Šiai Seimo sesijai po ilgų svarstymų pateikta „Valstybinė šeimos politikos koncepcija“. Retas atvejis, kai vienu klausimu sutaria daugelis parlamentinių partijų, pozicija ir opozicija. Konservatoriai ir liberaldemokratai, liaudininkai ir pilietininkai jau deklaravo pritarimą šeimos institucijos atgaivinimui. Regis, tam pritars dauguma socialdemokratų, kai kurie liberalai ir netgi darbiečiai – artėjant rinkimams, būtų keista elgtis kitaip.
Koncepcija apibrėžia įvairias šeimos, giminystės ir santuokos situacijas, problemas ir jų sprendimus: įvardijama darni šeima, artimi giminaičiai, išplėstinė šeima, krizę išgyvenanti šeima. Kiekvienai šių grupių užtikrinamas atitinkamas valstybės rūpestis ir globa. Pabrėžiama konstitucinė ir egzistencinė šeimos institucijos reikšmė: šeima sudaro žmogaus atėjimo, raidos, raiškos erdves. Atrodytų, savaime suprantami dalykai, tačiau atėjo laikas, kai tenka tai aiškinti.
Vos užgimusi, šeimos koncepcija jau sulaukė aštrių puolimų ir kaltinimų. Pasirodo, žmogus ir pilietis imtas vertinti vien reprodukcijos galimybių pagrindu, šeimos koncepcija diskriminuojanti trečdalį Lietuvos kūdikių, įžvelgtas net šeimos klanas. Perskaičius tokius pranešimus, plaukai šiaušiasi, nejučia pradedi ieškoti – kas gi tie niekšai, skriaudžiantys kūdikius ir verčiantys reprodukuotis? Seimas, Vyriausybė, Bažnyčia? O gal pati Lietuva, kategoriškai atsisakanti suvokti, jog šeima – tiktai praeities atgyvena?
Pasitelkiami net istoriniai pavyzdžiai – žymiausi tautos švietėjai, kurie šeimų, matote, neturėjo. Šeimos koncepcija ciniškai dergianti jų paveldą. Kad Vincas Kudirka mirė ganėtinai jaunas, o Jono Basanavičiaus žmona užgeso nuo sunkios ligos, politkorektiškai nutylima, nors net ne čia esmė. Žinoma, jog atiduodant gyvenimą tautai, šeimai jo gali tiesiog nebelikti, užtai daugelio religijų dvasininkai ir kai kurie visuomenės veikėjai pasirinko viengungio kelią. Užmirštama tik viena nežymi detalė – visi jie gimė iš tėvo ir motinos: nesitiki, jog šeimos koncepcijos priešininkai gimė kaip nors kitaip.
Niekas neverčia kurti šeimos prieš savo valią, lygiai kaip ir gyventi. Niekas neatmeta kitų kūrybos kelių, susitelkiant vien tik į reprodukciją, kuri, tarp kitko, ne tik biologinė sąvoka. Pagimdyti – viena, išauginti ir išvesti į žmones – visai kas kita.
Šiame kontekste ir gimė šeimos politikos koncepcija, idant būtų išgvildentos ir apibrėžtos įvairios kylančios aktualijos. Jokia paslaptis, jog vaikų gimdymas dažnai tampa asocialių žmonių verslu. Ligi skausmo žinoma, jog įvaikinti šiandien – pelningiau, nei gimdyti savus vaikus. Dirbtinių šeimų konstravimas taipogi atskleidžia savo tamsiąją pusę – užtenka prisiminti kad ir garsiąją Laugalių šeimyną. Akivaizdu, jog alternatyva natūraliai šeimos institucijai – taip ir neatrasta, jeigu ją išvis įmanoma atrasti.
Postmodernioji doktrina linkusi dekonstruoti bet kokias žmogiškąsias duotybes, pradedant dora, baigiant šeima ir tauta. Belieka dekonstruoti patį žmogų. Tiesa, šiuo keliu jau sėkmingai žengiama – tiek fiziškai, tiek dvasiškai: abortų šalininkams kūdikis motinos įsčiose – jau ne žmogus. Gal ryt ar poryt bus išrasta postmoderni žmogaus apibrėžtis?
Kas gi iš tikro suerzino šeimos koncepcijos priešininkus? Jų pačių vaizduotė. Jei dora, šeima, tauta jiems – reliatyvios sąvokos, tai jomis galima įvardinti bet ką. Svingerių komuna, vienos lyties sugulovai, šeimininkas ir šuo, tokiu atveju, gali pretenduoti į lygiavertį šeimos statusą. Žinoma, neužmirštant atitinkamų socialinių garantijų. Valstybei, piliečiams, mokesčių mokėtojams teks išlaikyti visas šias „šeimas“, priešingu atveju, gausis lygių teisių pažeidimas.
Šeimos koncepcija užkerta kelią šioms spekuliatyvioms prielaidoms, įvardindama šeimos sąvoką. Jei ne postmodernistinė demagogija, tokia apibrėžtis išvis nebūtų reikalinga. Dabar tenka aiškinti, kas yra kas. Jei bet kurią partnerystę laikysime šeima, teks kurti naują sąvoką įvardinti pačiai šeimai. Tautos atveju, taip jau įvyko, užtai prisieina griebtis gremėzdiškų dirbtinių terminų – etninė grupė, nacionalinė bendruomenė, etnosociumas, nes kitaip dažnai lieka neaišku, koks turinys glūdi sąvokoje – tauta?
Jei skaitysime visą koncepcijos tekstą, šeimos sąvokos apibrėžtis jame sudarys tik mažą detalę, nors už jos dažniausiai ir užkliūvama. Visa kita – konkrečios problematikos dėstymas: mažėjantis vaikų skaičius, šeimų skurdas, būsto kainos, šeimos ir darbo suderinimas, asocialumas, smurtas prieš vaikus, užimtumo stygius. Lygiagrečiai dėstomi galimi ir siektini sprendimai: pradedant būsto kreditavimu ir šeimos išlaidų kompensavimu, baigiant jaunimo centrų steigimu ir visuomenės švietimu.
Galiausiai, kūdikių diskriminavimas – beapeliacinis viešųjų ryšių teiginys. O štai čia, ponai postmodernistai, švelniai tariant – netiesa. Šeimos politikos koncepcija kaip tik įvardina vaikų teises vienu prioritetinių uždavinių. Užtai gana keista girdėti tokius kaltinimus iš kūdikių žudymo šalininkų. Suprantama, gyventi reikia visiems: pradedant bulvarinės žiniasklaidos magnatais, baigiant lygių teisių komisarais, bet gal nederėtų to daryti visos tautos sąskaita. Patinka tai kam, ar ne, tačiau šeima – pirmapradis tautos pagrindas.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys
