1387 m. vasario 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila paskelbė griežtą įsakymą: „Visus abiejų lyčių lietuvius bet kurio luomo ir padėties mūsų valdžioje esančius Lietuvoje ir Rusioje vesti, patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir Šv. Romos Bažnyčiai paklusnumą“.
Šis Jogailos raštas užbaigė trijų dokumentų seriją, skirtą vienam didžiausių perversmų Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštui. 1387 m. vasario 17 d. Jogaila aprūpino žemėmis būsimąją Vilniaus vyskupystę. Tų pačių metų vasario 20 d. Jogaila paskelbė privilegiją katalikybę priėmusiems Lietuvos bajorams, kuria pirmą kartą apibrėžė bajorų luomo teises.
Minėtieji dokumentai vainikavo Jogailos krikšto akciją. Jogaila, drauge su lenkų kunigais pats ėmėsi skelbti naujojo tikėjimo tiesas – „mat jis mokėjo lietuvių kalbą“, kaip paaiškina lenkų kronikininkas Janas Dlugošas.
Apie šią akciją pats Jogaila 1416 m. Konstanco bažnytiniam susirinkimui pasakojo: „Po priėmimo katalikų tikėjimo, surinkę nemažą grupę kunigų, tikėjimo mokytojų ir dvasininkų, mes nukeliavome iš Lenkijos karalystės į Lietuvos žemes, kur visose žymesnėse vietovėse įsakėme sušaukti žmones: bajorus ir liaudį, abiejų lyčių senus, jaunus, vaikus ir kūdikius; sušauktuosius įsakėme suskirstyti į grupes, nes jų buvo tiek daug, vyrus vienoje grupėje, moteris kitoje, ir liepėme kunigams atlikti kas reikalinga tų žmonių grupėms pakrikštyti... Ir taip Lietuvoje nuo vieno krašto iki kito apkeliavę, steigėme šventoves ir vienuolynus, davėme jiems tinkamus kunigus... kol į Vilnių atvykome (kur žymi vietovė), kur įsteigėme katedrą ir ją apdovanojome iš mūsų nuosavų turtų...“
Dlugošas rašo, kad Jogaila iš pradžių krikštijo vilniečius, ir tik paskui pamini parapijų steigimą provincijoje. Parapijas Jogaila steigė svarbiausiuose Vilniaus kunigaikštystės valsčių centruose. Valstybės valdymas anuomet pasireiškė nuolatinėmis valdovų kelionėmis po valsčius – juose jie rinkdavo duokles, gaudavo išlaikymą, tvarkydavo vietos reikalus. Ir šį kartą Jogaila patraukė įprastu maršrutu, tik dabar jis visur skelbė naująjį tikėjimą ir steigė parapines bažnyčias.
Septynios pirmosios parapijos, Dlugošo teigimu, įsteigtos šios Jogailos krikšto akcijos metu, buvo Vilkmergėje (Ukmergėje), Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Obolcuose ir Hainoje. Žiūrint į tokią Jogailos aplankytų valsčių geografiją, kyla mintis, kad iš tiesų Vilnių jis aplankė kelyje iš Maišiagalos į Nemenčinę, ir tik vėlesniuose pasakojimuose, siekiant pabrėžti Vilniaus reikšmę, jis iškeliamas į visos akcijos pradžią (pagal Dlugošą) arba vainikuoja jos pabaigą (pagal Jogailą).
Jogailos kelias driekėsi nuo vakarinės Vilniaus kunigaikštystės dalies tolyn į rytus, kur, jau Rusios žemėse, valdovo valsčiuose (Obolcuose, Hainoje) telkėsi didesnės lietuvių kolonijos. Lietuviai čia buvo valdovo atrama ir Jogaila skubėjo juos tikėjimo atžvilgiu atskirti nuo rusinų.
Vilniuje, prieš Jogailai patraukiant Rusios žemių link, Lietuvos krikštas buvo įtvirtintas minėtuose oficialiuose aktuose. Matyt, ne atsitiktinai čia atsirado ir griežtas vasario 22-osios įsakymas net „jėga priversti“ visus lietuvius priimti katalikybę.
Kaip rašo Maskvos metraščiai, Vilniuje kilo incidentas su stačiatikybėn perėjusiais lietuviais. Jogaila „pakrikštijo lietuvius vokiečių tikėjimu, pusę savo miesto Vilniaus. O du dideli Jogailos lietuviai buvo pakrikštyti krikščionių [t. y. stačiatikių] tikėjimu. Jis gi norėjo juos pakrikštyti į savo tikėjimą. Ir nepaklausė jie jo. O karalius Jogaila pasmerkė juos daugeliui kančių ir liepė juos nužudyti“.
Taigi vasario 22-osios įsakymas iš karto buvo vykdomas visu griežtumu. Jeigu tokių represijų imtasi prieš lietuvius stačiatikius (rusinams stačiatikiams įsakymas nebuvo taikomas), tai juo labiau sumanę pasipriešinti pagonys negalėjo tikėtis geresnės baigties. 1388 m. kovo 12 d. popiežiaus Urbono VI bulėje, įkuriančioje Vilniaus vyskupystę, sakoma, kad Jogaila Vilniuje sugriovęs pagonių šventyklą, kurioje lietuviai „prietaringai garbino išgalvotus dievus ir stabus“ ir tame pačiame mieste liepęs pastatyti bažnyčią, kuri tapo Vilniaus katedra.
Tokia buvo pagoniškosios epochos pabaiga Lietuvoje. Apie pagonišką opoziciją žinių nėra – jei ji ir buvo, tai nežymi ir su ja nebuvo sunkiau susidoroti, nei su tais dviem stačiatikiais lietuviais Vilniuje. Tiesa, dar XV a. pradžioje misionieriams provincijoje buvo darbo, kertant šventuosius miškus, griaunant šventyklas ir krikštijant žmones. Suprantama, krikštas iš pradžių buvo tik paviršinis, bet nuo šiol Lietuvos dvasinis gyvenimas plėtojosi pagal krikšto akcijos nubrėžtą programą.
Katalikybė ilgam tapo lietuviškosios tapatybės dalimi. Ji skyrė lietuvius nuo toje pačioje valstybėje gyvenusių stačiatikių (vėliau – unitų) gudų. Ji buvo ir kovos su carine Rusija įkvėpimo šaltinis. Katalikybė tapo vakarietiškos lietuvių orientacijos ženklu. Dar Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, iki pat 1926-ųjų, dėl didžiosios tautos dalies besąlygiško religingumo krikščionys demokratai be vargo laimėdavo Seimo rinkimus. 1926-aisiais įvyko pirmasis lūžis – politika tautos sąmonėje atsiskyrė nuo religijos. Krikščionys demokratai nesugebėjo pateisinti į juos dėtų vilčių. Tolesnė visuomenės raida, veikiama ir sovietinės okupacijos, ir bendro krikščioniškojo pasaulio sekuliarizacijos proceso, vedė į dabartinę padėtį. 2001 m. surašymo duomenimis, vis dar 79 proc. Lietuvos gyventojų užsirašė katalikais, bet, anot sociologinių apklausų, tik 4 iš 5 katalikų tiki Dievu, tik pusė Jėzų laiko dievišku asmeniu, o 44 proc. Lietuvos gyventojų tiki reinkarnacija (http://www.omni.lt/index.php?base/z_90348).
Kas liko iš katalikybės? Liko vakarietiška orientacija, tradicija sieti save su katalikiška tradicija. Žinoma, liko ir tikrų katalikų, besilaikančių visų dogmų ir uoliai lankančių bažnyčią, bet jie jau nebesudaro daugumos. Vis dėlto vakarietiška orientacija išlieka dominuojanti, netgi įgauna savotiškos religijos bruožų. Vis dar „einame į Europą“, nors nuo amžių buvome jos centre, o dabar – jau ir Europos Sąjungoje. Džiaugiamės, kad pirmieji Europoje patvirtinome Europos Konstituciją, į kurią, beje, kiti europiečiai pažvelgė daug kritiškiau... Taigi 1387-aisiais Lietuva pasirinko savo kelią ir nors pasaulėžiūra transformuojasi, kryptis, orientacija, išlieka ta pati.
2001 m. gyventojų surašymas parodė, kad Lietuvoje esama 1270 žmonių, laikančių save pagonimis – baltų religinės bendruomenės nariais. Krivio Jono Trinkūno vadovaujama Romuva siekia, kad pagonybė Lietuvoje būtų pripažinta tradicine religija.
Ar gali būti pratęsta tradicija, nutrūkusi prieš 600 metų? Ką mes žinome apie pagoniškąjį lietuvių tikėjimą? Šį tą žinome, bet tai tik fragmentai.
Bandant atkurti kiek platesnį lietuviškosios pagonybės vaizdą, atsiranda tiek pagonybės vizijų, kiek mitologų imasi šio darbo. Fragmentiškuose ir dažnai vėlyvuose, labai probleminiuose šaltiniuose išlikusi informacija reikalauja kritiškos analizės, pagrįstos geru šaltinotyros išmanymu – o tokio išmanymo, deja, trūksta mūsų mitologams. Sovietmečiu lietuvių pagoniškų tikėjimų tyrinėjimais garsėjusi Pranė Dundulienė rašytinių šaltinių beveik nenaudojo ir pagonybę rekonstruoti bandė pagal XIX a. istoriko romantiko Teodoro Narbuto ir folkloro duomenis. Dabartinis mitologijos autoritetas Gintaras Beresnevičius rašytiniams šaltiniams skiria daug dėmesio, bet dėl menko supratimo apie šaltinių kritiką ir bendrą istorinį kontekstą, kartais nuo mitologijos tyrinėjimo nukrypsta į jos kūrimą.
Dabartiniams mūsų mitologams tokie dalykai kaip falsifikato išaiškinimas ar net reikalavimas remtis naujausia kritine šaltinio publikacija yra sunkiai suprantami. Iš knygos į knygą keliauja vadinamosios „Rivijaus kronikos“ žinios apie Vilniaus Perkūno šventyklą, nors istorikas Artūras Dubonis ištyrė šį šaltinį ir padarė išvadą, kad jame esantys prierašai, susiję su Lietuvos istorija, tėra T. Narbuto falsifikatas. Nuolat kalbama apie tai, kad Enėjas Silvijus Pikolominis aprašo Jeronimo Prahiškio papasakotą mitą apie „zodiako ženklų“ išvaduotą Saulę, nors dar 1937 m. Marija Andziulytė-Ruginienė paskelbė kritinę Pikolominio teksto publikaciją, kurioje nustatyta, kad „zodiako ženklai“ tėra vėlesnis pataisymas vietoj pirminiame tekste buvusio milžino. Tai tik pora pavyzdžių. Su panašiais dalykais mūsų mitologų tyrinėjimuose tenka susidurti nuolat. Bet bene didžiausia problema, kad į jų piešiamą pagonybės paveikslą gausiai įpinami krikščioniškojo kaimo folkloro duomenys, kuriuos derėtų vertinti itin atsargiai, o to atsargumo mitologinėse studijose vis dar labai trūksta.
Taip rekonstruojama „pagoniškoji pasaulėjauta“ iš esmės tėra krikščioniško kaimo pasaulėjauta, iš kurios pašalinti akivaizdžiausi krikščionybės akcentai (Jėzaus ir šventųjų vardai). Jei Romuvos baltiškasis tikėjimas ir yra tradicinis, tai jis visų pirma tęsia tuos pagonybės elementus, kurie buvo suderinti su krikščionybe ir jos persmelkti.
Tarsi iš nebūties atsiradus viduramžiais nutrūkusios pagoniškos tradicijos tęsėjams, atsirado ir viduramžiško tipo misionierių. Antai istorikas Darius Baronas labiau nei Jonas Trinkūnas leidžia pajusti, kad viduramžių dvasia gyva. Straipsnyje „Demonų grimasos lietuvių pagonybėje“ („Naujasis židinys-Aidai“, 2005, Nr. 5) jis su visu rimtumu ir netgi šventu pasipiktinimu dėsto: „Šv. Adalbertui ir keliems jo palydovams pasiekus prūsų žemes teko sueiti į tiesioginį kontaktą su pagonimis. Pastarieji į Evangelijos žodžius atsiliepė šunišku urzgimu ir lazdų beldimu į žemę. Tarp jų buvo ir tokių, kurie dėvėjo šunų kaukes. Na, ką gi galima pasakyti apie tokius veikėjus? Nusiėmus istoriko akinius ir išjungus etnologo diktofoną, aišku, kad tai buvo šunsnukiai savo noru. Štai jie ir nužudė šv. Adalbertą Vaitiekų, mikliai ietimi perverdami jo širdį“. Ne kitokie esą ir dabartiniai pagonys: „Drįstu spėti, kad šv. Adalberto Vaitiekaus žudikai buvo tobuliausiai įgyvendinę šiuolaikinių pagonių skelbiamą idealą – žmogaus ir gamtos susiliejimo idealą. Jie jau buvo beveik nebe žmonės, jų žmogiškumas buvo beveik visiškai ištirpęs gamtoje“.
Bet jei Baronas ir atstovauja viduramžišką tradiciją, tai veikiau kryžiuotišką, o ne tą, kuri prasidėjo Lietuvoje 1387 m. Šiaip ar taip, Lietuva ir pagonybės, ir krikščionybės laikais pasižymėjo tam tikra tolerancija, net jei kartais ir pasitaikydavo išimčių. Barono tipo misionieriui Jeronimui Prahiškiui XV a. pradžios Lietuvoje įnirtingai kovojant su „demonų grimasomis“, Vytautas Didysis liepė jam pasišalinti – pažeminto misionieriaus teigimu „Vytautas nusprendė, kad geriau tegu liaudis nusigręžia nuo Kristaus negu nuo jo“.
Koks gi likimas dabartinėje Lietuvoje laukia krikščioniškosios tradicijos? Pranašu būti nesiruošiu, bet manau, kad mes esame pasmerkti pliuralizmui. Bus ir katalikų, ir laisvamanių, ir pagonių, ir netgi religinių fanatikų. Pastarieji – mažiausiai guodžianti perspektyva, nes vargu ar norėtume gyventi visuomenėje, kuri į religiją žiūrėtų taip, kaip dėl Mahometo karikatūrų pogromus rengiantys musulmonai. Bet jeigu jų nebus per daug – nieko baisaus, vietos užteks visiems. Juo labiau nėra pagrindo pyktis reinkarnacija tikintiems katalikams ir dangaus Dievą garbinantiems pagonims (mat krikščioniškojo kaimo folklore minimą Dievą daugelis mūsų mitologų iškelia pagoniškų dievų panteono viršūnėn). Ir š tiesų sunku pasakyti, kurie iš jų išsaugojo daugiau krikščioniškos dvasios...
