Vakarais Donelaitis atsisėsdavo prie stalo, prie balanos ir rašydavo, rašydavo. Nes Tolminkiemyje nebuvo daugiau kas veikią. Nei vakaruškų, nei kavinės, o Karaliaučius toli.
Vieną kartą sugalvojo paskaityti, ką parašęs. Skaito, skaito - neperskaito, mat tamsu prie balanos. Rašymui šviesos užtenka, skaitymui - ne. Pasikvietė Rėzą, abu skaito - vis tiek neperskaito. Čia atjojo Vydūnas, sako, duokit - perskaitysiu. Ir tas neįžiūri. Sėdi visi, alų geria, nežino, ką jiems daryti, Donelaičiui net verkti norisi. Rėza irgi lūpą timpčioja, Vydūnas gražiu balsu rauda, kanklėmis pritardamas.
Ir kad apsižliumbė visi!
Iš šio ašarų tvano ir užgimė Lietuvoje literatūra...
Donelaitis atgailą skiria
Donelaičiui nepatiko jo parapijonys būrai. Neviežlybi, perdžia per pamaldas. Galvojo, galvojo, kaip juos nubausti, ir sugalvojo. Parašė tokį daiktą, nuobodų, bet hegzametru. Ir pradėjo skaityti per pamaldas, ir pradėjo!
Būrai nesupranta, kas čia dedasi, verkia, bet nepabėgsi iš pamaldų. Nustok, pastoriau, - prašo. Nustok, nuobodu! Ir dar hegzametru!.. Neišlaikysim...
- Aha, - mano sau Donelaitis, o aš jums dar vieną skyrių. Apie žiemą...
Taip gimė lietuvių literatūros šedevras.
Donelaitis tvarką daro
Būrai pabūgo Donelaičio ir visą savaitę slankiodavo jam iš paskos, sakydami - pastoriau, geriau lazda vanok, bet neskaityk sekmadienį tų savo hegzametrų, o Donelaitis išdidžiai vaikščiodavo, sakydamas: šit imsiu ir paskaitysiu.
Jeigu būrai dorai elgdavosi, Donelaitis jų nebausdavo, ypač jei jam užeidavo geras ūpas. Bet jeigu suskausdavo dantis...
Donelaitis svečius priima
Pas Donelaitį atvažiavo svečiai - Simonaitytė, Rėza, Vydūnas. Donelaitis skūpas buvo, pastatė jiems po bliūdelį rūgpienio. Simonaitytė jam ėmė grasinti, bet Donelaitis tik juokėsi. Vydūnas srebia, jam skanu. Rėza sulakstė į Gumbinę, šnapso atsivežė. Sėdi visi, nuobodžiauja. Vydūnui namo į Tilžę norisi, Simonaitytė iš pykčio prunkščia, Rėza patylom šnapsą geria. Donelaitis neiškentė:
- Važiuokit namo, - siūlo
- Ne, mes dar pasėdėsim, - sako visi.
Sėdi, sėdi, laikrodis vidurnaktį muša, svečiai išeina. Žiūri: mėnulis kabo. Pašto karietos nebevažiuoja, karčemos uždarytos, o šalta šalta.
- Tai bent pasilinksminom... - pasakė Rėza ir vogčiom nutarė neleisti “Metų”, kol Donelaitis gyvas.
Simonaitytė nieko nekalbėdama pasilenkė, paėmė nuo žemės gerą akmeną ir sviedė Donelaičiui į langą. Stiklai pažiro. Išlindo Donelaitis ir jie su Simonaityte ėmė koliotis. Žiūrėjo Vydūnas į Simonaitytę, žiūrėjo ir ūmai jam toptelėjo: ale kokia tamista panaši į Tautos Dvasią, - pasakė ir užsirašė kažką ant rankovės.
- Gerai, kad mūsų nemato žemaičiai, - liūdnai pratarė Rėza, o tai praregėtų, kokie jų geriausieji iš geriausiųjų... intelektualai...
Už kampo krizeno Mekas ir mokė “Be tabu” naudotis savo “Boleksu”.
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (2) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240351)
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240152)
