Iki pirmalaikių Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų lieka vos mėnuo. Kandidatai į prezidentus jau išsirikiavę prie starto linijos. Tačiau dar nėra aišku, kokios idėjos, kokios pozicijos varžysis šiuose rinkimuose.
Ko Lietuvos žmonės galėtų reikalauti iš kandidatų į prezidentus, nebijodami būti pernelyg įžūlūs? Ar turėtų kandidatai pristatyti visuomenei savas valstybės raidos vizijas? Apie tai Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo politikos apžvalgininkai: savaitraščio “Veidas” žurnalistas Audrius Bačiulis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius Antanas Kulikauskas, Kauno technologijos universiteto profesorius Algis Krupavičius ir žinių agentūros ELTA redaktorius Virgis Valentinavičius.
Ar Lietuvos politikus ištiko idėjų krizė?
Žvelgdami į pastarųjų savaičių žiniasklaidą, galime susidaryti keistoką priešrinkiminės Lietuvos paveikslą. Dvi lietuvės ir keli lietuviai pareiškė sieksiantys prezidento pareigų. Kiekvienas tai darysiąs dėl skirtingų motyvų: Valdas Adamkus siekia atkurti Prezidentūros ir pačios valstybės prestižą; Petras Auštrevičius, kaip skelbia Andrius Kubilius, kandidatuoja tam, kad neleistų susikompromituoti V. Adamkui; Česlovas Juršėnas eina į rinkimus, kad su juo būtų malonu dirbti premjerui Algirdui Brazauskui; Kazimiera Prunskienė siekia prezidentystės dėl to, kad ji yra moteris; Vilija Blinkevičiūtė nori būti prezidente, nes, kaip pati sako, yra prisilietusi prie kiekvieno Lietuvos žmogaus; Vitas Tomkus nėra prisilietęs prie kiekvieno Lietuvos žmogaus, bet jis nekenčia gėjų bei žydų ir, kaip pats sakosi, labai norėtų išvengti prokuratūros dėmesio; Rolandas Paksas eitų į prezidentus, nes nekenčia visų likusių, bet jam tai daryti neleidžia Seimas ir Vyriausioji rinkimų komisija. Gal Lietuvos rinkėjams turėtų užtekti tokių viešai deklaruojamų motyvų? Gal būtų net nepadoru reikalauti iš kandidatų ko nors daugiau?
A. Bačiulio nuomone, jau maždaug pusę metų matome, kad Lietuvos politines jėgas bei jas įkūnijančius konkrečius asmenis yra ištikusi idėjų krizė. Po to, kai buvo pasiekti daugiau kaip dešimtmetį siekti tikslai, pastebimas akivaizdus idėjų vakuumas ir politikų sutrikimas. Ši situacija nesikeičia ir artėjant prezidento rinkimams: nė vienas kandidatas ateinančiam dešimtmečiui nepasiūlė ko nors nauja ir aiškaus. Pusę metų užsitęsusi krizė parodė mūsų visuomenės problemas. Tad reikėtų skelbti visuotinio apsivalymo idėją. Politikai reikia apsivalymo. Štai sugavo Gintarą Petriką Amerikoje ir išlindo gana gerai atrodančių dabartinių valdančių politikų uodegos. Jos niekur nedingo ir klaidinga manyti, kad buvo žmonių pamirštos. Juk kai tik tokios klaidos leido vėliau iškilti tokiems kaip R. Paksas ir Viktoras Uspaskichas. Du trečdaliai juos palaikančių žmonių yra būtent tie, kurie anksčiau G. Petriko bei su juo susijusių politikų buvo apgauti ir šito nepamiršo.
V. Valentinavičius pažymėjo, kad žodis “apsivalymas” dingo iš televizijos ir laikraščių kitą dieną po apkaltos, kai prasidėjo rietenos dėl kandidatų į prezidentus.
Ar teisūs politikai, manantys, kad valstybę ištikusi krizė jau įveikta?
Žvelgiant į dabartinę situaciją, atrodo, jog politikai mano, kad nušalinus R. Paksą nuo pareigų baigėsi ir valstybę ištikusi krizė. Kodėl niekas iš kandidatų nekalba, kaip įveikti išties R. Pakso istorijos tik apnuogintą gana gilią politinę ir socialinę krizę? Gal kandidatams parankiau apsimesti, kad krizės nėra?
A. Kulikausko nuomone, neteisinga manyti, kad būta tik prezidento institucijos krizės ir kad ji jau išspręsta. Politinė krizė turėjo rimtą socialinį pagrindą ir jis niekur nedingo. Krizė lieka, bet politikams, kandidatams parankiau šito nepripažinti. Išankstiniai prezidento rinkimai, nori nenori, traktuojami kaip rudenį vyksiančių Seimo rinkimų repeticija, jėgų pamatavimas.
V. Valentinavičius sutiko, kad krizė nesibaigė net ir techniškai, nes R. Pakso klausimas dar bus sprendžiamas Konstituciniame Teisme ir mes nežinome, koks bus teismo sprendimas. Idėjų prasme, kad ir koks būtų teismo atsakymas, krizė tęsis. Bet svarbu ne tik, ką kalbės kandidatai, o ir su kuo jie kalbės, ar jie sugebės prakalbinti tuos 20 proc. R. Pakso šalininkų. Pavyzdžiui, per Atviros Lietuvos fondo organizuotą susitikimą su Ūdrijos kaimo bendruomene žmonės pasakojo, kad R. Paksas buvo vienintelis juos aplankęs, su jais kalbėjęs politikas. Nors R. Paksas ir melavo, bet bent jau kalbėjo. Kiti net ir to nedarė. R. Pakso krizė duria pirštu į vieną aiškią problemą - visos didžiausios Lietuvos socialinės bėdos telkiasi kaime ir mažuose miesteliuose. Kandidatai į prezidentus turėtų ne tik apie tai galvoti, bet ir parodyti žmonėms, kad tuo realiai rūpinasi.
Svarbiausia - ne pasiūlyti naujas idėjas, o įgyvendinti senas
L. Bielinio nuomone, kandidatai rengia programas ir mes artimiausiu metu pamatysime, kokias programines nuostatas jie siūlo. Iš kiekvieno kandidato dar išgirsime ir naujų pažadų. Idėjų šiandien pakanka. Reikėtų ne naujas idėjas siūlyti, o įgyvendinti seniau pateiktas. Žmonės nusivylę ne dėl to, kad jiems nežadama kas nors nauja, o todėl, kad tai, kas buvo žadėta prieš trejetą ketvertą metų, liko tuščiais pažadais. Politikai, visų pirma siekiantys prezidento posto, turėtų susimąstyti, kaip jie praktiškai įgyvendins savo pažadus. Prezidentas turi labai kruopščiai formuoti savo komandą, kad ji profesionaliai, greitai, veiksmingai spręstų visuomenėje kylančius klausimus.
Kokios idėjos galėtų mobilizuoti rinkėjus?
A. Bačiulis sutiko, kad kandidatai dabar turėtų ne idėjų ieškoti, o mobilizuoti likusios per 70 proc. žmonių taip pat gerai, kaip yra mobilizuoti R. Pakso rinkėjai. R. Paksas rinkimuose turėjo pačią veiksmingiausią idėją - keršyti visiems už viską. Jo rinkėjai yra šios idėjos sutelkti, įniršę. Kokios idėjos galėtų mobilizuoti likusius rinkėjus? A. Bačiulio nuomone, žmonės nori politikos aiškumo ir švaros. Paskui kiekvieną politiką velkasi kokia nors uodega ir patys politikai turėtų tai atvirai pripažinti. Kol kas vienintelis Artūras Paulauskas prisipažino, kad jeigu būtų išrinktas 1997 m., būtų buvęs priklausomas nuo savo rėmėjo V. Uspaskicho, kaip buvo priklausomas R. Paksas. Deja, per artimiausią mėnesį jau nieko negalima padaryti su buvusiu R. Pakso elektoratu, jo nuomonei pakeisti prireiks poros metų. Tad kandidatai dabar turėtų orientuotis ne į jį, bet į likusius gyventojus.
L. Bielinis tik iš dalies pritarė šiai minčiai. R. Pakso elektoratas išties labai gerai mobilizuotas, pasirengęs veikti, balsuoti. Todėl šių žmonių ignoruoti negalima, o ir jie patys neleis tai padaryti. Kita vertus, politikai turėtų gerokai padirbėti, kelti visuomenės politinę kultūrą, ypač tų sluoksnių, kurie pirmiausia reaguoja į emocinius dirgiklius. O realių rezultatų galime tikėtis ne tada, kai žmonės bus maitinami idėjomis, o tada, kai bus matyti konkretūs pasiekimai: didesnės algos, mažesnis nedarbas ir panašiai.
Rinkimuose rungsis ne idėjos, o įvaizdžiai
A. Krupavičius siūlė atkreipti dėmesį į tai, kas lemia rinkimų rezultatus ir kokią vietą rinkimų programose užima idėjos. Šiuolaikinėje visuomenėje rinkimų rezultatus lemia kandidatų įvaizdis, pinigai ir organizacija. O idėjoms ir programoms tenka palyginti nedidelis vaidmuo. Vidinė rinkimų kampanijų logika yra tokia: reikia kalbėti visomis temomis, enciklopediškai, visoms visuomenės grupėms rūpimais klausimais. Toks kalbėjimas paprastai yra gana paviršutiniškas. Lietuvoje visų rinkimų kampanijose dominuoja keli dalykai. Pirma, kandidatai stengiasi kritikuoti esamą situaciją ir teigti, kad ateitis, jeigu juos išrinks, bus geresnė. Klasikinis pavyzdys - šūkis “Nusipelnėme gyventi geriau”. Jame yra abu komponentai: ir kritika, ir kvietimas į ateitį. Antras elementas - populizmas. Siekiama sakyti žmonėms tai, ką jie nori girdėti, ir nekalbama, kaip tie tikslai gali būti pasiekti. Trečias elementas - situacijos dramatizavimas: sakykim, teigiama, kad 90 proc. Lietuvos žmonių yra už skurdo ribos, yra dvi Lietuvos, gresia katastrofa, per Nepriklausomybės laikotarpį nieko nepasiekta ir pan. Dar vienas mūsų rinkimų kampanijų elementas - kandidato personalizavimas: ryžtingas, sąžiningas, patyręs, galintis vesti Lietuvą į priekį. Tad iš rinkimų kampanijų nereikėtų reikalauti per daug - kartais jose išryškėja kokios nors idėjos, bet idėjos brandinamos politikoje kiek kitaip, laipsniškai.
Ar partijų keliami kandidatai atstovaus partijų ideologinėms pozicijoms?
Kandidatus kelia arba juos remia atskiros partijos: socialdemokratai, socialliberalai, Tėvynės sąjunga, liberalcentristai. Ar jų kandidatai atstovaus kokioms nors ideologinėms pozicijoms? Ar per šiuos rinkimus dar galime sulaukti ir idėjų kovos, ar grumsis vien įvaizdžiai?
A. Bačiulis sutiko su A. Krupavičiumi, kad jau kelis dešimtmečius pasaulyje varžosi vien įvaizdžiai, ypač kai renkamas vienas asmuo. Tačiau būna ir idėjų. Juk trumpieji lozungai: “Tvarka bus”, “Nusipelnėme gyventi geriau”, “Geriau patyręs”, ir yra dviem trim žodžiais išreikšta idėja. Tie, kurie šito nesupranta, surašo kelis punktus, nesuveda idėjos į vieną šūkį, paprastai pralaimi. Už iš pirmo žvilgsnio panašių šūkių slypi baziniai, esminiai skirtumai: pavyzdžiui, Č. Juršėnas žada atkurti institucijos garbę remdamasis A. Brazausko autoritetu, o V. Adamkus - savu. Žmonės supranta, kokia patirtimi, kokiomis ideologijomis remiasi Č. Juršėnas, A. Brazauskas ir V. Adamkus.
L. Bielinis pritarė, kad įvaizdžiams kaunantis idėjų kova neišnyksta. Ideologinės pozicijos dabar, užuot dėsčius jas nuosekliai ilguose tekstuose, išreiškiamos vienu šūkiu, keletu pagrindinių, akcentuojančių žodžių. Tačiau dažnai už jų labai aiškiai matyti ideologinė orientacija.V. Valentinavičius pabrėžė asmenybės faktorių: įvaizdis įvaizdžiui nelygu. Žmonės išreiškia politikų švarumo, patikimumo poreikį, jie renkasi ne tik idėjas, bet ir žmogų, kuris jas įgyvendina. Todėl labai svarbus kandidato padorumas, jo moralinės savybės.
Ar rinkėjai ir patys politikai šiandien aiškiai suvokia ideologijų skirtumus?
Štai neseniai premjeras A. Brazauskas “Eltai” pareiškė, kad “liberalizmas yra ta pati socialdemokratija, tik iki tam tikros ribos”. Ar ideologiniai skirtumai apskritai šiandien yra aiškiai suvokiami pačių politikų? Ar jie tebėra svarbūs žmonėms? Gal žmonėms yra kur kas svarbesnės ne ideologijos, o asmenybių laikysenos?
A. Bačiulio nuomone, daugelis žmonių tikrai nesuvokia, kas yra ideologijos. Net universitetinį išsilavinimą turintis žmogus nepasakytų, kuo skiriasi socialdemokratija nuo liberalizmo, o liberalizmas nuo konservatizmo. Iš tiesų žmonės jau seniai renkasi pagal asmenybes. Gera ar bloga ideologija yra sprendžiama pagal atskiro kandidato biografiją. Kairiausias premjeras Lietuvoje buvo Gediminas Vagnorius, kuris tuo metu buvo konservatorius, t.y. dešiniosios partijos atstovas. Tad ir per rinkimų mėnesį nereikėtų laukti ideologijų kovos.
A. Kulakauskas pažymėjo, kad pagal tai, kaip žmonės supranta ideologijas, jas skirsto ir politikai. Jeigu žmonėms ryškių ideologinių pozicijų nereikia, politikai jų ir nesiūlo.
Tarp rinkėjų lūkesčių ir realių prezidento galių - neįveikiama įtampa
A. Kulakauskas priminė, kad esama esminio nesutapimo tarp politinės kultūros ir politinės sistemos, t.y. tarp to, ko žmonės iš prezidento tikisi ir ką prezidentas gali. Bet šis nesutapimas turi būti sprendžiamas ne per rinkimus.
Anot A. Bačiulio, didžiausia pastarųjų 12 metų bėda, kad žmonės iš prezidento laukia vieno, o Konstitucija jį įgalioja elgtis visai kitaip. Lietuviai, kaip sakė Gintaras Beresnevičius, renka genties vadą. Arba didelio kolūkio pirmininką. Prezidentas, jų supratimu, gali viską. Puikus pavyzdys - Vytauto Landsbergio bylinėjimasis dėl tvartelio: moteris, kuri su juo bylinėjosi, vietinio pašto viršininkė, taigi miestelio elitas, rašo laišką R. Paksui ir prašo, kad prezidentas lieptų Seimo nariui V. Landsbergiui liautis su ja teistis. Štai toks yra mūsų žmonių supratimas apie prezidento galias ir teisinę valstybę.
V. Valentinavičiaus nuomone, rinkėjus klaidina pats rinkimų būdas. Kol prezidento rinkimai yra visuotiniai, žmonės tikisi, kad į jų lūkesčius bus atsižvelgta. Turi būti keičiamas rinkimų būdas. Premjeras A. Brazauskas, minėtame interviu “Eltai”, pirmą kartą užsiminė, kad reikėtų galvoti apie netiesioginius prezidento rinkimus, t.y. prezidento rinkimus Seime.
L. Bielinis sutiko, kad žmonių sąmonėje prezidentas yra panašesnis į karalių nei į normalų demokratinės valstybės vadovą. Dėl to žmonės per rinkimus neteisingai orientuojasi į tuos, kurie žada karališkus mostus. Bet prezidento rinkimų perkėlimas į Seimą nėra geriausia išeitis. Pačiame Seime taip pat galimos įvairios konfigūracijos: pavyzdžiui, jeigu Seimo daugumą sudarytų Darbo partijos ir liberaldemokratų koalicija, ji išsirinktų atitinkamą žmogų. Reikėtų, kad žiniasklaida imtųsi politinio švietimo, kad žmonės geriau patys suprastų, kokias galias turi prezidentas ir kitos valstybės institucijos.
Ar “paksizmas”, kaip agresyvaus populizmo forma, per šiuos rinkimus stiprės?
Ar R. Paksui nekandidatuojant tarp kitų kandidatų neatsiras jo pasekėjų - “paksizmo” šalininkų? Ar kandidatai į Prezidentus ir jų štabai atsispirs prieš metus R. Paksui sėkmę atnešusiam agresyviam populizmui? Ar nebus vėl žadinami nepagrįsti žmonių lūkesčiai?
A. Kulakauskas tikisi, kad, jeigu R. Paksui nebus leista kandidatuoti, “paksizmas”, kaip reiškinys, turėtų nykti: išsisklaidys R. Pakso elektoratas, galbūt dalis jo visai nedalyvaus rinkimuose.
A. Bačiulis, priešingai, mano, kad dalis kandidatų jau pasirinko R. Pakso pramintą kelią. Net V. Adamkus jau panašiai elgiasi - žada, kad važiuos per kaimus ir spręs kiekvieno žmogaus problemas. Tokia rinkimų taktika buvo tikėtina, nes V. Adamkaus rinkimų kampanijai vadovauja Rūta Vanagaitė, savo karjerą pradėjusi nuo R. Pakso įvaizdžio kūrimo. Įvaizdžių kūrėjų įpročiai nesikeičia.
L. Bielinis siūlė apskritai užmiršti “paksizmo” terminą ir kalbėti apie populizmą, kuris visada gali iškilti. Jeigu visuomenėje egzistuos emocinis disbalansas, mes turėsime ir populistų. Net tokioje demokratiją ilgai kultivuojančioje šalyje kaip Prancūzija yra populistų, kurie tik laukia savo momento.
A. Kulakauskas pritarė L. Bieliniui ir pabrėžė, kad net kai kalbame apie populizmą kaip rinkimų metodiką, svarbu, kas už jo stovi. Viena yra retorika, vartojama grupės tikslams, prieštaraujantiems valstybės interesams, ir visai kas kita, kai kalbame apie V. Adamkų, - vargu ar rinkimuose vartojama retorika gali keisti jo politiką, jeigu jis būtų išrinktas.
A. Bačiulis atkreipė dėmesį, kad jeigu žmogui žadama, kad bus sprendžiamos jo asmeninės problemos, tai žmonės tokius pažadus supranta pažodžiui ir vėliau labai nusivilia.
V. Valentinavičiaus nuomone, “paksizmas”, kaip populizmo atmaina, nyks, nes jis susijęs konkrečiai su R. Paksu. Net jeigu jam pavyktų dalyvauti rinkimuose, “paksizmas” slops, kadangi ginčijamos R. Pakso galimybės, byra komanda, baigiasi pinigai. Ir apskritai šįkart rinkimuose populizmas neturėtų dominuoti, nes Lietuva visai neseniai gavo pamoką. Ypač į tai atsižvelgs rinkėjai: labiau pasvers, už ką balsuoja, ir populistai sulauks mažiau pritarimo.
A. Kulakauskas pabrėžė, kad kartais intelektualai apie kaimo žmogų turi nepagrįstai prastą nuomonę. Kaime irgi yra sveiko proto.
Kokia galėtų būti šių rinkimų intriga?
Kas šiandien galėtų atvesti žmones į rinkimus? Ar nenutiks taip, kad nedalyvaujant R. Paksui, nesant realaus pavojaus demokratijai, partijoms tarp savęs nesmagiai pešantis, vasaros savaitgalį didelė žmonių dalis išvis ignoruos rinkimus? Ar esama rinkimų intrigos, kuri galėtų sujudinti visuomenę?
A. Bačiulis pagrindiniu veiksniu, galinčiu mobilizuoti žmones, laikė Jonines. Žmonės suvažiuos į būrius, kuriuos galima būtų vesti tiesiai prie urnų.
A. Kulakauskas siūlė kandidatams iš pat pradžių galvoti apie rinkėjų aktyvumo skatinimą, nepamiršti, jog yra galimybė, kad rinkimai gali neįvykti ir pavojinga būklė užsitęs. Daugelis rinkėjų neina balsuoti, nes mano, kad ir be jų viskas išsispręs.
V. Valentinavičiaus įsitikinimu, jeigu dalyvaus R. Paksas, tai žmonės būtinai eis pareikšti savo nuomonės. Jeigu R. Paksas nedalyvautų, tai viskas priklausys nuo likusių kandidatų pastangų. Norėtųsi, kad šių rinkimų tema būtų tiesa, kad tarp kandidatų atsirastų žmogus, kuris parodytų, kad jis atneš tiesą. Reikėtų rinktis tarp tiesos ir melo: tie, kurie žada viską, - meluoja, jų ir nereikėtų rinktis.
Tokiai minčiai pritarė ir L. Bielinis. Jis pažymėjo, kad po paskutinių įvykių žmonės labai jautriai reaguoja į melą. Tad ir politikai turėtų remti savo programas ne fantazijomis, o įgyvendinamais dalykais. Reikėtų racionaliai išdėstyti savo siekius ir išaiškinti žmonėms, kaip tai paveiks jų gyvenimą.
