Kurį laiką gyvenu Švedijoje, tad apie Lietuvos gyvenimą tegaliu spręsti iš nuogirdų. Kiek teko girdėti, per šventes keli drąsuoliai išsimaudė vienos iš Kauno parduotuvių akvariume su koraliniais rifais, kuriame buvo prileista ne tik spalvingų tropinių žuvų, bet ir ryklių. Tai bent! Triukas nesulyginamai geresnis, nei Kalėdų eglės puošimas Galvės ežero dugne ar magų Gaičiūnų užsišaldymas lede. Lietuvių drąsa galima tik žavėtis - gaila, kad nepranešama, kiek tiems drąsuoliams buvo sumokėta. Nors apie galutinius šių linksmybių rezultatus kol kas nieko nežinau, tikiuosi, kad viskas pasibaigė geriau nei tai lietuvių grupei Pietų Afrikoje, kuri, kaip pranešama, iš viešbučio antrojo aukšto nugarmėjo tiesiai laukiniams žvėrims į nasrus.
Ir švedai jau turi Nacionalinę dieną
Švedijoje gerokai liūdniau. Teisus Leonidas Donskis šios dienos (vasario 20 d.) komentare užsimenantis, kad Švedijoj ir su žiburiu nerastum tokių prekybos centrų kaip Lietuvoje. Tarybiniais deficito laikais peralkusi vartojimo Lietuva padarė tikrą fiestą iš savo prekybos centrų, kurie kibirkščiuoja amerikietišku veržlumu. Kai norim, sugebam, o dabar jau mūsų prekybos centrai bei vaistinės legaliais, tačiau komerciškai įžūliais ir nesustabdomais metodais skverbiasi į kaimynines šalis.Taigi nors kiek ir pavėluotai, sveikinu su mūsų didžiausia švente - Vasario 16-ąja. Beje, ir čia mes lenkiam švedus - šie savo valstybės šventę įsivedė tik praėjusiais metais! Taigi nuo praėjusių metų birželio 6 d. minima kaip Švedijos nacionalinė diena. Švedai užsimiegojo su savo valstybine švente, nes nuo 1814 m. šalis nedalyvavo jokiame kare, tad ir švęsti nelabai buvo ko. Nubusti privertė Europos Sąjunga. Nors Švedija jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui plačiai atvėrė duris darbo jėgai iš užsienio ir dabar net keliolika procentų švedų jau yra kitos kilmės, būtent įstojus į Europos Sąjungą susirūpinta nacionalinės tapatybės problema. 1523 m. birželio 6 d. buvo karūnuotas Gustavas Vaza, kuris suvienijo Švedijos valstybę. Istorijos įnorių ir kaprizų dėka po kelių kartų Vazų dinastija nusidriekė ir į Lietuvos bei Lenkijos valstybę, bet iš to kažin ar daug turėjom laimės. Kaip dažnai būna, giminaičiai dažniau pykosi ir varžėsi nei taikėsi, tad, ką darysi, su švedais teko nuolat kovoti. Pačios naujos šventės įvedimo aplinkybės Švedijoje taip pat mane privertė suklusti - įvedant naują poilsio dieną, kažkurios kitos buvo būtina atsisakyti, nes viena iš turtingiausių pasaulio valstybių Švedija negalėjo leisti sau prabangos poilsiauti ilgiau ir netekti dalies pajamų. Lietuvoj plius minus keturios darbo dienos nieko nereiškia, o štai švedai buvo priversti atsisakyti Sekminių.
Tapatybės paieškos
Taigi ir švedai galų gale turi savo nacionalinę šventę, tik kol kas nelabai žino, kaip ją paminėti. Atrodo, kad ši problema vis dar nesvetima ir Lietuvai. Lygiai taip pat, kaip ir tapatybės paieškos sudėtingame pasaulyje. Jei atsispirsime nuo švedų nacionalizmo apmąstymų, pateiktų Patriko Hallo, turėsime pripažinti, kad nacionalizmas yra socialinė konstrukcija, nors ir atrodo turintis beasmenį pobūdį, o tauta vis dar suvokiama kaip visuminė sistema, kurioje įspausti šiuolaikiniai politiniai santykiai (http://www.lub.lu.se/cgi-bin/show_diss.pl?db=global&fname=soc_114.html). Mums čia svarbu, kad tai, kas rodosi esąs beasmenis diskursas, iš tikrųjų yra tam tikras sąmoningas kūrinys žinojimo jėgos, kuri ir nulemia modernius socialinius santykius. Kur lenkiu? Ogi tai, kad pagal šią minčių eigą atsakomybė sukurti tą įtakingąjį žinojimą tenka intelektualams, kurie individo tapatybę susieja su tautos identitetu.Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos intelektualai nesėdi sudėję rankų, nors, savaime suprantama, tokio pobūdžio aktyvumo niekada negana. Buvęs menkas diskurso upeliūkštis jau susiformavo į kelis galingesnius srautus, nors, tiesa, nuodugniai apžvelgti visus skirtumus ir peripetijas nėra šių pastabų tikslas.
Nuoseklią vagą brėžia Gintaras Beresnevičius. Tėškė ant stalo knygą - atkurkim imperiją! Ir tai ne juokai - knyga išleista autoritetingo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Mūsų tikslas - ne tik daryti įtaką Baltarusijoj, Ukrainoj, Užkaukazėj. "Paimti Europą" - taip vadinasi vienas G. Beresnevičiaus straipsnis. "Mes turime išsikratyti visus kompleksus, kaip jų nusikratė lietuviai, kirsdami Oderį ir siautėdami Berlyno apylinkėse ar siaubdami Pavyslį. Vakarai - tai mūsų teritorija ir neturime jos bijoti", - rašo autorius. To negana, G. Beresnevičius siūlo atsigręžti ir į Rusiją. Pasak jo, slavai yra tris su puse tūkstančio metų jaunesni už baltus, kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės ir siūlo žvelgti į rusus kaip į nuosavus vaikus, sūnus paklydėlius.
Lietuviakalbiai rusai?
Žinoma, ne visų mūsų intelektualų žvilgsnis į tautą toks pakylėtas ir grindžiantis tokias didingas programas. Istorikas Edvardas Gudavičius mano, kad į Vakarų civilizaciją įsilieti siekiančios Lietuvos dar laukia ilgas ir labai sunkus kelias. Spaudos draudimo laikotarpiu nebuvo lietuvių tautos, nes tauta buvo praradusi elitą - likęs tik etnosas. Tačiau šis etnosas sugebėjo išlaikyti orientaciją į Vakarų civilizaciją ir todėl atsilaikė. Tačiau tarybiniais laikais civilizacijos požiūriu Lietuva prarado daugiau nei per visą caro Rusijos valdymo laikotarpį. Prarastas vakarietiškas socialinis modelis - žmogaus verslumas, įsivyravo baudžiauninko ir elgetos mąstymo būdas. Filosofas Vytautas Radžvilas žengia dar toliau ("Veidas", 2004 m. rugpjūčio 19 d.). Jis svarsto, kad neatitikimas tarp deklaruojamo vakarietiško tapatumo ir didžiulės dalies šalies gyventojų mąstymo ir elgesio būdo verčia abejoti, ar šiandien galima kalbėti apie vieną lietuvių tautą. Gal egzistuoja kelios lietuvių grupės ar potautės, iš kurių viena vis drąsiau vadinama lietuviakalbiais rusais? V. Radžvilas nustato diagnozę, kad yra labai norinčių būti ne tauta, bet etnosu, o etnosas savęs nevaldo: jį visada valdo ir valdys svetimi... Čia tik verta pridurti, kad terminą "lietuviakalbiai rusai", atrodo, bus nukalęs E. Gudavičius.
J. Basanavičius ir "azinė" tapatybė
Vandenį apmąstymuose apie tautiškumą sudrumstė filosofė Nerija Putinaitė. Jos teorijoje iš tiesų esama nesusipratimų ir kartais turi susimąstyti, ar verčiant iš sosto vieną dogmą vėlgi nenuklystama, nors ir į kitokį, dogmatiškumą. Pasak N. Putinaitės, lietuvių tapatybė yra pagrįsta vaizduote, neįtikėtinais vaizdiniais bei su būties konkretybe nesusietomis fantazijomis. Tokį paradigminį lietuviškumo pavidalą išplėtojęs Jonas Basanavičius. Ši "lietuviškosios civilizacijos" fantazija yra abejinga viskam, kas turi sąsajas su realybe, taip pat ir lietuviškam valstybingumui, Lietuvos nepriklausomybei ir piliečių laisvei. N. Putinaitė teigia, kad tautos patriarcho J. Basanavičiaus teorijos, tarp jų ir pasakojimai apie lietuvių kilmę, atskyrė Lietuvą nuo krikščioniškos Europos ir sukūrė lietuviams vyraujančią azijinę tapatybę. J. Basanavičius iki paskutinės dienos nepritarė Nepriklausomos Lietuvos valstybės skelbimui, skatino ribotis autonomija. Tokios abstraktaus apolitiško tautiškumo idėjos buvo parankios tarybinių laikų ideologams ir jų sumaniai panaudojamos, o šiais laikais tautiškumas, suprantamas basanavičiškai, tampa įsiverginimo priemone.
Suprantama, išdėsčiusi tokias mintis N. Putinaitė sulaukė daugiau pakeiksnojimų nei aplodismentų. Antanas Kulakauskas ("Veidas", 2005 . vasario 17 d.) atkreipė dėmesį į tai, kad pagoniškąją Lietuvą J. Basanavičius aukštino todėl, kad pagoniškoji Lietuva buvo nepriklausoma, o krikščionybės priėmimas tapo ir priklausomybės nuo Lenkijos pradžia, Lietuvos lenkėjimo pradžia. A. Kulakauskas apskritai abejoja, ar J. Basanavičius galėjo taip iš pagrindų suformuoti tautą, nes valstietijai, tuo metu sudariusiai apie 90 proc. potencialios tautos, tikrai didesnį poveikį turėjo kunigų sakomi pamokslai nei lietuvių kilmės iš trakų teorija. Istorikas užsimena, kad J. Basanavičius neatsako už tai, kaip jo tautiškumo sampratos buvo oficialiai ir neoficialiai interpretuojamos sovietmečiu. Istorikas Tomas Baranauskas N. Putinaitės knygą vadina diletantiška ir stebisi teiginiais, kad J. Basanavičius įdiegęs Lietuvai "azinę" tapatybę, nes juk trakai gyvenę tame pačiame Balkanų pusiasalyje, kuriame yra ir Atėnai, N. Putinaitės laikomi savotišku švyturiu (http://www.omni.lt/index.php?base/z_337870). Dainius Razauskas ("Šiaurės Atėnai", 2005 m. lapkričio 12 d.) atkreipia dėmesį, kad N. Putinaitė, kritikuodama Lietuvą dėl apolitinio tautiškumo, Europą užsipuola dėl priešingos priežasties - kad politiniai reikalavimai Europoje iškreipia kultūrinę ir vertybinę tapatybę. N. Putinaitės idėjose jis įžvelgia tąsą mūsuose nūnai madingo susiniekinimo, kuris ne tik nepadeda spręsti problemų, bet ir pats tampa problema.
Galėčiau pridurti, kad jei J. Basanavičius mėgino nuvertinti valstybingumo reikšmę, šis jo siekis, atrodo, neapsivainikavo sėkme. Lietuviai pirmieji atkūrė valstybingumą tarp Tarybų Sąjungos tautų praėjus rekordiškai trumpam laikui, vos pusantrų metų, nuo Sąjūdžio įkūrimo. Tai, kad lietuviai dar tarpukariu jautėsi ne sukūrę, o atkūrę savo valstybę ir tuo skyrėsi nuo kaimynų latvių bei estų, dėmesį atkreipė estų mokslininkas R. Ruutso savo knygoje "Pilietinės visuomenės ir tautos kūrimas Estijoje ir Baltijos šalyse": "Lietuvoje nacionalinės valstybės, valstybingumo, idėja tapo tautos kūrimo pagrindu ir dominuojančia politine religija". Tačiau dėl pilietinės visuomenės - tai J. Basanavičiui pavyko įgyvendinti savo kėslus... Na, jeigu senolis iš tikrųjų čia kuo nors dėtas.
Įkvėpimas - LDK tradicijoje
Virginijus Savukynas sako, kad mes jau nutautėjome - per dabartinio tautiškumo banalumą, nykumą ir nuobodumą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_103667). Tačiau dabar, integruodamiesi į ES, gausime save naujai apsibrėžti, ir tai mūsų šansas. Tauta yra išrandama, sukuriama (kažkas yra pasakęs, kad tauta - nuolatinis plebiscitas), tad dabar mums reikės iš naujo sukurti lietuvių tautą. O tai, pasak V. Savukyno, masinantis uždavinys ir nuotykis, kuris atsitinka kartą per keletą šimtų metų.
Bene ryškiausią pasiūlymą, į ką būtų galima remtis, pateikė istorikas Alfredas Bumblauskas. Praėjusiais metais skaitytoje radijo paskaitoje jis apžvelgė ankstesnius tautinės ir istorinės sąmonės modelius - aušrininkų ir poaušrinį, tarybinius, Sąjūdžio, E. Gudavičiaus koncepciją. Pats A. Bumblauskas siūlo atsigręžti į LDK paveldą, o jame matyti ne tik Vytautą, bet ir bajorų „politinę tautą“, daugiakonfesiškumą ir baroką, kurį reikėtų vertinti kaip Lietuvos europietiško ir pilietinio identiteto šaltinį. Su tuo, regis, sutiktų ir Darius Kuolys, kuris teigia, kad Lietuvos Respublika jau XVI šimtmetyje buvo suvokta kaip laisvų piliečių - LDK bajorų - sąjunga, ir tokios respublikos vaizdinys subūrė skirtingų kultūrų ir religijų lietuvius į vieną pilietinę bendriją ("Dialogas", 2005 m. sausio 22 d.).
Taigi pateikti keli štrichai, kelios linijos to mūsų intelektualų darbo įtvirtinant Lietuvą, jos savimonę, naujoje realybėje. Manau, prisidėti prie šio darbo - kiekvieno iš mūsų pareiga.
Tik neverta pernelyg susiniekinti. Kažkas buvo šioj "baudžiauninkų tautoj", kad ji pakilo ir kosminiu greičiu nuskriejo atgal į Vakarų civilizacijos glėbį. Šiaip ar taip, sėdim už Europos stalo su 7 balsais Europos ministrų taryboj, o tokios teisės neturi daugybė žilagalvių Europos tautų ir tautelių, ką jau kalbėti apie ekonomiškai galingus ir tankiai apgyvendintus žemyno regionus. Tokių dovanų ir tokių stebuklų šiaip sau nebūna.
