Dešinės ir kairės sąvokos politiniame žodyne apibrėžiamos įvairiai. Dažniausiai sutinkamos šios idėjinės ir principinės skirtys: dvasia-materija, kultūrinis normatyvizmas-kultūrinis reliatyvizmas, socialinis individualizmas-socialinis kolektyvizmas, skirtybė-lygybė, tąsa-permainos, patriotizmas-kosmopolitizmas, savarankiška iniciatyva-kolektyvinė globa, laisva rinka-reguliuojama rinka, lygūs mokesčiai-diferencijuoti mokesčiai, privati nuosavybė-valstybinė ir bendruomeninė nuosavybė.
Pirmas dėmuo šiais atvejais įprastai siejamas su dešine, antras – su kaire. Jau šie pavyzdžiai rodo, jog dešinės ir kairės apibrėžimai skirtingais klausimais gali skirtis iš esmės ir netgi prieštarauti vienas kitam. Kas vienu klausimu – dešinysis, kitu gali būti kairysis. Netgi tas pats apibrėžimas gali būti suvokiamas skirtingai. Pavyzdžiui individualizmas du šimtmečius sietas su dešine, kolektyvizmas – su kaire, bet pastaraisiais dešimtmečiais individualistinių akcentų daugiau rasime kairėje, o bendruomeninių – dešinėje. Iš pradžių dešinėje lokalizuoti konservatoriai, kairėje – liberalai, iškilus socializmui jis liko kairėje, o liberalizmas stumteltas į dešinę.
Daug kas priklauso nuo konkrečios šalies ir joje susiklosčiusios konjunktūros. Praeitame dešimtmetyje svarstant Europos Sąjungos socialinę ir ekonominę viziją prancūzų dešinysis Žakas Širakas pasisakė už socialesnį, o britų kairysis Tonis Bleiras – už liberalesnį modelį. Kai bendra šalies sistema dešinėje, kairysis joje bus ir tas, kuris kitur būtų dešinysis, ir atvirkščiai. Sovietų Sąjungoje dešinės-kairės schema apskritai apversta aukštyn kojomis. Dešiniaisiais joje vadinti komunistų reakcionieriai, kairiaisiais – liberalūs reformatoriai. Šis variantas taip pat turėjo savo logiką: komunizmo kontekste pirmieji buvo „konservatoriai“, antrieji – „revoliucionieriai“.
Daugelis ieško objektyvių dešinės ir kairės duotybių – visuomenės dėsniuose, žmogaus prigimtyje, netgi smegenų sandaroje. Vis gi tenka pripažinti, jog šie apibrėžimai – visiškai sąlyginiai, pasirinktiniai ir sutartiniai. Nežiūrint to, juos galima naudoti sudėtingų pasaulėžiūrinių sistemų supaprastinimui, detaliau išskleidžiant – kas konkrečiai įvardijama dešine, o kas – kaire.
Dešinės ir kairės apibrėžimų gausa ir įvairovė skatina pačius skirtingiausius junginius. Jau minėta, jog dešinysis vienu klausimu gali būti kairysis kitu. Nuo šios vietos siekiama atskleisti dar radikalesnę tezę: kai kuriais atvejais dešinysis vienu klausimu tiesiog privalo būti kairysis kitu, o kairysis vienu klausimu privalo būti dešinysis kitu. Būna, kad to reikalauja pati jų principų logika.
Vieni pirmųjų šią paradoksaliai skambančią tiesą suprato krikščionys demokratai. Popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“ nubrėžė savitą trečiąjį kelią tarp kapitalizmo ir socializmo. Ja pagrįsta krikščioniškoji demokratija dvasingumą ir kultūrinį normatyvizmą susiejo su socialiniu teisingumu ir viešu gėrybių skirstymu. Šia prasme ji iš dešinės išvedė kairę, iš krikščioniškos meilės ir atjautos – socialinį solidarumą politiniu lygiu. Šiek tiek vėliau radosi pasaulietinės šios pozicijos versijos, dažniausiai įkvėptos tautininkiškos pasaulėžiūros. Čia krikščioniškąjį meilės motyvą pildė arba atstojo tautinio ir pilietinio solidarumo principai.
XX a. I-oje pusėje daugelis Europos tautinių partijų socialiai ir ekonomiškai buvo kairiosios, nors kultūriškai atstovavo dešinei. Pačios kultūros pirmenybė ekonomikos atžvilgiu, politinio vieneto išvedimas iš kultūrinio – tautinio – subjekto, moralinis konservatyvumas ir dažnu atveju – pagarba religijai derėjo su socialiniu solidarumu ir viešu gėrybių skirstymu. Sėkmingiausi tautinės kairės pavyzdžiai – Lenkija, Čekoslovakija, Ukraina. Panašios partijos veikė Prancūzijoje ir Vokietijoje. Apie itališkąjį fašizmą ir hitlerinį nacionalsocializmą – atskira kalba. Daugelis politologų išvis abejoja, ar juos priskirti klasikiniam nacionalizmui. Apie tautą jie kalbėjo instrumentinėmis kategorijomis, atmetė objektyvią tautų vertę ir suverenumą savose valstybėse.
Lietuvoje varžėsi keturios tautininkystės versijos – krikdemiškoji dešinė, konservatyvioji dešinė, liberalioji kairė ir radikalioji nacionalsocialistinė srovė. Vis gi vyraujanti liko Antano Smetonos linija – konservatyvioji dešinė, dešinė tiek kultūriniu, tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu.
Šiais laikais sėkmingiausios tautinės partijos įvairiose Europos šalyse judėjo iš dešinės į kairę (prancūzų Tautinis frontas) arba iš karto kūrėsi kaip kairiosios (Danų tautos partija). Vengrų partija Fidesz apskritai perėjo beveik visą politinį spektrą – nuo liberalizmo prie konservatizmo, po to – prie tautinio konservatizmo, o galiausiai jame ėmė ryškėti ir socialinio konservatizmo aspektai: žemės nuosavybė – tik piliečiams, bankų sektorius atskaitingas politinei valdžiai, iš esmės rinka subordinuojama viešajam interesui. Priešingai, anksčiau sėkmingos partijos, judėjusios iš kairės į dešinę, žlugo (Lenkų šeimų lyga, italų Tautinė sąjunga).
Nežiūrint to, beveik visos šios partijos kairiųjų etiketės kratosi kaip ugnies. Ir tai – suprantama. Jos kairiosios arba centro kairiosios tik socialiniu ir iš dalies – ekonominiu požiūriu, o šiandien Europoje kairės sąvoka pirmiausiai siejama su kultūrine kaire, kuriai šios partijos priešinasi. Dauguma jų kultūriškai ir moraliai konservatyvios, gina tautinį valstybingumo principą, pasisako prieš globalizmą, europinę centralizaciją, masinę migraciją, lytinių iškrypimų propagandą. Bet kartu jos – už rinkos reguliavimą, ekonominių sienų atkūrimą, nuosavybės formų įvairovę, strateginių sektorių pavaldumą valstybei, socialinį solidarumą, progresinius mokesčius ir biudžetinę globą.
Lietuvių tautininkų sąjunga (nuo 2011 m. – tiesiog Tautininkų sąjunga) taip pat evoliucionavo. Po atsikūrimo ji užėmė kultūrinės dešinės ir socialinio centro pozicijas, po to ilgam įsivyravo ir socialinės dešinės pozicijos: laisva rinka, privati nuosavybė, maži mokesčiai, iš pradžių akcentuotas jų progresyvumas, bet 1999 m. dingo ir šis akcentas.
Naujas lūžio taškas socialinėje erdvėje – 2011 m. Grįžtama prie valstybės reguliuojamos ir socialiai orientuotos rinkos, nuosavybės formų įvairovės, valstybės kontrolės strateginiams ūkio sektoriams, kiek anksčiau – prie progresinių mokesčių, atsiranda valstybinio banko ir prekybos tinklo akcentai. Socialinės paslaugos, ypač švietimas ir sveikatos apsauga – valstybės globoje. Drąsiai galima teigti, jog socialinėje erdvėje Tautininkų sąjunga žengė į kairę. Užtai kultūrinėje erdvėje dar ryžtingiau žengta į dešinę. Sustiprinti doros ir šeimos akcentai, amoralių reiškinių ir ypač jų propagandos prevencijos principai, dar tvirčiau išreikštas tautiškumas ir tautinis valstybingumas, užimant griežtas pozicijas prieš europinę centralizaciją ir masinę imigraciją.
Iš pažiūros dešiniųjų ir kairiųjų akcentų sintezė gali atrodyti konjunktūrinė, atsitiktinė ir net stokojanti nuoseklumo. Iš tiesų taip nėra. Šios sintezės priežastys glūdi šių principų logikoje. Pats konservatizmo tėvas Edmundas Berkas pabrėžė, jog asmenybės raiškai svarbi bendruomenė. Dar daugiau – jis pasisakė už dorovinę visuomenės kontrolę, kurią ji atskirų žmonių ir jų grupių atžvilgiu vykdytų per valstybę. Galiausiai jis – tiesa, labai atsargiai – užsiminė apie didesnį viešą gėrybių skirstymą. Nors ūkio srityje jis liko ištikimas privačios nuosavybės, lygių mokesčių ir iš esmės – laisvos rinkos šalininkas, jo pateiktos taupios užuominos ilgainiui vedė prie sisteminių pasaulėžiūrinių konceptų.
Socialinės globos santvarką lemtingu precedentu įtvirtino dešinysis iš dešiniųjų – Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas. Jo išpažintas tautinės valstybės principas nuosekliai vedė prie socialinės vienybės, pradedant senatvės pensijų sistema, valstybės mastu atiduodant pelnytą duoklę tiems, kurie tai valstybei atitarnavo savo darbinguoju amžiumi. Šiandien vis rimčiau kalbama apie nacionalkonservatizmą ir socialkonservatizmą. Įdomu, bet kartu ir dėsninga, jog šie du pasaulėžiūriniai konceptai daugeliu atvejų sutampa.
2. Kam dešinei kairė?
Iš visų dešinei priskiriamų politinių tradicijų tik liberalizmas absoliutina individą. Konservatyvioji, tautinė ir krikščioniškoji dešinė daugmaž lygiagrečiai vertina tiek asmenį, tiek bendruomenę ir visuomenę. Viena be kito jų konceptuose vargiai įmanoma. Asmuo ir bendruomenė arba visuomenė skleidžiasi vienas per kitą ir vienas kitam įsipareigoja. Dešinę ir kairę daugiau skiria sritys, kuriose akcentuojamas bendruomenės susitelkimas: dešinieji daugiau kalba apie moralinį ir kultūrinį susitelkimą, kairieji – apie socialinį ir ekonominį. Žvilgtelkime, ar viena įmanoma be kito, pirmiausiai – iš dešiniųjų, po to – iš kairiųjų pozicijų.
Nuosekliam kultūriniam dešiniajam sunku regėti vargstantį artimą. Socialinis dešinysis gali jam atsakyti, jog tas žmogus turi stengtis pats, o socialinė parama gali būti privati ir savanoriška, be valstybės ir mokesčių mokėtojų įpareigojimo. Didžiąja dalimi tai tiesa. Bet daug kas priklauso nuo galimybių – tiek savarankiškai iniciatyvai, tiek privačiai paramai – ir šių galimybių trūkstant tenka įsikišti valstybei.
Antra vertus, jei dešiniajam iš tiesų rūpi asmuo iš principo, nuosekliai turėtų rūpėti ne tik savas, bet ir kito žmogaus asmuo. Šiuo atveju kito asmens būtis tam tikru mastu ir tam tikrais atvejais tampa bendru reikalu. Žinoma, kalbama ne apie šiltnamio sąlygas, kurios asmenį susina, bet apie minimalias gyvenimo bei raiškos sąlygas, nuo kurių jis galėtų atsispirti savarankiškam žingsniui. Asmuo skleidžiasi tiktai kito kontekste ir kitas jam reikalingas visą gyvenimą.
Pagaliau, kultūriniam dešiniajam iš tiesų svarbesnis dvasinis, o ne materialus gyvenimas. Iš pažiūros materialiai vargstančiam žmogui galima pasakyti: labiau rūpinkis dvasiniais reikalais. Tai bus teisinga jo atžvilgiu, bet ar bus teisinga savo paties atžvilgiu? Ar ši pozicija patį praturtins dvasiškai ir doroviškai? Vargu. Nuoseklus kultūrinis dešinysis dvasios pirmenybę prieš materiją pirmiau taikys ne kitam, o sau. Siekdamas dvasinio tobulėjimo jis mieliau aukos dalį savo materialaus gėrio, atiduodamas jį kitam. Priešingu atveju dešinumas greičiau priedanga, nei turinys.
Dar vienas klausimas – valstybės vaidmuo pačioje kultūroje. Šiuo klausimu kultūrinė dešinė – dvilypėje padėtyje nuo pat E.Berko laikų. Viena vertus jis teigė, jog dauguma dorybių turėtų tarpti laisvės terpėje, kad tik savarankiškai besiskleidžianti dorybė yra tikra dorybė. Antra vertus jis pripažino statistinio žmogaus silpnybę, dėl kurios visuomenė ir valstybė turi kontroliuoti jo aistras. Žymia dalimi dorybių ugdymą jis vis dėlto skyrė šeimai, bažnyčiai, kultūrinėms įstaigoms. Nuo tol konservatyvioji dešinė, o įkandin jos – tautinė ir krikščioniškoji – ilgus amžius ginčijasi, kiek dorybių ugdyme turi būti laisvės, o kiek kontrolės, kiek valstybės ir kiek kitų asociacijų.
Iš tiesų tikra dorybė kyla iš suvoktos pareigos. Kai dorai elgiamasi iš baimės ar įsiteikimo, tai jau ne dorybė, o tik primestos prievolės vykdymas. Galima diskutuoti, ar individas pats sprendžia, kas yra dorybė – tiek konservatyviosios, tiek krikščioniškosios dešinės logika vargiai tai patvirtintų. Bet reikia sutikti, jog asmuo, o ne kas kitas iš šalies, sprendžia – ar jam pačiam būti doram. Vis dėlto žmonių sambūvis bendruomenėje ir visuomenėje reikalauja taisyklių, o valstybės atveju – įstatymų. Geriausia, kai taisyklės ir įstatymai plaukia iš doros, ją gina ir skatina. Doras žmogus bus doras ir be įstatymų, bet kai jam trūksta doros – jį reikia disciplinuoti įstatymu.
Dar daugiau. Idant žmogus taptų doras, kas nors jam turi išaiškinti doros esmę, prasmę ir vertę. Pagrindinis etapas – vaikystė, bet klystume galvodami, kad ja ši reikmė baigiasi. Žmogus vystosi visą gyvenimą, tad bet kuriame etape jam gali prireikti, kad kas nors užvestų ant kelio. Vienam – dažniau, kitam rečiau, vienam daugiau, kitam mažiau – priklausomai nuo dvasinio lygio.
Ankstesniais laikais ugdymo funkcijas atliko religija, etninė kultūra ir įvairūs garbės kodeksai. Daugelis dešiniųjų mano, jog to užtenka. Deja, globalizmas, kultūrinis ir ekonominis libertarizmas situaciją pakeitė iš esmės. Gyvename rinkos visuomenėje. Politika ir kultūra, dorybės ir tapatybės, tauta ir tėvynė, šeima ir lytis, net pats asmuo – viskas tapo rinkos objektais.
Kultūrinės ir socialinės dešinės junginys galėjo būti pateisinamas iki globalizmo ir libertarizmo epochos. Dabar, siekiant išsaugoti ir plėtoti kultūrines bendruomenes ir pačią kultūrą, gyvybiškai būtina stipri ir aktyvi valstybė, aktyvi politiškai ir teisiškai, socialiai ir net ekonomiškai.
Masinio lėkštumo ir vartotojiškumo vandenyne kultūros kokybei ir moralės normoms taikyti laisvos atrankos principą – naivumas arba išsisukinėjimas. Geriausiu atveju – inercija ir utopija. Žmogus be orientyrų daugeliu atvejų rinksis paprastesnius ir todėl – lėkštesnius kultūros variantus. Ankstesni institutai ir kodeksai savieigos sąlygomis praranda galią – jie patys tapo rinkos objektais. Net šeima jau ne tokia įtakinga – už jos ribų vaikus auklėja mokyklos ir gatvės aplinka, vartotojiška žiniasklaida ir lėkščiausio pavidalo pop kultūra. Šiomis aplinkybėmis kultūriniam dešiniajam yra du keliai. Galime rinktis naivųjį konservatizmą. Apsimesti, jog viskas po senovei. Gyventi susikurtame idealiame pasaulyje, užmerkdami akis. Kol vieną dieną amoralumas ir antikultūra pasibels į mūsų pačių duris. Arba galime rinktis atsakingąjį konservatizmą – saugoti ir plėtoti išpažįstamas vertybes, adekvačiai reaguodami į laiko iššūkius.
Dabartinėmis sąlygomis valstybei ir būtent valstybei tenka uždavinys rūpintis dora ir kultūra. Tai – ne monopolis kitų institutų – šeimos, religinės bendrijos, kultūrinės ar visuomeninės organizacijos sąskaita, o kryptingo jų veiklos organizavimo funkcija, drauge dalijantis jų funkcijomis tais atvejais, kai jos pačios savieigos sąlygomis tai vykdyti stokoja galios. Valstybės priemonės šioje srityje – organizuota švietimo sistema, kryptinga parama kultūrai, šeimai, visuomeninėms organizacijoms, per jas ugdant dvasingumą ir dorovę, o kur jų trūksta – disciplinuojant individą įstatymais.
Kultūrinis valstybės aktyvumas dabartinėmis sąlygomis įmanomas tiktai kartu su jos aktyvumu socialinėse ir ekonominėse erdvėse. Kultūros kūrybai ir plėtrai reikalingi materialūs ištekliai. Neteks kalbėti apie kryptingumą kultūroje, ekonomikoje viską paliekant rinkos savieigai. Vis gi tai – ne vienintelė priežastis valstybės aktyvumui socialiniame ir ekonominiame gyvenime.
Globalaus libertarizmo sąlygomis daugybė žmonių, o kartais net ištisos šalys lieka be elementaraus pragyvenimo šaltinio, arba rizikuoja jį prarasti. Nacionalinis kapitalas daugiau ar mažiau įpareigotas laikytis tam tikrų taisyklių – atsižvelgti į darbo jėgos ir gamtos išteklių ribas, vietinės bendruomenės ir darbininkų sąjungos per valstybę gali vykdyti politinį spaudimą, užtikrindamos elementariausias savo reikmes. Globalus kapitalas gali tiesiog išsikelti į kitą šalį, susivežti darbuotojus iš viso pasaulio, o gamtą tiesiog nualinti ir palikti vietiniams rinktis šiukšles.
Ar nuoseklus kultūrinis dešinysis gali į tai numoti ranka? Liberalas – galbūt. Konservatorius, krikščionis demokratas ir ypač tautininkas – vargu. Tai jam užgintų artimo meilė, pagarba žmogaus asmeniui ir bendruomenei. Globalus libertarizmas asmenį skurdina, o bendruomenę ardo, švaistydamas jos narius po visą planetą. Vienintelė jėga, galinti tai suvaldyti – valstybė.
Priemonių spektras tvarkyti socialinį ir ekonominį, o per tai – kultūrinį gyvenimą, iš tiesų platus. Pirmiausiai tai – įstatymai, skatinantys vienas ir ribojantys arba netgi draudžiantys kitas kultūrines, socialines ir ekonomines raiškas. Antras priemonių komplektas – viešosios pajamos, gaunamos iš valstybės renkamų mokesčių ir valstybės įmonių pelnų. Strateginių įmonių, infrastruktūros, monopolijų pavaldumas valstybei turi ir platesnę reikšmę – tiek politinę, tiek socialinę: tai galimybė užtikrinti darbo vietas ir išvengti priešiškų jėgų įsigalėjimo svarbiuose ūkio sektoriuose. Trečias komplektas – socialinės lengvatos.
Šioje vietoje galima įvesti dar vieną skirties liniją: tarp socialinės ir ekonominės kairės, ypač atsižvelgiant į pastarosios kraštutinumus. Valstybinės išmokos iš biudžeto – kraštutinis atvejis, taikytinas tik tiems, kurie stokoja galimybių ekonominiam ir socialiniam aktyvumui. Lygiai taip pat kraštutinis atvejis – ūkio ir verslo perdavimas valstybei. Daugeliu atvejų geresnis kelias – lengvatos. Paprastai kalbant, užuot daugiau davus, mažiau atimti. Čia esminė skirtis tarp socialinės ir ekonominės kairės.
Ekonominė kairė tiesiog suima ekonomiką į valstybės rankas. Jos principas: atimti ir padalyti. Socialinė kairė tiesiog nustato taisykles ir pagal jas organizuoja bendrą darbą. Pirmas būdas – skatinti socialiai (o taip pat – ekologiškai) atsakingą verslą, mažinant mokesčius. Tai puikiai tinka ir kultūros mecenatams. Antras būdas – riboti kapitalo koncentraciją progresine mokesčių sistema. Trečias būdas – mokesčių mažinimu ir net atleidimu nuo jų tam tikram laikotarpiui, o taip pat – biurokratinių reglamentų mažinimu skatinti smulkųjį ir vidutinįjį verslą. Socialiniu požiūriu ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių taptų savarankiškais gamintojais, o ne priklausomais proletarais.
Galiausiai, ketvirtas būdas, labiau susijęs su socialine sistema, nei su ekonomika. Tai – socialinės lengvatos šeimoms, jaunimui (ypač – besimokančiam), religinėms ir kultūrinėms bendrijoms, valstybei naudinga linkme veikiančioms visuomeninėms organizacijoms ir kitiems svarbiems visuomenės segmentams. Net ekonomine prasme tai turi šiokią tokią prasmę – lengvatos mokesčių ar net kainų srityje gausina jų pajamas, skatina vartojimą, o šis grįžta į biudžetą mokesčiais. Kultūrine prasme jos kuria dvasinę pridėtinę vertę be tiesioginių valstybės dotacijų. Socialine prasme kuria visuomeniškai ir pilietiškai kokybiškesnį žmogų.
Šiais atvejais galima kalbėti apie visą politinį spektrą: kultūrinę dešinę, socialinę kairę, ekonominį centrą. Tai – geriausias kelias nuosekliam kultūriniam dešiniajam šių laikų sąlygomis. Kas buvo teisinga E.Berko ar net A.Smetonos laikais, dabar atgyveno dėl objektyvių aplinkybių. Sąžiningas ir atsakingas dešinysis privalo tai pripažinti.
3. Kam kairei dešinė?
Pagrindinės kairės vertybės – laisvė, lygybė, brolybė. Jei liberalai apsiriboja teisine lygybe, tai socialistai kalba apie lygias socialines sąlygas. Sąlygų suvokimas skiria nuosaikiąją kairę nuo radikaliosios. Radikalai siekia ne šiaip lygybės, o lygiavos – čia žmonės turintys būti lygūs ne tik pirminių sąlygų, bet ir esamos padėties lygiu. Nesiplėsdami pažymėkime, jog tai – utopija. Nuosekliausiai šio „idealo“ siekusios jėgos viso labo supaprastino socialinę piramidę, vietoje daugybės sluoksnių palikdami du, bet atstumas tarp jų virto praraja. Vienoje pusėje – visagaliai, puikiai apsirūpinę vergvaldžiai, kitoje – masė vergų. Apie laisvę šiais atvejais lieka tik patylėti.
Visai kas kita – lygios pirminės sąlygos. Šis idealas bent iš dalies įgyvendinamas. Valstybinė švietimo sistema suteikia kiekvienam galimybę siekti išsilavinimo ir gauti specialybę, draudimo sistema gelbsti bėdos atveju, socialinės rūpybos sistema leidžia išgyventi bedarbiui ir grįžti į darbą. Šeimoms suteikiama galimybė gimdyti ir auginti vaikus, atitarnavusiems piliečiams – pensija. Visa tai apmokama iš dirbančių piliečių mokesčių ir kitų valstybinių pajamų. Taip lygybė įgyvendinama per brolybę.
Vis dėlto dauguma kairiųjų, siekdami įgyvendinti šį teoriškai idealų modelį, praktikoje susiduria su rimtomis problemomis. Pirma priežastis – teisingai ar bent apytiksliai suvokdami socialinius principus, jie klaidingai suvokia kultūrinius principus arba išvis juos ignoruoja. Antra priežastis – atotrūkis tarp teorinių principų ir praktinių procesų pačioje socialinėje erdvėje.
Idant visuomenė būtų broliška, moksliškiau tariant – solidari, jai reikalingi kultūriniai klijai. Nors šis įvaizdis – funkcinis ir instrumentinis, jis puikiai nusako esmę. Politinis ir gal net labiau – socialinis solidarumas reikalauja bendro jungiančio idealo, bendrų vertybių ir bendros tapatybės. Šalia gyvenantis žmogus man bus brolis tik tada, kai suvoksiu jį kaip savą, kuo nors panašų į save. Žinoma, galima remtis bendražmogišku idealu: visi žmonės – broliai. Tai teisinga bendruoju mastu, bet klaidinga dauguma atskirų atvejų.
Jei regi skęstantį – vargiai klausi jo tapatybės. Žinoma, kalbame apie doro žmogaus atvejį. Bet jei turi vieną kąsnelį duonos, o jo prašo dešimt tūkstančių žmonių, lemtingai kils pasirinkimo, kitaip tariant – pirmenybės klausimas. Įsivaizduokime, kad visų šių žmonių poreikis – daugmaž vienodas. Tokiu atveju natūraliai rinksimės tą, kuris mums artimesnis. Ir šis atvejis – ne tiktai abstrakcija. Toks klausimas vis aštriau kyla daugelio, ypač Vakarų šalių praktikoje.
Nei viena pasaulio šalis nėra ir nebus įgali išmaitinti viso pasaulio žmonių – nei siaurąja prasme, nei plačiąja. Dėl išteklių ribotumo anksčiau ar vėliau kils konfliktas. Baigsis visos brolybės. Tai – socialinė pusė. Ne mažiau svarbi ir kultūrinė. Kai šalia savęs regi žmogų, kuris visiškai skirtingai supranta gyvenimą, kurio gėris tau blogis ir atvirkščiai, solidarumas lieka utopija. Dar pridurkime faktą, jog tu šiuose namuose – šeimininkas, o jis – įsibrovėlis, ir turėsime visą problemų komplektą, kamuojantį šiuolaikines kairuoliškas visuomenes. Jei socialinė kairė žymia dalimi – teisingas ir pažangus reiškinys, tai kultūrinė kairė klaidinga pačioje savo šerdyje. Senoji kairė vadovavosi prielaida, kad ekonomika sudaro bazę, o kultūra – tiktai antstatą. Sutvarkius pirmąją viskas išsispręs ir antrojoje. Naujoji kairė, suvokusi šią klaidą, padarė dar didesnę. Anot jos – kultūrinius konstruktus galima keisti taip pat greitai ir lengvai, kaip sudėvėtą drabužį. Reikia tik „teisingo“ švietimo, „teisingos“ politikos, kryptingos mados. Nei viena šių prielaidų nepasiteisino.
Istoriškai geriausiai pasitvirtinęs valstybės modelis – tautinė valstybė, kylanti iš kultūrinės bendruomenės, net jei laikui bėgant prie jos prisišlieja ribotas skaičius kitoniškų elementų. Netgi tokios visuomenės kaip Šveicarija ir Jungtinės Amerikos Valstijos gyvuoja tik todėl, kad per tam tikrus bendrus kultūrinius idealus sukūrė „kažką panašaus“ į tautą. Dauguma daugiataučių valstybių anksčiau ar vėliau žlunga arba atsiduria ties žlugimo riba – pradedant Sovietų Sąjunga, baigiant Iraku bei Šri Lanka. Masinės atvykėlių bendruomenės atsisako integruotis ir dažnai tik sustiprina savo pirminį kultūrinį tapatumą, o vietinėse visuomenėse bunda atsakomasis nacionalizmas.
Šalia kultūrinio veiksnio ignoravimo kairioji logika susiduria su dar viena problema. Visuomenę ji suvokia veikiau kaip mechanizmą, nei kaip organizmą. Įsivaizduojama, kad visuomenei galima pritaikyti idealiai atrodančią išankstinę schemą ir ji visais atvejais veiks. Deja, praktiniai procesai – daug permainingesni už teorines schemas. Vadinamosios „gerovės valstybės“ sukūrė visuomenes, kuriose bedarbiai gyvena geriau už dirbančiuosius. Tai savaiminė problema, bet ji dar labiau radikalėja masinės imigracijos kontekste. Vietiniai aptingsta dirbti kai kuriuos ar net bet kokius darbus. Jų vietas užima imigrantai. O po to jau jie užsimano gyventi iš socialinių išmokų.
Šiame procese visa socialinės globos sistema išsipučia ir užsikemša. Išlaikytinių randasi daugiau nei juos išlaikančiųjų. Lygiagrečiai auga kriminalas. Galų gale situacija gali tapti revoliucinė. Ir dažniausiai – jau ne vietinės visuomenės naudai.
Daugumos šių problemų galima išvengti, sujungus socialinės kairės ir kultūrinės dešinės logiką. Pirmiausiai reikia įvesti visuomenės organiškumo sampratą. Suvokti, jog teorinės schemos privalo išlaikyti dinamiškumą, atsiliepiant į laikmečio iššūkius. Daugiau skirti asmeninei iniciatyvai – išlaikant lygių sąlygų principą. Antra vertus, ir tai gal netgi svarbiau, užpildyti politinę ir socialinę schemą kultūriniu turiniu. Idant visuomenė būtų politiškai ir socialiai solidari, ji pirmiausiai apskritai turi būti visuomenė, o ne padrika niekuo nesusijusių individų masė. Tai turi būti visuomenė, kurios nariai vieni kitus suvokia kaip savus, kaip vienos visumos dalis.
Ne veltui daugelyje šalių sveikiau mąstantys kairieji politikai ir rinkėjai gręžiasi į dešiniąsias partijas, o Danijoje ir Prancūzijoje šie procesai jau tampa masiniais. Antra vertus šios partijos, kultūriškai užimdamos dešiniąsias pozicijas, socialiai vis aiškiau lokalizuojasi kairėje.
Vientisa dešinė logiškai ir moraliai atgyveno, o vientisa kairė išvis vargiai kada nors buvo logiška ar morali. Tik dešiniųjų ir kairiųjų principų sintezė atspindi dorą ir sveiką protą. Demokratijos požiūriu vientisos dešinės ir vientisos kairės takoskyra stipriai apriboja piliečių pasirinkimo erdves. Klasikinis pavyzdys – JAV dvipartinė sistema. Respublikonai pasisako už aukštą moralę ir patriotizmą, bet kartu – už laukinį kapitalizmą. Demokratai – už socialinį solidarumą, bet taip pat – už moralinį reliatyvizmą ir kosmopolitizmą. Ką rinktis amerikiečiui, pasisakančiam už moralę, patriotizmą ir socialinį solidarumą tuo pat metu?
Lieka viltis, kad Europa žengs kitu keliu. Keliu, kurio linija vis aiškėja daugelio šiuolaikinių dešiniųjų partijų politikoje. Keliu, kuris vadinasi tautinis socialkonservatizmas.
