Savivaldos rinkimai lauktojo stabilumo taip ir neatnešė. Eilinį sykį išsiskiria sostinė, ne tik visos valstybės reprezentacija, bet ir didžiausių investicijų erdvė. Tėvynės Sąjungai surėmus kaktas su „Tvarka ir teisingumu“, socialdemokratams blaškantis, o abonentams piktdžiugiškai kikenant, į Vilnių grįžta Liucijano Želigovskio era.
Lietuviškųjų partijų rietenos auksinius – balansinius – mandatus suteikė Lenkų Rinkimų Akcijai. Šiai partijai siūloma perduoti opiausią savivaldos sritį – švietimą. Ką tai reiškia, užtenka paklausti Vilniaus krašto lietuviškųjų mokyklų mokytojų, moksleivių ir jų tėvų. Belieka tikėtis, jog rajoninės praktikos perkėlimui į miestą sutrukdys ganėtinai skirtingas kontingentas, tačiau iniciatyvų tam, regisi, bus. Valdemaro Tomaševskio vizitai į Varšuvą – kaip sau bežiūrėsi – primena Viktoro Uspaskicho keliones į Maskvą. Kas žino, apie ką ir su kuo ten kalbėta? Neteko girdėti, jog V.Tomaševskis ar jo vedama organizacija būtų viešai pripažinusi ar pasmerkusi L.Želigovskio įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją ar Juzefo Pilsudskio įgyvendintą „anšliusą“. O tai jau savaime kelia didelį nerimą dėl tolesnės šio krašto ateities.
Situacija Vilniuje primena Kazio Griniaus laikų padėtį Lietuvoje, kada kiekybinė mažuma Seime virto kokybine dauguma. Balansiniai balsai suteikė mažumoms neproporcingai didelę įtaką. Jei šios mažumos būtų buvusios lojalios valstybei, nieko blogo šioje situacijoje nebūtų. Deja, viskas vyko kitaip. Lenkiškųjų ir komunistinių elementų įsiviešpatavimas ėmė kelti grėsmę pačiai valstybės egzistencijai. Ekstremalios aplinkybės pareikalavo ekstremalių sprendimų. Patriotinė inteligentija ir karininkija, krikščionys demokratai ir tautininkai prisiėmė atsakomybę ant savo galvos, užsitraukdami politinių oponentų kerštą. Šis kerštas tęsiasi iki šiol. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykiai dar ir šiandien traktuojami komunistinės istoriografijos šviesoje, nors vargu, ar tomis aplinkybėmis buvo įmanomas kitas – geresnis ir taikesnis – sprendimas. Jei ne to meto patriotų drąsa ir susitelkimas, šiai dienai Lietuvos gal jau nebūtų išlikę.
Šiandien vėl kyla grėsmė ne tik sostinei, bet ir visai valstybei. VSD vardu prisidengęs KGB rezervas, sutelkęs savo rankose išskirtinės įtakos svertus, ima grasinti aukščiausioms valstybės institucijoms ir pačiai valstybės struktūrai. Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia faktiškai virsta saugumo organų įkaitais. Parlamente kyla vis didesnė sumaištis. Į valdžią vėl veržiasi V.Uspaskicho suburta Darbo partija.
Rudenį organizuotas parlamentinis perversmas tąsyk balsų daugumos – nesulaukė. Dauguma Seimo narių puikiai suvokė, kokių jėgų revanšas glūdi iniciatyvose sužlugdyti esamą valdančiąją koaliciją. Šiandien revanšistinės jėgos netikėtai sulaukė paramos iš tuometinių savo oponentų. Į šią stovyklą stojo Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis.
Šis liberalų posūkis didelės nuostabos nekelia. Dabartinis šios partijos vadas Petras Auštrevičius ne taip seniai laviravo tarp Tėvynės Sąjungos ir Darbo partijos. Abi šios jėgos iškėlė P. Auštrevičių savo kandidatu į Lietuvos prezidento postą ir šis nei vienos iš jų nesibodėjo. Dar daugiau, jo akimis abi šios partijos rėmėsi bendru vertybiniu pagrindu ir abejoms jis priskyrė valstybininkų statusą. Po tokių apibendrinimų save gerbiantys konservatoriai, iš pažiūros, turėjo su šiuo žmogumi net nesisveikinti, tačiau panašu, jog šįsyk Tėvynės Sąjungos vadovybė pasižymėjo stebėtinu atlaidumu. Neilgai trukus, P. Auštrevičius atsidūrė Artūro Zuoko stovykloje, o dar po kiek laiko paliko ir šį, įsteigdamas savo partiją. Ką bendro su šiuo politiniu perbėgėliu rado tokie solidūs politikai kaip Eugenijus Gentvilas, arba tokie žinomi patriotai kaip Algis Kašėta – jau atskiras klausimas, tačiau vienaip ar kitaip, P. Auštrevičius tapo Liberalų Sąjūdžio vadu.
Šiame kontekste Liberalų Sąjūdžio ir Darbo partijos suartėjimas atrodo visiškai nuoseklus ir dėsningas. Liberalų inicijuota pakartotinė apkalta Seimo pirmininkui akivaizdžiai leidžia tikėtis grįžimo į valdžią tik formaliai pasikeitusiai Darbo partijai. Atsisakydama atsiriboti nuo teismo ieškomo V.Uspaskicho, Darbo partija aiškiai parodė, kas yra jos šeimininkas. Kartu su Darbo partija, į valdžią vėl veržiasi Artūro Paulausko vadovaujama Naujoji Sąjunga, faktiškai davusi precedentą pačios Darbo partijos iškilimui. Internete jau pasirodė ganėtinai iškalbingi komentarai, įvardinantys Darbo partijos, Naujosios Sąjungos, „Tvarkos ir teisingumo“ koaliciją, kurioje kartais įžvelgiama ir šiandieninės koalicijos lyderė – Socialdemokratų partija.
Seimo pirmininko pasikeitimas kybo Damoklo kardu virš visos dabartinės koalicijos ir atveria plačią erdvę įvairių jėgų politiniam revanšui. Svarbiausia, jog tuo atrodo suinteresuoti ir socialdemokratai. Susigrąžinus Darbo partiją ir Naująją Sąjungą, valdančioji koalicija iš mažumos virstų dauguma. Nebereikėtų ir kompromisų su priešinga stovykla – Tėvynės Sąjunga. Tiesa, postus ir įtaką tektų perskirstyti. Socialdemokratų prioritetai šiuo atveju lieka neaiškūs, tačiau tai gali tapti tik dienų ar savaičių klausimu. Viešai keliamos sąlygos Darbo partijai atsiriboti nuo V.Uspaskicho skamba tik deklaratyviai: abi pusės puikiausiai supranta, jog šios sąlygos – neįgyvendinamos. Pernelyg stiprūs konjunktūriniai ryšiai.
Vienaip ar kitaip, šiandieninė Socialdemokratų partija akivaizdžiai turi daugiau bendro su Darbo partija ir Naująja Sąjunga, nei su Tėvynės Sąjunga. Bendros nomenklatūrinės šaknys, bendras politinis pragmatizmas, artimi tarpusavio ryšiai dabartinius „centro kairiuosius“ Lietuvoje verčia vientisa politine sistema. Jei kas šias jėgas vis dar skiria, tai tiktai konkurencija dėl įtakos ir valdžios.
Ką šių jėgų sąjunga reikštų valstybei – aišku iš karto. Ką iš to gaus liberalai – greitai galime sužinoti. Seime ir Vyriausybėje postų – užtenka, o pirmu smuiku griežiantys socialdemokratai – puikūs kompromisų meistrai. Kai vertybes atstoja interesai, kompromisus vykdyti – lengva. O dar lengviau juos žadėti.
Valstybiškiausiai ir principingiausiai šioje situacijoje atrodo Tėvynės Sąjunga. Išsiskyrus pozicijoms VSD klausimu, ji tiesiai šviesiai pareiškė socialdemokratams galinti greitai persvarstyti savo paramą šiandieninei mažumos Vyriausybei. Tik ar iš to neišplauks daug didesnė blogybė: Darbo partijos ir Naujosios Sąjungos renesansas? Šios grėsmės akivaizdoje, konservatoriams reikės ne tiktai drąsos, bet ir išminties. Partinio pragmatizmo atveju, 2-K sutarties nutraukimas konservatoriams leistų išeiti švariems prieš savo rinkėjus artėjančiuose Seimo rinkimuose. Valstybiniu požiūriu, šitoks gestas primintų Poncijų Pilotą. Belieka tikėtis, jog šiandien konservatorių demonstruojamas principingumas nėra tiktai deklaracija, o išplaukia iš nuoširdaus rūpesčio valstybės ateitimi.
Dabartinė valdančioji koalicija anaiptol nėra pats geriausias variantas, tačiau galimos alternatyvos – kur kas grėsmingesnės. Grįžus A.Paulausko ir V.Uspaskicho partijoms, valdžioje turėtume koncentruotą antivalstybinių jėgų komplektą. Belieka rinktis tarp juodo ir pilko. Šiandieninėje koalicijoje esama įvairių žmonių, tačiau patys destruktyviausi politiniai elementai dabar – izoliuoti. Strateginiai postai – Užsienio reikalų ministerija, Teisingumo ministerija, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas – priklauso žmonėms, darbais įrodžiusiems savo principingumą kovoje už valstybinius interesus. Kas lauktų valstybės, šias pareigas perėmus V.Uspaskicho ar A.Paulausko žmonėms? Regis, šias alternatyvas puikiai suvokia ir opozicijos lyderiai – konservatoriai, viešai atsisakę dalyvauti darbiečių ir liberalų avantiūroje prieš Seimo pirmininką. Tik ar užteks išminties išlaikyti pozityvų santykį su Vyriausybe? Šie klausimai pernelyg susiję, kad būtų galima juos spręsti atskirai. Seimo valdančios koalicijos ir Vyriausybės sudėtis išplaukia viena iš kitos. Vadinasi, lieka tik du keliai: priimti arba atmesti jas abi.
Geriausias variantas dabartinėje Seimo kadencijoje – išlaikyti stabilią padėtį iki rinkimų. O tada savo žodį jau tars Tauta.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys
