Vykstant „oranžinei revoliucijai“ Ukrainoje, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio vizitas į Kijevą iš karto sukėlė kalbas apie atkuriamą Žečpospolitą. Aišku, politikai paskubėjo sakyti, kad apie jokius naujus darinius nekalbama. Tačiau tai buvo tik žodžiai. Juk aktyvi Lietuvos diplomatų veikla posovietinėje erdvėje tik paneigia šiuos žodžius.
Svarbu ir tai, kad visuomenė jau pribrendusi naujai pažiūrėti į regionus ir naujai save suvokti.
Istorikai jau seniai ėmė kalbėti ir rašyti, kad LDK palikimas nėra vien tik lietuvių kalba rašytas. Kaip savo palikimą pradedama suvokti ir kitomis kalbomis parašytus kūrinius, į mūsų akiratį įtraukiama kitų LDK gyvenusių tautų kūryba.
Šis noras ištrūkti vien tik iš lietuvių kalbos apibrėžtų kultūrinių ribų matosi ir plačiau, ne vien tik istorikų ceche. Apie LDK kaip galimą Lietuvos veikimo erdvę savo knygose ir straipsniuose jau yra kalbėjęs Gintaras Beresnevičius. O jo veikalų populiarumas rodo, kad žmonėms šios idėjos patinka.
Taigi lietuviai jau išsiilgę kitų tapatybių ir kitų erdvių nei jas yra užbrėžę XIX amžiaus lietuviškos tapatybės pagrindėjai. Tad visai yra natūralu, kad atsiremiame į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą - juk į ką daugiau mums atsiremti.
Beje, mes nesame vieniši, pasiilgę senųjų valstybių darinių, kuriuos nušlavė nacionalizmo epocha.
Štai praeitais metais Vokietijos Bundestage iškilo iniciatyva dėl Prūsijos regiono atkūrimo.
Deputatas Jorgenas Klimke, kuris savo frakcijoje specializuojasi turizmo srityje, paklausė Vokietijos užsienio reikalų ministro Joschkės Fischerio: „Kaip federalinė vyriausybė žiūri į mintis sukurti lietuvių-rusų-lenkų euroregioną, kuris geografiškai atitiktų istorinę Rytų Prūsijos sritį?“ Ir nors paklausime iš esmės domimasi turizmo reikalais, tačiau tokio paklausimo potekstė suprantama (todėl į šią iniciatyvą itin opiai reagavo Rusijos užsienio reikalų ministerija).
Suprantama, sumanymo iniciatoriai žino, kad tikėtis visuotinio naivumo - lengvabūdiška. Ervinas Marchewskis tinklapiui „Russland Aktuel“ (http://www.aktuell.ru/) sakė, kad „maža užklausa“ norima tik stumtelti vyriausybę į aktyvesnį dalyvavimą regiono reikaluose. „Šiaip ar taip, aš nesu revanšistas“, - dėl visa ko pabrėžė jis, užsimindamas apie būtinybę laikytis pokario sutarčių. Beje, po šiuo paklausimu pasirašė 71 Bundestago deputatas.
Tad ši iniciatyva rodo ne tiek tam tikrų Vokietijos sluoksnių revanšistines nuotaikas, kiek nostalgiją seniesiems, iš politinio ir kultūrinio žemėlapio išnykusiems buvusiems valstybiniams dariniams. Taigi ne mes vieni esame kamuojami nostalgijos praeičiai.
Ir tai nėra atsitiktinumas. Tai susiję su Europos Sąjungos plėtra. Akivaizdu, kad Europa yra per daug didelė ir per daug įvairi, kad būtų visiems vienodai sava (neskaičiuokime šaltojo karo metų, kai Europos Sąjunga buvo suvokiama kaip atsvara Sovietų Sąjungai).
Tačiau negalima užsisklęsti vien tik nacionalinės valstybės viduje. Vyksta globalizacija ir gyvenimas jau senokai yra tapęs platesniu. Štai todėl senieji valstybiniai dariniai, kurie buvo daugiakultūriniai ir kuriuose sugyveno kelios tautos, tampa šiandien aktualūs. Juk nekalbama apie tai, kad bus atkurta LDK ar Prūsija. Kalbama apie tam tikro regiono idėjos atgaivinimą ir veikimą jame. Juk jie gali įprasminti dabartinę mūsų veiklą, suteikti jai kryptį. Tad kaip XIX amžiuje - XX amžiaus pradžioje veiklos kryptį brėžė įsivaizduojami pagoniškos Lietuvos kunigaikščių darbai, taip šiandien nemažiau paveikiu orientyru gali tapti daugiakultūrinė ir įvairiatautė XVI-XVII amžiaus Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
