Vladas Genys – aktyvus atgimimo veikėjas, Vydūno mokinys, Tautininkų sąjungos veteranas, Vietinės rinktinės karys, šiandien braižo tautos ir valstybės strategijos gaires. Lietuvos vardo tūkstantmečio proga šnekindami daugelio svarbiausių istorinių įvykių ir veiksmų dalyvį, drauge su lyg vakar išgyventais įspūdžiais, išgirstame šviežias idėjas dabarčiai ir ateičiai.
Dar Biržų gimnazijoje, apie 1937 metus, atvažiavęs Vydūnas išdėstė mums tautiškumo pagrindus. Atvažiavo be „šlipso“, su juostele. Ilgaplaukiai tada nebuvo madingi, o jis atvyko su ilgais plaukais. Mokytojai savo kabinete surengė pietus, o jis – „atsiprašau, aš lavonų nevalgau“,- mat buvo vegetaras. Paskaitoje pabrėžė tris dalykus:
1. Tautos dvasia.
2. Tautos kraujas.
3. Kumetiškumas.
Tauta be dvasios – išnykstanti tauta. Kas ta dvasia? Etnoso dvasia – tai etninė kultūra. Tautinė literatūra, tautinis menas, tautinė muzika suteikia tautinę dvasią. Be jos tauta išnyksta. Antai, Rytų Prūsijoje lietuvybė sunyko, nes vokiečiai užgožė tautinę kultūrą, žmonės galėjo šnekėtis lietuviškai tik namie.
Drauge iššvaistytas tautos kraujas. Lietuvių kunigaikščiai, dvarininkai, siekdami kuo daugiau užkariauti, maišėsi su svetimtaučiais, rusais ir lenkais. Jei lietuviai būtų saugoję tautos kraują, Lietuva skaičiumi galėjo lenkti Ukrainą. Lietuvių kraujas paskleistas po visą Vokietiją. Niekas jau nešneka, jog buvo ne tik Rytų, bet ir Vakarų Prūsija. Užsimenama, jog aisčiai gyveno iki Vyslos, o faktiškai, jie gyveno iki Berlyno. Jo net pavadinimas – prūsiškas. Daug lietuviško kraujo sutekėjo į Vestfaliją. Rytprūsiuose žemę supirkinėjo vokiečiai, o lietuviai iš kaimo važiavo į Vestfaliją. Šiandien vyksta tas pats procesas.
Galiausiai, kumetiškumas arba baudžiauninkiškumas. Jam būdinga mėgdžioti ponus, ieškant svetimo identiteto, prarasti savąjį, kad jo nelaikytų kumečiu. Arba važiuoti kumečiauti į užsienį. Kumetis ieško pono ir seka jo pavyzdžiu, kumetis be pono gyventi negali. Mes tuomet kumetiškumo neįsivaizdavome, laisvoje tautiškoje Lietuvoje mums šis Vydūno akcentas atrodė nerealus, užtai jis atsiprašė, jog tai pasireiškę Rytprūsiuose, kur lietuviai tarnauja vokiečiams, o lietuvaitės teka už vokiečių. Vydūnas tokias vadino „paklodėmis“.
- Reiktų priminti šią sąvoką, gal kas šiandien susigėstų?
- 1938 metais įstojau į tautininkus. Jie buvo labai patriotiški, sukūrė korporatyvinį ūkį. Anais laikais tautiškumas Lietuvoje buvo labai stiprus, užtenka prisiminti Darių ir Girėną...
Užėjus sovietų okupacijai, drauge su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku pasitraukėme į Karaliaučiaus pusę – jis buvo gimnazijos ateitininkų vadas, aš – tautininkas ir šaulys, Šaulių būrio vado pavaduotojas, abu tąsyk bandė areštuoti NKVD.
Perėjus sieną, atėjo du ponai iš vokiečių karinės valdybos ir pareikalavo stoti į jų specialiąją komandą, žygiuoti atgal per sieną ir dirbti jų žvalgybai. Sakė – bus karas, žygiuosime į Rusiją. Atsisakiau. Atsakymas buvo toks – dabar žinai, jog mes kariausime, mes tavęs nebegalime išleisti į laisvę.
Uždarė į „lagerį“. Užrašė ant durų, jog čia – neeiliniai kaliniai, su jais elgtis gerai, nemušti, valgis – iš įgulos valgyklos. Prariogsojome iki balandžio 20-os, Adolfo Hitlerio gimtadienio. Paleido, liepė pasirašyti, jog nei „mur-mur“ apie tai, kad bus karas. Atvežė į Karaliaučių, davė darbą, davė ir kambarį.
Sakė: atkursime Lietuvą. Prasidėjus karui, pasiprašėme grįžti į Lietuvą, tačiau neišleido.
- Ar neteko bendrauti su vietiniais lietuvninkais?
- Žinoma, bendravome. Karaliaučiaus pašte susitikau prūsų lietuvį, kalbėjo lietuviškai. Jau dirbdami gamykloje, susitikome lietuvius Kelnioraitį ir Doitartą – jie jau silpnai kalbėjo lietuviškai. Dar gamykloje dirbo Pėteraitis ir Steponaitis, dar Balčiūnas iš Trakėnų. Jie nepaprastai mylėjo Lietuvą.
- Ar buvo nors mažiausia viltis vietinių lietuvninkų tarpe, jog po karo susijungs Didžioji ir Mažoji Lietuva?
- Jie labai troško, jog Lietuva atgimtų ir laukė susijungimo – „anšliuso“. Jie galvojo, jog susijungimas galimas tik per „anšliusą“, po Vokietijos vėliava. Barbarosos plane šis karas įvardintas išlaisvinimo karu, žadėta grąžinti laisvę Ukrainai, Pabaltijo šalims, Kaukazui, net pačiai Rusijai.
- Deja, tapo aišku, jog to nebus?
- Dirbdami gamykloje, privalėjome sugiedoti Vokietijos ir Horsto Veselio himnus, o po to išklausyti fiurerio kalbą. Jau liepos mėnesį Hitleris pabrėžė – „aš nesu geradarys, vokiečių kariams liejant kraują, mes neužsiimsime jokiu lavonų reanimavimu, visos užimtos žemės turi priklausyti vokiečiams“.
- Atvėrė kortas?
- Aha. Atsikūrusi Lietuva su Ambrazevičiaus Vyriausybe išgyveno apie keturiasdešimt dienų. Pabaltijo šalys ir Baltarusija paskelbtos Ostlandu, įvesta vokiečių valdžia. Rusijos atžvilgiu, juo labiau jokio išlaisvinimo nebuvo. Jau kitais metais vokiečiai ėmė gauti į kaulus...
- Žodžiu, Jūs karą sutikote Vokietijos pusėje?
- Joje gyvenau nuo 1941 ligi 1943 metų.
- O ką veikėte, grįžęs į Lietuvą?
- Pirmiausiai įstojau į Vytauto Didžiojo Universitetą. Lietuviams atsisakius jungtis į Waffen-SS, vokiečiai Universitetą uždarė, dalį inteligentijos išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Grįžęs namo, į Biržus, dirbau vertėju lietuviškoje savivaldoje. Biržų karo komendantas buvo pulkininkas Petras Genys, mano dėdė, generolo Plechavičiaus draugas. Jam Biržuose organizavus Vietinės Rinktinės kuopą, įsijungiau ir aš. Plechavičiui atsisakius tarnauti vokiečiams, jie Vietinę Rinktinę likvidavo. Aš grįžau namo, o kai kas jau nespėjo. Dalis išvežta į Vokietiją, dalį sušaudė.
Grįžtant sovietams, daugelį suklaidino Atlanto Chartija, deklaravusi laisvę visoms užkariautoms tautoms. Ją pasirašė daugelis kare dalyvavusių šalių. Lietuviai tuo pasitikėjo...
Atėjus Bagramiano armijai, mus mobilizavo į sovietų kariuomenę. Atvežė į Jarcevą, o Jarceve – Lietuvos himnas, Trispalvė vėliava, paradas... Atvažiavęs Paleckis žadėjo atkurti laisvą Lietuvą.
- Žodžiu, žadėjo tą patį, ką savo laiku žadėjo vokiečiai?
- Žadėjo, bet neįvykdė. Apmokinę, išvežė mus į frontą. Mane skyrė į 50-os divizijos 252-ą pulką. Atvežė į Jašiūnus, Šalčininkų rajone. Atžygiavome į Želigovskio dvarą, prie Turgelių – Andriejavo dvarą. Žmonės papasakojo įdomių dalykų apie tai, kaip jie buvo lenkinami. Pasirodo, kas tik turėjo žemės nuosavybę, lenkų okupacijos laikais buvo verčiami užsirašyti lenkais. Lenkų valdžios požiūriu, čia žemę galėjo valdyti tik lenkai.
- Savotiškas etninis valymas?
- Čia dar ne viskas. Vaikus liepė vesti į lenkiškas mokyklas, idant kalbėtų lenkiškai... Kaimuose vis dar veikė lenkų Armija Krajova. Išvalyti kraštą nuo „krajovcų“ buvo pirmasis mūsų uždavinys.
- Pasinaudojote vienu priešu, kad įveiktumėte kitą? O kas toliau?
- O toliau, išvežė į karo mokyklą, į Maskvą. Čia iš politrukų išgirdome, jog teks kariauti su Vakarais, jog žygiuosime ligi pat Gibraltaro. Užmojai buvo platūs. Paskiau dalį išvežė į Kozelską, o aš susirgau ir buvau paleistas namo.
- Kuo užsiėmėte grįžęs?
- Ūkininkavimu. Tėvą greitai supakavo, kadangi buvo policininkas, manęs, kaip atitarnavusio sovietų armijoje, iš pradžių nelietė. Paskiau vistiek griebėsi, teko bėgti iš namų – maždaug 1950 metais. Atvykau į Lančiūnavą, įsidarbinau buhalteriu. Sukūriau šeimą, pasistačiau namą, čia ir likau.
- Jūsų vaidmuo atgimimo procesuose..?
- Išaušus atgimimui, aktyviai įsijungiau į Sąjūdį, Lančiūnavoje tapau jo vadu, Kėdainiuose – tarybos nariu. Dirbome drauge su profesoriumi Kadžiuliu, tikėdami, jog iškovosime nepriklausomybę.
Diskutuojant su Landsbergiu, jog Lietuvai reikia desovietizacijos, jis atsakė, jog čia bus susikiršinimas. Desovietizacijai jis nepritarė. Neįgyvendinta liko ir žemės reforma. Prunskienė su Vagnoriumi faktiškai legalizavo sovietų įvykdytą žemės išgrobstymą, užuot grąžinus žemę savininkams, ji tiesiog išdalinta. Pradžioje priimtas nulinis žemės nuosavybės modelis, o paskiau žemės perkėlimas šį procesą tarsi užbaigė.
Landsbergis bandė raminti – „Geny, nesikarščiuok, tuojau bus rinkimai, paskiau viską ir peržiūrėsime“. Aš atsakiau – „šie rinkimai jus tiesiog nušluos“. Juos laimėjo komunistai. Desovietizacijos atmetimas reiškė savotišką kompromisą, tačiau šis kompromisas tiktai atvėrė kelią priešingoms jėgoms. Žmonių simpatijų tai nesuteikė, komunistai nebuvo neutralizuoti, atvirkščiai – jiems užleista valdžia.
Drauge su žeme, išgrobstyti pramonės objektai, gamyklos, fabrikai. Daugelis jų tiesiog likviduota. Brazausko ir Šleževičiaus valdžia įvedė senaties terminus už ekonominius nusikaltimus – jokioje padorioje valstybėje tokių terminų nėra, o čia – penkeri metai... Dabartinis Seimas nieko nedaro, jog šie terminai būtų panaikinti.
- Dar prieškariu įsijungęs į Tautininkų sąjungą, jai atsikūrus, grįžote į jos gretas. Ar atgimusi Tautininkų sąjunga, Jūsų požiūriu, galėjo atgauti rimtą vaidmenį Lietuvos gyvenime?
- Žinoma, galėjo. Ją reikėjo plėsti, reikėjo žmonėms perduoti aiškią doktriną. Songaila ir jo bendrininkai tiesiog bijojo judinti opius klausimus. Jie atkartojo tą pačią klaidą, kurią kažkada padarė Sąjūdžio vadai – jie bandė flirtuoti su priešais, tačiau tai jiems visiškai nepadėjo. Konformizmas žmonių nepatraukė, jiems norisi aiškiai matyti – arba esi su tais, arba su kitais.
Dabar labai puolamas Antanas Smetona už 1926-ųjų metų perversmą. Šis perversmas išgelbėjo Lietuvą. Ankstesnysis Prezidentas Grinius buvo ištižėlis. Jis įteisino Komunistų partiją, ji pradėjo maištus, o sovietai atsiuntė ištisą čekistų diviziją. Rajonuose steigėsi revoliuciniai komitetai. Nedaug trūko, jog Lietuva taptų bolševikine.
Užtai Plechavičius ir jo bendražygiai organizavo šį vadinamąjį perversmą. Jie atėjo pas Grinių ir paragino jį atsistatydinti. Grinius atsistatydino. Sušauktas Seimo posėdis, jis ir išrinko Prezidentu Smetoną. Atėjęs į valdžią, Smetona grąžino Lietuvai tvarką.
- Įdomu, kas gi skyrėsi, jog 1926-aisiais tautinėms jėgoms prireikė perversmo, o 1990-aisiais jau sukilo pati tauta, sutelkta tautinių idealų?
- Tauta sukilo todėl, jog tautiniai idealai išliko dar iš tarpukario. Smetona, kad ir kokiu būdu atėjęs į valdžią, suteikė valstybei tautinius pagrindus, tautininkų, Šaulių sąjungos, tautinės mokyklos dėka išugdyta stipri tautinė sąmonė. Ligtol tauta dar buvo tiesiog nesubrendusi, užtai nemokėjo gyventi demokratijos sąlygomis. Atgimimo laikais jau turėjome stiprų istorinį pagrindą.
- Ar šiandien įžvelgiate asmenybių, galinčių sutelkti tautinį judėjimą, kuris grąžintų tautą prie jos šaknų, atkurtų jos garbę ir laisvę?
- Yra žmogus – Romualdas Grigas, profesorius, šių laikų Vydūnas. Dabar žiniasklaida užgrobta oligarchų ir nomenklatūros. Aš siūlau steigti laikraštį „Tautos balsas“. Jei tautinis judėjimas apsiribos klubine veikla, nieko gero iš to neišeis, viskas baigsis pasišnekėjimais ir padejavimais. Reikia tautinės žiniasklaidos. Jos mecenatas galėtų būti Augustinas Rakauskas – „Žinių radijo“ savininkas. Jis galėtų tapti antruoju Vileišiu. Labai tautiškas žmogus.
Lietuvoje reikia stiprinti nacionalinį kapitalą, kooperaciją, korporatyvinį ūkį. Dabar gi viskas atiduodama užsieniečiams. Prancūzijoje užsienio bankai valdo tik 2,5% kapitalo, Lietuvoje – 85%. Užsienio firmos, užsienio bankai, draudimo kompanijos išveža kapitalą iš Lietuvos, apie tai kalba net Margarita Starkevičiūtė. O mes dar dejuojame – krizė, reformos... Juk pinigai išplaukia į užsienį, ar gali valstybė gyvuoti be savos ekonomikos?
- O kaip žiūrite į Lietuvos perspektyvas Europos Sąjungoje?
- Dėl Europos Sąjungos – žiūrėkime, ką siūlo Nicolas Sarkozy: uždarykite savo elektrinę, aš įpareigosiu Rusiją, kad ji teiktų energiją Lietuvai. Dar neaišku, ar ji teiksis tai daryti, o jei darys – juk už tai ims pinigus. Europos Sąjunga mums menkai tepadės. Ji mūsų valstybingumą ne didina, o mažina.
Atsiminkime referendumą dėl įstojimo – skalbimo milteliai, alus, galiausiai – nupaišyti rezultatai. O dabar, kai vyko referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės išsaugojimo, padaryta viskas, kad jis neįvyktų. Sugalvota, jog šis referendumas bus tik patariamasis – ar gali tautos balsas būti patariamuoju? Dabar jis išvis ignoruojamas, referendume dauguma pasisakė už elektrinės išsaugojimą, o valdžia referendumą skelbia neįvykusiu.
- Jums teko būti Karaliaučiuje dar prieš jo sugriovimą. Ar galėtumėte apie tai papasakoti?
Atsimenu Karaliaučiaus pilį. Ji buvo sudaryta iš keturių sekcijų, per vieną dieną neapžiūrėsi. Pilies vidurys išgrįstas iš senovės netašytais akmenimis, viduryje – šulinys su rankine pompa.
Pirmas objektas – gotikinė bažnyčia, baltai mėlyna. Pasieniuose – kryžiuočių vėliavos, parašyta, kur kuri buvusi. Antras objektas – Kryžiuočių Ordino muziejus, mūsų protėvių apdaužyti riterių šarvai, toliau – lietuvių šarvai, dažniausiai – tinkliniai. Įdomiausia, jog viename gale stovėjo lietuvių vėliava, jau parudavusi, joje – lyg tai Gedimino stulpai ar kažkas panašaus, įžiūrėti jau nepavyko. Čia pat buvo Žalgirio mūšio brėžinys, rašoma, jog lietuviai panaudojo totorių taktiką, suardydami kryžiuočių rikiuotę. Paskiau – kronikų knygos, vokiškos, gotiškomis raidėmis...
Trečias objektas – Prūsijos muziejus, visa Prūsų Lietuvos istorija, lentelės, statistika, Prūsijos germanizacija... XVIII a. Rytprūsiuose gyvenę apie 70% lietuvių. Čia pat – lietuvių pulkų uniformos iš Vokietijos kariuomenės, pabrėžta, jog Prūsija sukūrė Vokietiją. Faktiškai, vokiečių vardas – Deutsche – kilęs iš seno germanų žodžio „Teutisch“, jis atitiko lietuvišką žodį „tautiškas“. Išgirdę tai, vokiečiai labai stebėjosi.
Viena salė čia buvo pašvęsta Lenkijai, tarsi simbolizuodama, jog Lenkija – jau sumušta, Lenkijos jau nebebus. Čia sudėti herbai, ginklai, pažymėta, jog Lenkija buvo pasigrobusi Vilniaus kraštą. Dar viena salė – Gintaro muziejus. Galiausiai – karalių kambariai, lovos, drabužiai.
Šalia stovėjo pašto rūmai – daugmaž XVII a. pastatas, greta – didžiausias Europoje knygynas, labai įdomus antikvariatas. Galėjai studijuoti ir studijuoti... Ir viskas buvo sunaikinta.
- Rusai sunaikino?
- Amerikonai bombardavo. Gaisras paliko tiktai mūrines sienas. Jas jau susprogdino rusai.
Kalbėjosi Marius Kundrotas, Lietuvių Tautinio Centro pirmininkas
