Lietuviškoji bohema: mirusi ar tebegyva?

Išgirdus žodį „bohema“ vieniems prieš akis iškyla tvankios kavinės, kuriose verda diskusijos tarp pripažintų, nepripažintų menininkų  ar šiaip „meniškų“ marginalų. Kitiems – iš praėjusio amžiaus niekada nebesugrįšianti, apipinta legendomis „kavinių kultūra“ su Van Gogu, Dali, Pikaso. Dar kitiems šis žodis – nevaržomų laisvių, maištingos ir drąsios dvasios išraiška.

Skurdus bohemiškas gyvenimas Paryžiuje viliojo ir turtinguosius

Bohemos terminas atsirado Paryžiuje, taip apibūdinant iš Bohemijos atklydusius čigonus. XIX a. šis žodis buvo dažniausiai naudojamas vadinti neturtingiems dailininkams, rašytojams, muzikantams ir aktoriams, kurie keliavo po Paryžių ir kitus miestus, bandydami užsidirbti pinigų. Paryžiaus dailininkai, rašytojai ir muzikai susirinkę Paryžiaus kavinėse galėjo mokytis vieni iš kitų ir mėgautis gyvenimu.

Monmartras garsėjo žymių menininkų vardais. Čia gyveno ar turėjo savo studijas ir dirbo Salvadoras Dali, Midiljanis, Klodas Monė, Pablo Pikaso, Vincentas Van Gogas.  

XX a. „bohemiečio“ vardas, kuris tada apibūdino įvairių menininkų gyvenimo būdą, išplito ir kitose pasaulio šalyse.

Bohemiečiai dažnai buvo labai neturtingi, kadangi stengėsi pragyventi iš tapybos, vaidybos ar rašymo. Nors bohemos menininkų gyvenimas buvo itin skurdus, jie galėjo džiaugtis saviraiškos laisve, kurios negalėjo rasti konservatyvioje visuomenėje, kur kiekvienas galvojo, ką pasakys kiti ir daug dėmesio skyrė materialiems dalykams, kaip drabužiai, buitis. Net ir studentai iš turtingų šeimų imdavo gyventi „bohemiško gyvenimo stiliumi“, kad tik galėtų pajusti tą pačią nevaržomą laisvę.  

Bohema buvo priešiškai nusiteikusi prieš salonus (instituciją, kuri kontroliavo literatūrą ir meno rinką iki pat XX a.) ir tikėjo, jog menas ir literatūra turi būti radikalūs. Šis judėjimas turėjo ypač didelę įtaką siurrealizmui.

Lietuviškasis Monmartras - Užupis

Tokių „monmartrų“ atsirado Amerikoje, Čekijoje, Olandijoje, Italijoje, Vengrijoje ir kitur. Ne vienas paklaustas, koks Monmartro atitikmuo būtų Lietuvoje, atsakytų – Užupis. VšĮ „Bendruomenių santykių konsultantai” direktorė Eglė Januškevičiūtė viename interviu buvo teigusi, jog šiuo metu „Užupyje yra apie 250 kūrybinėms industrijoms priskiriamų atstovų“ (įvairių čia įsikūrusių meno organizacijų ir menininkų).

Vargu, ar kur dar galima būtų Vilniuje vienoje vietoje išvysti tiek bohemiškų, „kalbančių“ namų, durų, sienų. Net ir „menas“ ant sienų čia taip neerzina, kaip „graffiti“  išmarginti senamiesčio pastatų fasadai. Piešiniai, užrašai čia intelektualesni ir mažiau kvepia piktybišku vandalizmu. Gal priemonės ir vieta saviraiškai pasirinkta ir nekokia, tačiau visgi priverčia sustoti ir perskaityti.  „Buvo dvidešimt pirmas amžius, turėjom vardų, dažų, laisvių, ir niekas nieko nenorėjo pasakyti“, – skelbia vienas iš tokių užrašų.

Galbūt tam paprieštarautų Užupio meno inkubatoriaus (UMI), „Galeros“ lankytojai. Spalvingai išmargintas galerijos fasadas jau šviečia iš tolo traukdamas ne tik įkvėpimo ieškančius menininkus. „Galera“ – atvira visiems kuriantiems, ieškantiems savęs jauniems žmonėms. Kaip sako UMI iniciatoriai – „tai inkubatorius tiesiogine prasme, kuriame gimsta ir vystosi jaunų žmonių, ieškančių ir turinčių ką pasakyti, meninės, bendruomeninės bei kultūrinės idėjos“.

Todėl jaunimas „Galeros“ prieigose dažnai susirenka ne tik į čia organizuojamus renginius. Šalia Vilnelės, žalumoj, apsuptiems keisčiausių skulptūrų ir instaliacijų, kartais galima pamatyti jauną menininką, palinkusį prie molberto, kažką eskizuojantį į sąsiuvinį ar grupelę jaunimo garsiai diskutuojančią „globaliomis temomis“.

Sovietmečiu bohemą palaikė maištinga dvasia

Kadaise veikė tokie bohemos centrai, kaip „Neringa“, „Literatų kavinė“. Šiandien belikęs Rašytojų sąjungoj įsikūręs „Suokalbis“ ir Šiuolaikinio meno centro kavinė.

Sovietmečiu „Neringoj“, „Literatų kavinėje“ galėjai pamatyti Paulių Širvį, Antaną Jonyną, Juditą Vaičiūnaitę ir daug kitų šiandien žinomų ir tuo metu dar pradedančių menininkų. Kuo palankus bohemai buvo sovietinis laikotarpis? Tada drąsūs, jauni menininkai siekė permainų, saviraiškos laisvės. Nors ir buvo stebimi tuometinės valdžios, būrėsi kavinėse, nebijojo reikšti savo idėjų. Tuometinė situacija reikalavo protesto, o jauni ir ambicingi menininkai savotiškai protestuodami, maištaudami prieš valdžios represijas ir gyveno ta „kavinių kultūra“.

Kiekvienoje kartoje galima išvysti bohemos apraiškų, tačiau šiandien ji prarado pirminę idėją. Nebeliko maišto.

„Suokalbis“ pasižymėjo ne tik žinomų menininkų sambūriais, bet ir fatališkais įvykiais

Šiandieninis „Suokalbis“ po kelių užsidarymų, savininkų kaitos, atrodo, pakeitė savo interjerą kartu su nemaža dalimi nuolatinių klientų. Kavinė gyva tik penktadieniais, tačiau menininkai tą vakarą stengiasi čia neužsukti. Priežastis paprasta – penktadieniais  čia organizuojami šokių vakarai, groja garsi muzika, o „žmonės iš gatvės“ gan triukšmingai švenčia savaitgalio pradžią. Nors „Suokalbis“ ir taip pasižymi spalvingomis vietinėmis asmenybėmis, bet penktadienį galima pamatyti visko: nuo vyro, kurio šokio partnerė – kėdė, iki moters, skaitančios garsiai Tuvės Janson „Muminukus“.

Kartais dar galima čia sutikti Andrių Jakučiūną, Regimantą Tamošaitį, Liudviką Jakimavičių, Aidą Marčėną, Alvydą Šlepiką, Marių Buroką, Rimvydą Stankevičių ir kt. Šiandien nemaža jų dalis užklysta tik papietauti ir pasižvalgyti, ar nėra pažįstamų.

Pamenu laikus, kada atsisėdus prie staliuko, šis imdavo plėstis pristatomomis kėdėmis, galų gale būdavo sustumiami stalai – taip bendram pokalbiui jungdavosi menininkų (ir ne tik) ratas. Tai nebūdavo kokia nors „uždara grupuotė“, kuri nieko neįsileidžia į savų tarpą. Šalia rašytojo sėdėdavo dailininkas, aktorius, žurnalistas, matematikas, architektas, sociologas ir net chirurgas. Prie vieno staliuko, galima sakyti, galėjai sutikti trijų kartų atstovus, tačiau bendravimui tai nebuvo jokia kliūtis.

„Suokalbis“ matė ne tik daugybę žinomų, talentingų (ir nelabai) asmenybių, bet ir jų nuopuolių, silpnybių ir net mirčių. Bent dvejų lankytojų gyvybes nusinešė laiptai, vedantys į tualetus. O garsus religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, policijos išvežtas už, neva, triukšmingą elgesį kavinėje, mirė tų pačių, jį gabenusių  pareigūnų automobilio bagažinėje, skirtoje laikyti tarnybinius šunis.

ŠMC kavinė – ne tik dailininkų priebėga

Jei „Suokalbyje“ renkasi(osi) daugiau „literatūros žmonės“, tai ŠMC kavinėje galima pamatyti daugybę vizualiojo meno atstovų. Kavinė, atsidariusi dar 1968-aisiais (tuometinių Dailės parodų rūmų kavinė) persiviliojo (ko gero dėl geros vietos) daugybę menininkų, ypač dailininkų iš garsiosios, bohemos mėgtos „Neringos“ kavinės. Užsukdavo į ją  rašytojai, architektai,  aktoriai.

.

Kavinė nuolatos būna pilna tiek „meniškos prigimties“ jaunimo, tiek  VDA studentų. Čia, žinoma, galima pamatyti ir ŠMC ekspozicijų autorius, kurių gyvinimas, atidarant parodas, vyksta seka ŠMC–kavinė–namai.  

Šaltesniais vakarais šalia ŠMC kavinės, lauke, dažnai  galima išvysti būrį studentų, apsigobusių spalvotais pledais, kurių didžiulė krūva laikoma šalantiems.

Neprisistatęs „Suokalbio“ lankytojas, lietuvių filologijos studentas:

„Anksčiau „Suokalbis“ buvo ne tik vyresniųjų, bet ir jaunųjų menininkų susitikimo vieta. Užėjęs visada galėjai sutikti pažįstamą. Po „Suokalbio“ šeimininkų pasikeitimo paprastėjo jo atmosfera, todėl juos čia daug rečiau galima išvysti. Kavinė tapo nyki – į ją dabar renkasi tokie žmonės, kuriuos inteligentais ar juo labiau menininkais būtų sunku pavadinti. Senieji kavinės lankytojai  mieliau vietoj „Suokalbio“ renkasi „Baltus dramblius“ ar ŠMC kavinę“.

Sonata Dirsytė