Žemaitė, kaip žinoma, nepažino raidžių. Raidės baltame popieriaus lape jai susiliedavo, ji negalėjo perskaityti, ką parašiusi. Todėl davė perskaityti Biliūnui, o Biliūnas nesuprato.
Supykusi ji Biliūnui sudavė lazda. Davė perskaityti Baranauskui, bet tas jau nemokėjo lietuviškai ir taip pat gavo su lazda. Nuėjo pas Maironį, bet tas užsidarė celėje ir jos neįsileido. Tada Žemaitė nuėjo pas Višinskį ir tas, pabūgęs lazdos, ekspromtu perskaitė kelis jos apsakymus. Taip Žemaitė išgarsėjo.
Kaip Žemaitė bardavosi
Žemaitė mėgdavo užlipti ant piliakalnio ir iš aukštybių visaip bardavo Biliūną, o tas, kad ji taip nesibartų, pasižadėjo ją išmokyti gerti arielką, bet Žemaitė jau buvo išmokusi iš savo vyro ir vėl sudavė Biliūnui lazdele.
Biliūnui teko išvažiuoti į Zakopanę.
Apie Maironį
Maironis nuėjo pas milžinkapį ir jam užsinorėjo prikelti kokį senolį.
- Kelkis, senoli, - rimtai tarė Maironis. Senolis atsikėlė ir, tiesdamas ranką, priėjo prie Maironio.
- Senolis, - tarė senolis.
- Maironis, - prisistatė Maironis.
Maironis ir Žemaitė
Maironis labai bijojo Žemaitės, nes ji mėgdavo nei iš šio, nei iš to sušnioti lazda jam per nugarą. Todėl kartą Maironis, norėdamas įsiteikti, Žemaitei padovanojo amerikonišką amžinąją plunksną. Bet Žemaitė nemokėjo rašyti, tai su ta plunksna nuėjo pas Višinskį, klausdama, ką jai su ta plunksna darą, bet Višinskis pabėgo. Tris dienas ir tris naktis jiedu su Maironiu tūnojo raiste, bijodami gauti per kuprą, tad Žemaitė, įtardama kokią klastą dėl visa ko ta lazda sušniojo Biliūnui.
- Ir vėl man, - liūdnai pasakė Biliūnas.
Baranauskas keliauja Peterburkan
Baranauskas nutarė nuvažiuoti į Peterburgą, kad ten vienas pailsėtų nuo savo draugų, Žemaitės ir Višinskio, bet šieji, patyrę apie Baranausko kelionę, įsipiršo draugėn, taip pat pasiėmė ir Biliūną, ir visai dar mažą Binkį, o Binkis visą kelią šlapinosi į Maironio kelnes, tai Baranauskui vis vien buvo šiokia tokia pramoga.
Maironis irgi keliauja
Maironis keliavo pro Trakų pilies griuvėsius, jie buvo samanoti, glitūs, nekėlė susižavėjimo. O nuo griuvėsių jam šluota grūmojo Šatrijos Ragana su Žemaite ir Maironis pagalvojo, kad atiduos joms auklėti Binkį, kurį kaip tik turėjo ant kelių. Ir atidavė, tik Binkis jam už tai užaugęs atsimonijo.
Maironis maudosi
Žemaitė neturėjo pinigų, bet vis vien nuvažiavo į Palangą, priėjo prie marių, žiū - ant kranto drapanos begulį. Žemaitė atsisėdo ant tų drapanų, iš marių tuo metu išlindo Maironis ir sako:
- Atiduok mano drapanas.
O kopose Višinskis kad ėmė juoktis, kad ėmė!
Maironis dar kartą maudosi
Maironis nuėjo darsyk nusimaudyti, bet šį kartą buvo apdairesnis ir drapanas pasaugoti atidavė Baranauskui. Maudosi, turškiasi - žiū, už nugaros Jūratė ir Kastytis. Bėga į krantą - o ten Žemaitė Baranauską lazda tvatija. O iš viršaus Perkūnas kad ims trankytis!
Maironis net nustebo.
Keista istorija
Žemaitė ėjo per svietą, žmones pagaliu tvatydama, tik žiūri: Višinskis su Maironiu lašinius valgo, o Baranauskas saugo, kad Žemaitė neužkluptų. Tik visai ne į tą pusę žiūri!
Tai apsidžiaugė Žemaitė!.. Ir Binkis, mažas dar, repečkom, repečkom iš paskos!..
Binkis susitinka su Kudirka
Binkis buvo dar labai mažas, bet jau Binkis, ir Žemaitė savaitgaliui atidavė Binkį palaikyti Kudirkai. Kudirka jį palaikė, bet jam reikėjo parašyti atsišaukimą, tai jis paliko Binkį lopšyje ir nuėjo rašyti, tačiau Binkis nelauktai išlipo iš lopšio, nuropojo į išvietę ir ten prirašė visokių šlykštynių ir Kudirka turėjo bėdų su žandarais.
Sekmadienio vakare Žemaitė su Višinskiu atvažiavo pas Kudirką atsiimti mažojo Binkio ir paklausė Kudirkos, ar gerai ėjosi. Kudirka neatsakęs nuėjo ant tilto ir ilgai ten rymojo.
Žemaitė ir kiti ant tilto
Žemaitė su Višinskiu irgi nuėjo ant tilto. Kudirkai padeda, rymo drauge, kalbasi.
Višinskis Žemaitei raides rodo. Taip gera jiems kartu. Net Žemaitė lazdą šalin padėjo.
- Visa Lietuvos literatūra ant tilto, - kalba jie tarpusavyje.
Tą akimirką iš paupės gluosnio jiems ant galvų nugriuvo Binkis.
Mažas toks.
Binkis eina į mokyklą
Norėdami atsikratyti Binkiu, Žemaitė, Maironis ir Višinskis atidavė jį į gimnaziją. Eina Binkis pirmą dieną iš gimnazijos, sutinka Jablonskį.
- Ar išmokai kokių gražių lietuviškų žodžių? - dailia lietuvių kalba paklausė jo Jablonskis.
- Atsiveizdolink, lakūdra, - malonėjo Binkis.
Jablonskis patenkintas užsirašė kažką į bloknotą.
Žemaitė ir Janonis
Žemaitė pamatė Janonį ir jis jai labai patiko, ji panoro Janonį įsisūnyti, jau spėjo užsimoti lazda - bet Janonis buvo greitesnis ir kad trenkė klasikei plaktuku!
Binkis į tai žiūrėjęs iš už kampo, pratarė: “Jei nebūčiau Binkis, norėčiau būti Janonis”. Bet čia pribėgo Višinskis ir atėmė iš Janonio plaktuką.
Binkis susitinka Cvirką
Binkis atvyko į Kauną ir pirmą kartą važiuoja konke. Viena moterėlė duoda jam palaikyt kažkokį ryšulį, kol ji atsiskaitys su konduktoriumi. Binkis laiko laiko, žiū - kelnės šlapios. Atidaro tą ryšulį: mėlynos akys sužiūra į jį.
- Bene tu būsi Cvirka? - paklausė Binkis.
- Cvirka, - atsakė kūdikėlis.
Taip Binkis susipažino su Cvirka.
Binkis ir Sruoga
Eina Sruoga per Laisvės alėją, skambina cimbolais ir į litaurą kartkartėm barkšteli. Čia kad prabėgs kažkas pro jį - jaunas, žėrintis, švirkščiantis, švilpiantis. Sruoga net nustebo.
- Binkis, - pagalvojo Sruoga.
- Sruoga, - pagalvojo Binkis.
Balmontas ir kiti
Balmontas atvažiavo į Kauną. Geležinkelio stotyje jį pasitinka Žemaitė, Maironis, Višinskis ir Binkis. Balmontas išlipo iš traukinio, apsidairė ir klausia:
- Kur Sruoga?
- Čia priėjo Tilvytis ir sako:
- Aš Sruoga.
Balmontas apsikabino jį ir jiedu kažkur nuėjo.
Binkis kuria žurnalą
Eina Binkis Laisvės alėja, girdi - viršuje kažkas švilpia. Pažiūri - ogi liepoje sėdi Cvirka ir suokia lakštingalos balsu.
Spjovė Binkis į viską ir nuėjęs įkūrė žurnalą.
Jei čiulbėt, tai čiulbėt
Su laiku visi įprato, kad Laisvės alėjoje medyje tupi Cvirka ir čiulba. Eina pro šalį, nebesidairo virš galvų. O Cvirka ėmė tuo naudotis. Binkis su Tysliava labai juokėsi, tik profesoriai ir ministeriai būdavo nepatenkinti.
Gira nutarė, kad iš Cvirkos yra ko pasimokyti. O Tilvytis išvis užsiropštė šalia Cvirkos.
Herbačiauskas ir Valdemaras
Eina Herbačiauskas Laisvės alėja, žiū - Valdemaras! Pribėgo prie jo iš nugaros ir kad ims spardyti Valdemarui į užpakalį, kad ims!
Valdemaras nustebo.
- Kaip čia tamsta? - klausia. - Juk intiligentas?
- Tamstos šiandien horoskopas toks, - oriai atsakė Herbačiauskas.
Herbačiauskas ir Binkis
- Kas liktų iš tavo kūrybos, jei iš jos atimtume šauktukus? - kartą Herbačiausko paklausė Binkis.
Herbačiauskas nesuprato ironijos.
- Aš jau mąsčiau apie tai, - atsakė Herbačiauskas. - Esu literatūriškai apsidraudęs: liktų klaustukai.
Sruoga egoistas
Eina Sruoga per Laisvės alėją, ant galvos platus sombrero, gintaro karoliai ant kaklo, balta toga, finikus valgo.
- Duok finikų - prašo Binkis.
Sruoga neduoda. Prašo Maironis - Sruoga neduoda. Susitinka Cvirką medyje: irgi neduoda, ką jau kalbėti apie Tilvytį.
Priėjo Sruoga prie Soboro, finikai baigėsi. Sėdi ant suolo su toga, karoliais, sombrero. Žiūri, pro šalį Maironis praeina, Višinskis, netgi Binkis - ir niekas jo nepastebi, nesisveikina.
- Tai kam tie karoliai? - galvoja sau Sruoga.
- Ir nuėjo nusipirkti dar finikų.
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (4)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240911
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (3)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240653
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (2)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240351
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (1)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240152
