningi streikai, grasinimai pilietiniu nepaklusnumu. Tačiau ir tais atvejais valdžia linkusi taip perskirstyti biudžeto lėšas, kad vieni nepatenkintieji būtų nuraminami kitų nepatenkintųjų sąskaita, o valdininkai tame šurmulyje galėtų prisidurti ir sau. Taip buvo ir streikuojant mokytojams – valdininkai bei politikai iškart pasikėlė sau atlyginimus, o mokytojams atlyginimai keliami nukreipiant į juos skriaudžiamų kategorijų darbuotojų nepasitenkinimą. Išaiškėjo, kad ir daugiau kaip pusė universitetams skirtų lėšų perduota neva mokytojams. Tad jaunimui reikėtų pagalvoti apie veiksmingesnes, politinį elitą galinčias supurtyti idėjas bei veiksmus. Nemanau, kad valdžia drįstų „neišgirsti“ didžiosios gabaus jaunimo dalies nusiteikimą, pavyzdžiui, praleisti „metus be Lietuvos aukštosios mokyklos“ ar „metus be stojimo į Lietuvos aukštąją mokyklą“. Derėtų studentams pagalvoti ir kaip pritaikyti linksmąjį politologijos mokslą Vilniui atliekant Europos kultūros sostinės performansą.
Niekas kitas, tik jaunimas gali paskatinti pilietinės visuomenės savikūrą, savivaldos plėtrą, laisvinimąsi iš politinės korupcinės sistemos įtvirtintų nelaisvės pavidalų. Tačiau tokiam išsilaisvinimo siekiančiam jaunimui derėtų suvokti, jog individas, jo laisvė, orumas neturi jokios vertės visuomenėje, kurioje žmogiškuosius išteklius „demokratiniu būdu“ tvarko aukštieji šventos Nuosavybės bažnyčios žyniai. Kai nuosavybė paskelbiama šventa, tai visiems tampa aišku, kaip siekti to šventumo ir kas yra patys švenčiausi. Lietuvoje valstybė jau perduota tokių šventųjų dešimtukui, tad ar pajėgs jaunimas pasipriešinti, kad tiems šventiesiems nebūtų perleista ir Tėvynė. Ne tik kad perleista neatlygintinai, bet dar ir pridedant jų įmokas už aukštąjį išsilavinimą. Juk šventiesiems reikia vis daugiau šventumo, kad jie kuo įvairesniais būdais galėtų tvarkyti žmogiškuosius išteklius.
