Tai istorija, pažįstama daugeliui, kam teko auklėti jauną šunį ar katiną. Ypač gyvenant miesto bute. Viena kertinių problemų – išmokyti savo augintinį gamtos reikalus atlikinėti tik tam skirtoje vietoje. Šį mokslą teko pereiti ir mano katinui. Gyvūnėlis – mielas, jaukus ir švelnus.
Dirbant kompiuteriu arba skaitant knygą, įsitaiso ant kelių ir murkia. Tačiau su higienos reikalavimais apsiprasti jam nebuvo lengva. Teko sykį pamokyti senu liaudišku papročiu: paimti už pakarpos ir pamurkdyti jo paties pridarytoje balutėje. Ilgam atsiminė...
„Koks nemalonus tipas“ – turėjo pagalvoti katinas. „Koks bjaurus jo būdas, kokie nekorektiški auklėjimo metodai“.
Kas tokiu atveju kaltas? Išmurkdžiusiojo nuomone – tas, kuriam teko šitokiu būdu aiškinti, ką daryti dera ir ko – nedera. Tačiau išmurkdytajam, tikriausiai, atrodė kitaip.
Ir nieko nuostabaus. Tokiais atvejais katės – mažai, kuo skiriasi nuo žmonių. Užtenka pasižiūrėti, kaip į kritiką savo atžvilgiu atsiliepia daugelis valstybės ir sostinės politikų. Reakcijos – šimtu procentų atitinka išmurkdyto katino „filosofiją“, žinoma, rašytiną tiktai kabutėse. Tiek Vyriausybės vadovas, tiek neformalusis jo bendravaldis iš užsienio, tiek Vilniaus meras pagrindinę problemą regi ne savo veiksmuose, o tuose, kurie tuos veiksmus paviešina ir atitinkamai įvertina. Ypač išraiškingi pasisakymai tokiais atvejais: netrukdykite dirbti. Arba kaltinimai intrigomis ir purvo pylimu. Labiausiai netoleruojama kritika iš savų bendražygių pusės: tai vertinama tiesiog kaip išdavystė. O išdavikų – niekas nemyli. Turime netgi priežodžius tokiems atvejams: prastas paukštis, kur savo lizdą teršia, nedera nešti šiukšlių iš namų ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau ką padarysi: jeigu kažkas tuos namus prišiukšlina, tai kažkam tenka tas šiukšles išnešti. Negyvensi gi tarp šiukšlių.
Ar galima šiandien Lietuvoje kitokia politika? Kolei kas, perspektyvos – labiau, nei miglotos. Jei atsiranda politikas (dažniausiai – jaunas, nepatyręs idealistas), kuris mėgina diegti kitoniškas normas bei standartus, išsyk pakilęs partinis veteranas su L.Berijos akiniais ir atitinkamu mentalitetu, arba persivertęs komjaunimo auklėtinis, ar naujoje aplinkoje prakutusi kolūkio pirmininko atžala, griežtai išaiškina partinės drausmės ir vienybės dėsnius. Ant svetimų pamazgas pilti - galima ir net pageidautina. Ant saviškių – šiukštu. Apie juos – kaip apie mirusius: tiktai gerai arba nieko. O geriausias variantas – kritikuojant svetimus, rodyti savuosius kaip teigiamą alternatyvą. Visiškai nesvarbu, kad ir vieni, ir kiti daro tą patį: šito niekas neturi žinoti.
Tačiau – gerai tai, ar blogai – tauta šitai mato. Ir darosi savas išvadas. O matydama skirtingai taikomus elgesio kriterijus saviems ir svetimiems, visą politiką ima vertinti kaip veidmainystę. Geriausiu atveju – kaip spektaklį. Apie kokias vertybines alternatyvas tokiais atvejais galima kalbėti?
Bene arčiausiai tokios alternatyvos iš parlamentinių partijų šiandien pasislinko konservatoriai: vos nuskambėjus gandams apie ne visiškai aiškiais būdais įsigytus pirmininko uošvės turtus, partijos nariai suskubo šį klausimą išsiaiškinti. Netgi pasigirdo viltingų gaidelių, leidžiančių spręsti, jog Tėvynės Sąjungoje, pagaliau, bręsta reali atsvara konjunktūriniam šiandieninių vadovų valdymo stiliui. Norėtųsi tikėti, jog šitokius poslinkius konservatorių partijoje, sąlygojo nuoširdus rūpestis politiniu skaidrumu, o ne vidiniai kivirčai ar ambicijos, nors daugelis gali interpretuoti būtent šitaip. Juk taip patogu vertybines priešpriešas suvesti vien į asmeninius konfliktus. Tada realios vertybinės atskirties – nebelieka. Kai tiesa tampa reliatyvia, tuomet – viskas galima. Tuomet tiesa, vertybės ir idealai telieka propagandinės kovos priemonėmis. Kažin, ar tai nėra blogiau už atvirą cinizmą bei pragmatizmą, kuomet bet koks vertybiškumas – iš anksto atmetamas. Tačiau po vadinamojo „paksogeito“, kalbėti apie vertybes tapo ypač madinga. Žinoma, kalbant apie jas tiktai kitiems. Juk taip nemalonu, kai jos atsigręžia prieš tave.
Konservatoriai – nepabijojo kelti savų problemų viešam, demokratiniam svarstymui. Socialdemokratai, darbiečiai ir „liberalieji“ centristai elgiasi priešingai. Saviškių kritikams šiose partijose paliekamas tik vienas kelias: laukan iš partijos.
Retas politikas šiandien išdrįstų pasakyti, jog dirba tik sau. Visi daugiau arba mažiau pretenduoja atstovauti tautą, piliečius, valstybę. Ar bent jau tam tikrą socialinę grupę. Tačiau žmogus, tauta ir valstybė virsta tiktai priemonėmis, įrankiais – kaip ir dorovinės vertybės bei tiesa. Būtent iš tokių nuostatų savo laiku kilo ir fašizmas – su visomis raudonomis bei rudomis savo atmainomis.Tiesos ir dorovės reliatyvumas – daugumos amoralių, savanaudžių žmonių priedanga. „Kiek žmonių, tiek tiesų“ – šiais laikais gana populiari, tiesiog aprioriškai priimama propagandinė klišė. Nėra nieko patogesnio, nei būti pačiam sau tiesa. Šio požiūrio loginį prieštaringumą atskleidė dar senovės graikų filosofas Demokritas, diskutuodamas su savo mokiniu Protagoru, kuris, beje, laikomas pirmuoju sofistu: jei viskas yra tiesa, tuomet tiesa ir tai, kad ne viskas yra tiesa.
Taigi, loginiu požiūriu, tiesos reliatyvumas – pats save paneigia. Tačiau reliatyvistai vadovaujasi ne logika, bet savais interesais. Jiems teisinga tai, kas naudinga. Todėl kalbėti su jais vertybinėmis, loginėmis ar filosofinėmis kategorijomis, dažniausiai, beprasmiška. Diskusija galima tiktai pripažinus dvi esmines prielaidas: vienos tiesos buvimą ir savo galimybę klysti. Atmetus bet kurią šių prielaidų, diskusija praranda prasmę. O ciniški pragmatikai – net nesiekia išsiaiškinti, kas yra teisus. Jiems tai, paprasčiausiai, nerūpi.
Štai kodėl, šių žmonių požiūriu, kalti ne jie, kai elgiasi nedorai, o tie, kurie juos už tai kritikuoja. Krėsti šunybes mūsuose – negėda: gėda, kuomet kas nors apie tai pasako, parašo, pastebi. Kitaip tariant, norisi vienu metu daryti niekšybes ir nebūti niekšu.
Kritikai – nenaudingi, vadinasi – neteisūs. Kas nemalonu, tas – neteisinga. Viskas pagal išmurkdyto katino psichologiją. Tiktai žmonės, deja, rafinuotesni už katinus. Jie priteršia ne tiktai kambarius: jie užteršia kitų žmonių sielas, protus, gamtinę bei kultūrinę aplinką. Ir juos išauklėti – gerokai sunkiau. Kita vertus, kas atleistina katinui, vargiai gali būti atleistina žmogui, apdovanotam protu, galinčiu skirti gėrį nuo blogio, išvedinėti ir nustatyti objektyvias kategorijas, kriterijus bei principus. Todėl žmogus, besielgiantis kaip gyvūnas, niekada neatsistos viename lygyje su juo. Žmogus gali būti tiktai aukščiau arba žemiau. Kokios bebūtų patrauklios natūralistinės teorijos, raginančios grįžti žmones „atgal“ į gamtą, praktiniame lygmenyje jos neišvengiamai tampa rafinuotų žvėrių pasiteisinimu. Ir žvėris, apdovanotas protu, kurį naudoja ne tiesai pažinti, bet gaivališkiems instinktams tenkinti – nepalyginamai pavojingesnis už tuos žvėris, kurie ginkluoti tiktai ragais, dantimis ir nagais.
Ir pabaigai – citata pamąstymui: "Kritiško požiūrio aš visiškai nesmerkiu ir net pageidauju, kad visada šalia būtų grupė, kuri kritikuotų. Bet aš prieš, ir pas mus partijos statute taip yra, kad tai reikia daryti komandos viduje, už uždarų durų“ (V.Uspaskichas apie buvusį bendražygį V.Muntianą). Analogijas atpažinti palikime kiekvienam skaitytojui savarankiškai.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos tarybos narys
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
